Ashburn +36,1 °C Dangus giedras
Sekmadienis, 23 Bir 2024
Ashburn +36,1 °C Dangus giedras
Sekmadienis, 23 Bir 2024

Ar ūkininkus gelbėtų privalomasis civilinės atsakomybės draudimas?

2019/10/21

Kone kiekvienas ūkininkas patiria ar rizikuoja patirti nuostolių dėl artimos aplinkos veiksnių – ne vien dėl gamtos stichijų. Antai meduje, kurį bitės neša iš neatsakingai nupurkšto rapsų ar javų lauko, aptinkama glifosato likučių. Piktžolės iš vadinamųjų sofos ūkininkų laukų užkrečia gretimas dirvas, kurias kruopščiai prižiūri tikrieji ūkininkai. Arba krenta karvė, dėl afrikinio kiaulių maro (AKM) nugaišta kiaulė.  

Žmonės dėl šių ir kitų artimesnėje aplinkoje galimų grėsmių nesidraudžia dėl kelių priežasčių. Vieni galvoja, kad grėsmės juos aplenks, tad kam draustis – mesti pinigus į balą. Kitus baugina didelės draudimo įmokos ir sunkios, nervus gadinančios batalijos, kai prireikia susigrąžinti nuostolius – gauti draudimo išmokas. Kita vertus, draudžiama ne nuo visų nelaimių, galinčių ištikti ūkį. Kartais valstybė kompensuoja nuostolius, pavyzdžiui, kai vilkai sudrasko avis, tačiau neretai ūkininkai skundžiasi menka kompensacija. 

Pasigirdo siūlymų, kad galbūt ūkininkams turėtų galioti privalomasis civilinės atsakomybės draudimas, kaip ir automobilių savininkams? Juk kai automobilis ar jo vairuotojas nukenčia dėl kito automobilininko kaltės ar atvirkščiai, iškart įsijungia patirtų nuostolių kompensavimo mechanizmas.   

ŪP savo pašnekovų prašo pasvarstyti, klausdamas: „Ar nevertėtų ir ūkių savininkams įvesti privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą?“ 

Virginijus KUKUČIŪNAS, Valentų k., Kapčiamiesčio sen., Lazdijų r. ūkininkas: „Lietuvos ūkininkų gretos sparčiai retėja, tad ar reikalingas jų privalomasis civilinės atsakomybės draudimas – mažai kam teks draustis! Juk valdžia labai gražiai nugyveno kaimą, skirdama paramą stambiesiems ūkininkams ir pamiršdama smulkiuosius bei vidutinius. Lazdijų krašte beveik nėra kam auginti gyvulių, javų, daržovių. Vietos gyventojams jau nieko nereikia – nei bičių, nei kiaulių, karvių, arklių, nes jie arba garbaus amžiaus, o jaunimas išvažinėjęs, arba viskuo nusivylę, be to, patiria nuostolių, augindami gyvulius – už litrą pieno tegauna 12 centų. Kaip apylinkių, kur gyvenu, žmonės nebus nusivylę, jei, net įvykdę biologinės saugos reikalavimus dėl AKM, vis tiek negalėjo laikyti kiaulių?! Vėl leidus auginti kiaules, retas pasinaudojome šia teise, nes nežinia, kokius vajus vėl valdžia sugalvos. Vieną sugalvojo – neregistruojamos kiaulės be kilmės dokumentų. 

Tad Lenkijoje perkame lietuvišką kiaulieną, ji ten pigesnė. Pirkti maisto į Lenkiją važiuoja net Šiaulių, Pasvalio kraštų, Žemaitijos gyventojai. 

Sofos ūkininkų netrūksta mūsų apylinkėse. Iš jų laukų vėjas nešioja usnių sėklas po mano ir kitų tvarkingų ūkininkų žemę. Įvedus visuotinį ūkininkų draudimą, kaip įrodysiu, kad sofos ūkininkai piktžolėmis užteršė mano lauką? Jie sakys: „Pats laukų neprižiūrėjai!“ Sofos ūkininkas šaiposi iš manęs: „Tu dirbi ir nieko neturi, o aš nedirbdamas gaunu tą patį“. Jis išmokas gauna tik vieną kartą žolę nupjovęs ir ją palikęs – užmulčiavęs. O aš mažiausiai tris kartus vykstu į pievą – šienauju, presuoju žolę, ją parvežu. 

Be kiaulių, karvių, arklių likusių mano krašto gyventojų žemes superka atvykėliai, jose deklaruoja svarainius, šaltalankius ir kitką, už ką gauna paramą, išmokas.

Įvedus ūkininkams privalomąjį draudimą, jie kentėtų dėl baisinės biurokratijos, su kuria susiduria savanoriškai drausdamiesi. Be to, visuotinis draudimas nebūtų teisingas, jei visi mokėtų tą pačią įmoką, nors vienų žemė prasta, kitų – gera. Sutikčiau tik su Kazimiros Prunskienės siūlytu ūkininkų mokesčiu į savišalpos fondą, jis padėtų išsilaikyti žemdirbių organizacijoms, galbūt kompensuotų ūkininkų patirtus  nuostolius.“

Jurgita PATAŠIENĖ, Smulkiųjų kiaulių augintojų asociacijos pirmininkė, Petrašiūnų k., Bukonių sen., Jonavos r., ūkininkė: „Ar būtina išradinėti dviratį?! Ir dabar ūkininkai gali draustis, jei jaučia poreikį. Nacionalinė mokėjimo agentūra net kompensuoja dalį draudimo įmokos. Kai pernai vilkai nusinešė penkias avis, gavau kompensaciją jų nė nedraudusi. Manote, priverstinai apsidraudusi neturėsiu kautis įrodinėdama, dėl ko ūkyje atsitiko nelaimė?! Kritus gyvuliui, draudikai taip išvartys, kad negausiu jokios kompensacijos. Na, ir kas, kad, kaip automobilio savininkė, draudžiuosi privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu?! Kai ne dėl savo kaltės nukentėjau avarijoje, kompensaciją gavau tik tuomet, kai draudikams pagrasinau, jog kreipsiuosi į teismą. Kitose šalyse, kur kitoks mentalitetas, galbūt ir įvestinas visuotinis ūkininkų draudimas. Tik ne Lietuvoje, kur smulkieji ir vidutiniai ūkininkai, kiti eiliniai žmogeliai niekam nerūpi. Stambieji ūkininkai dar gali šio to išsikovoti, o į smulkiuosius niekas nekreipia dėmesio. Šalyje įstatymai priimami ne tiems, kam iš tikrųjų jų reikia, o paisantiesiems tik savo kišenės.

Versti draustis – ne ta išeitis. Mūsų žmonės negyvena taip gerai, kad dar labiau būtų apkraunami išlaidomis. 

Kiekvienam ūkininkui reikia palikti pasirinkimo laisvę, juk kiekvienas sąmoningas – nuspręs, ar draustis, ar ne. Pavyzdžiui, laikantysis dvi kiaules kažin ar jas draus. Tegu draudimo bendrovės sudaro normalias sąlygas ūkininkams draustis, ir jie drausis!“  Juozas STALIŪNAS, Kaniūkų k., Babtų sen., Kauno r., ūkininkas: „Galbūt privalomasis ūkininkų draudimas ir puiki idėja, tačiau ne laiku ir ne iš to galo. Kol kas nekurkime naujų mechanizmų – kiekvienas nepažeiskime esamų taisyklių arba jas tobulinkime, sąžiningai atlikime savo funkcijas. Štai miškininkams „uždėjo“ 5 proc. kelių mokestį. O miškai sunkiasvore technika ariami skersai išilgai. Arba stumbrai ištrypia pasėlius. Šiais ir panašiais atvejais niekas teisingai neįvertina padarytos žalos, nes nėra normalios, protingos metodikos. Esama pasenusi. Tad ūkininkams įvedus privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą, kas teisingai įvertins jiems padarytą žalą? Ir šįkart jie, norėdami rasti teisybę – gauti draudimo išmokas  – į teismus turės kreiptis? Pirmiausia reikia teisingai įvertinti padarytą žalą, tačiau šiandien niekas to nemoka. Draudikai – komersantai: jiems svarbiausia susirinkti įmokas, o kai žalą patyręs ūkininkas nori gauti išmokas, prasideda muštynės, grumtynės. Neduok, Dieve, apkrėsčiau kaimyno lauką piktžolėmis. Tuomet jam atlyginčiau žalą – kodėl jis ir aš priverstinai turime draustis?!“ 

Aurimas GAIDŽIŪNAS, Seimo Kaimo reikalų komiteto narys: „Abejoju, ar Lietuvos ūkininkams šiuo ar artimiausiu metu reikėtų įvesti privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą. Būtina diskusija su jais ir draudikais dėl draudimo sąlygų. Svarbu, kad apsidraudusysis būtų ramus, jog draudikai neims ieškoti kabliukų, kai, nelaimei nutikus, teks kreiptis dėl išmokos. Apsidraudusysis neturėtų patirti streso, galvodamas, ar, patyrus žalą, draudikai mokės išmoką ar nemokės, o jei mokės, ar pakankamą. Deja, draudimo atžvilgiu Lietuva kol kas nepasiekė kai kurių Vakarų Europos šalių lygio, vis dėlto, mokydamasi iš jų, žengia į priekį.

Lietuvoje draudimas geras, kol moki įmoką. Bet apsidraudę šalies žmonės patiria stresą, kai, patekę į bėdą, kreipiasi išmokos. Tada prasideda problemos. 

Lietuvoje privalu apdrausti traktorius, kombainus. Tačiau draudikai nenori nuo gaisro drausti senų kombainų, rizikinga jais dirbti – gali užsidegti. 

Lietuvos ūkininkai vengia draustis dėl didelių įmokų. Jei jos būtų mažesnės ir draudikai neieškotų kabliukų, tikrai draustųsi.

Mūsų šalies žmonės apskritai nelinkę draustis. Kai kurie galvoja, kad bėda juos aplenks. Tačiau ima verkti, ištikti gaisro ar kitų nelaimių, nuo kurių galėjo apsidrausti. Beveik prieš 10 metų apdraudžiau savo namą. Tačiau vagys įsisuko ne į jį, o į akmeninę tvorą, išlupdami iš jos tarpų metalinę puošybą. Dabar esu ramus, apdraudęs milijonu eurų visą savo turtą – ir tvorą.  

Danijos žmonės ne veltui laimingiausi pasaulyje. Ten ne kartą viešėjau. Kai lūžo draugo dano plūgas, net už tokį, atrodytų, nieką, jam draudimas be ginčų viską sumokėjo. Ten net darbdavys apdraudžia savo darbuotojus nuo galimos jų klaidos, pats mokėdamas draudimo įmokas. Pavyzdžiui, žemės ūkio technikos remonto dirbtuvių darbuotojas, taisydamas traktorių, gali suklysti, blogai įdėdamas detalę. Jei danui ūkininkui, dirbančiam taip pataisytu traktoriumi, nutinka bėda, žalą kompensuoja draudimas – ne traktorių taisiusi įmonė, juolab ne darbininkas. 

Danijos ūkininkai sako besijaučiantys ramūs, apdraudę visą savo ūkį – ir namą, ūkinius pastatus, techniką, padargus, gyvulius. Pasirinkę tokią draudimo rūšį, jie moka nemažai, užtai yra labai ramūs. 

Lietuvos ūkininkai pastaraisiais trejais metais labai prastai gyvena dėl gamtos stichijų patirtos žalos. Juos privalomasis draudimas dar labiau prislėgtų. Tegu kiekvienas rūpinasi savo turtu ir nedejuoja, kai, nutikus bėdai, bus neapsidraudęs.

Nežinau, kodėl Lietuvoje apstu problemų, susijusių su žemės ūkiu, savanorišku ūkininkų draudimu. Galbūt todėl, kad pas mus po kelis dešimtmečius pakaitomis buvo tai statoma, tai griaunama. Danijoje to nebuvo – ji nei į karus vėlėsi, nei iš pagrindų žemės ūkį perkūrinėjo. Mačiau ten ūkių, kurių pastatuose – XIX a. datos.“ 

Parengė ŪP korespondentė Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ

Dalintis