Algirdas Čiurinskas ir Dainora Jankauskaitė – jauna įdomi šeima, po mokslų Vilniaus dailės akademijoje (tapybos specialybė) radikaliai pakeitusi gyvenimo būdą. Algirdas – vilnietis, Dainora – alytiškė, jie visoje Lietuvoje ieškojo ir prieš aštuonerius metus rado nuostabų gamtos kampelį miške, pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Alytaus. Nusipirko 3 ha žemės sklypą Margių kaime (Kaniavos sen., Prienų r.), pasistatė sodybą ir dabar save vadina ūkininkais, bitininkais ir menininkais.
„Šiuo metu turime aštuonias Lietuvos vietinės šiurkščiavilnių veislės avis ir baroną, – „Ūkininko patarėjui“ pasakojo A. Čiurinskas. – Laikome ir penkias melžiamas ožkas. Iš jų pieno visko pasidarome – ir skanaus raugintos grietinėlės sviesto, ir fermentinio bei paprasto lietuviško sūrio, jogurto...“
Paklausus, kodėl ši šeima pasirinko būtent šiurkščiavilnių avių veislę, Algirdas paaiškino, kad jie domisi ir ekologija, ir kaip protėviai seniau gyveno. „Sužinojome, kad Margių kaimo teritorija yra archeologinis draustinis, nes čia buvo daug ankstyvojo akmens amžiaus stovyklaviečių. Praeitis mus kažkaip patraukė, kai rinkomės avių veislę. Būtent panašias į jas laikė mūsų seneliai, proseneliai, – atviravo pašnekovas. – Šios avys yra arčiau gamtos, atsparesnės ligoms, ištvermingesnės, nereikia daug rūpintis, nėra lepios. Pagrindinis dalykas, kodėl jos patraukė mūsų dėmesį, yra vilna. Šios avys priskiriamos prie mėsinių-kailinių kategorijos. Galima išdirbti kailius, jie labai gražūs – natūralių spalvų, o vilna labai gerai veliasi.“
Aplink plyti miškai, avys išvedamos ir ten pasiganyti. Jos skabo lapuočių medžių ir eglių šakeles, bruknių, mėlynių ir kitokių augalų lapus.
Algirdas ir Dainora ne tik patys kerpa avis, bet ir išdirba jų kailius. Dažnai iš vilnos gamina įvairius daiktus – nuo šlepečių iki antklodžių (vilnonė patalynė yra labai sveika). Gaminiai iš veltos vilnos būna ne tik gražūs, bet ir tvirti, ir minkšti, nes šių avių plaukas yra labai ilgas.
Jauna šeima taip pat sėkmingai bitininkauja, turi bityną, sau augina daržoves, laiko vištų, ančių. Algirdas teigė, kad galėtų ir nevažiuoti į maisto produktų parduotuvę, nebent tik labai retai.
Pasak pašnekovo, šiurkščiavilnių avių mėsa neturi specifinio skonio, nėra didelio skirtumo, palyginti su mėsinių veislių aviena. Sakė, kad ir artimieji, ir draugai nelabai atskiria, kad valgo avieną. Ir lajaus nėra daug.
Jauni ūkininkai sumaniai apsaugojo avis ir ožkas nuo vilkų, kurių čia, Dzūkijos miškuose, yra nemažai. Ganykla yra šalia namų, todėl ją visą aptvėrė elektriniu piemeniu. Gyvuliai iš tvarto išeina ir į jį grįžta, kada nori. Dar prieš įsigydami pirmąsias avis Algirdas su žmona nusipirko aukščiausius (pusantro metro) plastikinius stulpelius. Jiedu rado informacijos, kad laidai, kuriais teka elektros srovė, turi būti sujungti ratu, kas 10–15 metrų laidai tarpusavyje privalo būti sujungti varžteliais, kad jeigu kur nors kokia šakelė ar aukštesnė žolė prisiliestų, toje vietoje neatsirastų įžeminimas. Ganyklą juosia šešių vielų elektrinė tvora.
Stasys BIELSKIS
ŪP korespondentas
Algirdo ČIURINSKO nuotraukos
Kiekviena šalis saugo savo genetinius išteklius ir ieško kuo įvairesnių jų panaudojimo vidaus ir užsienio rinkose būdų. Lietuvos vietinės šiurkščiavilnės avys yra unikalios kilmės, išvaizdos, pasižymi išskirtinėmis biologinėmis ir ūkinėmis savybėmis, yra labiausiai prisitaikiusios prie vietos gamtos sąlygų.
Lietuva yra pasirašiusi 1992 m. birželio 5 d. priimtą Biologinės įvairovės konvenciją – įsipareigojo išsaugoti savo genetinius išteklius. Lietuvos senųjų vietinių žemės ūkio gyvulių veislių bei jų genetinių išteklių išsaugojimas kartu yra istorinio ir kultūrinio tautos paveldo išsaugojimas. Kai kurios senosios Lietuvos gyvulių ir paukščių veislės yra jau išnykusios. Žemaitukų veislės arkliai, šėmi ir baltnugariai galvijai, vietinės kiaulės, vietinės avys, vištinės žąsys buvo atsidūrusios prie išnykimo ribos.
Lietuvos vietinių šiurkščiavilnių veislės avys saugomos vadovaujantis Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonės „Agrarinė aplinkosauga ir klimatas“ veiklos „Nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimas“ įgyvendinimo taisyklėmis, patvirtintomis žemės ūkio ministro įsakymu. Priemonės tikslas – apsaugoti ūkinių gyvūnų nacionalinius genetinius išteklius nuo nykimo, užtikrinti saugomų lietuviškų gyvūnų veislių populiacijų tvarumą.
Lietuvos vietinės šiurkščiavilnės avys yra pripažintos saugotinomis tarptautiniu mastu ir yra įtrauktos į Pasaulio žemės ūkio gyvūnų įvairovės duomenų banką bei saugomų Pasaulio žemės ūkio gyvūnų įvairovės katalogą. Lietuvoje auginamos ir saugomos dviejų nacionalinių veislių avys – Lietuvos vietinės šiurkščiavilnės ir Lietuvos juodgalvės. Pagrindinis Lietuvos vietinių šiurkščiavilnių avių genofondo saugotojas yra Lietuvos sveikatos mokslo universiteto Gyvulininkystės institutas, antra genofondinė banda yra formuojama UAB „Genetiniai ištekliai“.
Apie Lietuvoje augintas avis tikslesnių duomenų randama XI a. dokumentuose. Avys lietuviams buvo ir maistas, ir žaliava aprangai. Iki XVIII a. buvo veisiamos vėlai bręstančios, tačiau nereiklios šiurkščiavilnės avys. Jos buvo kelių tipų. Suvalkijoje augino lenkiškąsias ilgaliesauodeges (jų vilna balta, galva dažniausiai be ragų), o Vilniaus gubernijoje – Pomeranijos ir Šiaurės trumpauodeges avis (jų vilna tamsi, dauguma avinų ir kai kurios avys turi ragus). Mišrinant skirtumai tarp avių tipų mažėjo ir buvo gaunami individai su tarpiniais požymiais. Avys svėrė 30–40 kg, vedė po 2–3 ėriukus ir davė po 1–2 kg įvairiaspalvės šiurkščios vilnos. XVIII a. pabaigoje–XIX a. pradžioje šiurkščiavilnės avys pradėtos gerinti plonavilniais merinosais, o nuo XIX a. II pusės – ir Didžiosios Britanijos mėsiniais avinais. 1912 m. vykusiame pirmajame Rusijos avininkystės specialistų suvažiavime buvo pasiūlyta Baltijos šalių gubernijose vystyti mėsinę, vilninę avininkystę. Todėl 1949 m. buvo uždrausta kergti avis su šiurkščiavilniais avinais ir ši veislė atsidūrė ties išnykimo riba.
Lietuvos vietinių šiurkščiavilnių veislės avinas.1988 m., surengus pirmąją ekspediciją po Lietuvą, buvo sunku rasti grynaveislių vietinių avių. Surasta 30 avių, turinčių vietinių šiurkščiavilnių avių bruožų, deja, jos buvo parduotos vokiečiams. Tik nuo 1995 m. Gyvulininkystės institute pradėta formuoti Lietuvos vietinių šiurkščiavilnių avių banda. 1999 m. ši banda (17 avių) pripažinta veisline.
Šiurkščiavilnės avys yra smulkaus kūno sudėjimo, mažai mėsingos, nekaupia riebalų, nepasižymi dideliu produktyvumu ir greitu brendimu, bet yra atsparios ligoms ir laikymo sąlygoms, nereiklios pašarui.
Šios veislės avių galva tamsios arba šviesios spalvos, neapaugusi vilna, ragus turi apie 85 proc. avinų ir apie 20 proc. avelių. Avims būdinga siaura nosis, plati kakta ir trumpokos ausys. Kūnas apaugęs šiurkščia baltos, pilkos, rusvos ar juodos spalvos vilna. Produktyvumo kryptis – vilninė-mėsinė.
Šios veislės avys pasižymi nesezonine ruja (rujoja ištisus metus ir gali ėriuotis 2 kartus per metus), dideliu vislumu (veda 2–3 ėriukus). Veisliniai avinai ir ėriavedės sveria 43–54 kg, nuo jų prikerpama 2–3 kg šiurkščios vilnos. Pakaitiniai avinukai ir avytės sveria 34–38 kg, prikerpama 1–2 kg vilnos. Prieaugis per parą – 110–160 g. Pirmojo kergimo amžius – 12–15 mėn.
Veisimo tikslas – išsaugoti veislės genofondą. Avis būtina veisti grynuoju veisimu uždarų populiacijų metodu. Šios veislės avis rekomenduojama auginti nacionaliniuose parkuose, kaimo turizmo sodybose ir kitose žmonių lankomose vietose.
Lietuvos avių augintojų asociacijos vadovė
Redakcijos nuotrauka
Mūsų įstaiga yra Gyvulininkystės instituto padalinys, kuriam teisės aktų nustatyta tvarka suteikta teisė koordinuoti ūkinių gyvūnų nacionalinių genetinių išteklių kaupimą, tyrimą, stebėseną ir išsaugojimą šalies mastu.
Svarbiausi centro uždaviniai – kaupti informaciją apie ūkinių gyvūnų nacionalinius genetinius išteklius ir vykdyti jų stebėseną, dalyvauti rengiant ir formuojant šalies mastu žemės ūkio gyvūnų nacionalinių genetinių išteklių saugojimo politikos strategiją ir taktiką, koordinuoti ilgalaikį ūkinių gyvūnų nacionalinių genetinių išteklių išsaugojimą bei jų tausojantį naudojimą.
Centre laikomi įvairių senųjų lietuviškų veislių gyvuliai: arkliai, galvijai, kiaulės, avys, ožkos, vištinės žąsys, Lietuvos skalikai, vietinės bitės. Lietuvos vietinių šiurkščiavilnių avių kartu su ėriukais dabar turime apie 170. Jos veisiamos šeimomis, atskiromis linijomis, matuojamos, sveriamos, stebimos produkcijos savybės, bandoma išvengti inbrydingo – artimos giminystės individų kryžminimosi.
Šiurkščiavilnių veislė atkurta iš labai nedidelio avių skaičiaus 1994 m., todėl išlieka pavojus dėl giminingo veisimo. Poravimosi metu atidžiai atrenkamos avytės ir avinai. Lietuvoje tebeturime problemų dėl šiurkščios vilnos plovimo. Ši vilna ypač tinkama veltinukams gaminti. Šių avių produkcijos savybės yra prastesnės nei mėsinių, todėl nėra daug ūkininkų, norinčių auginti šiurkščiavilnes avis. Tačiau jos labai mėgstamos dėl to, kad avinai turi didelius gražius ragus. Šios avys nereikalauja didelės priežiūros, todėl jas mielai perka kaimo turizmo sodybų šeimininkai.
Dr. Rūta ŠVEISTIENĖ
LSMU Gyvulininkystės instituto Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių apsaugos koordinavimo centro vadovė
Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių apsaugos koordinavimo centro nuotrauka
2021-04-14