Ar lietuvaičiai nori gyventi gatvėje, turinčioje sovietinį pavadinimą?

Lietuvos provincijoje vis dar yra rusiškų gatvių. Štai Kybartuose (Vilkaviškio r.), Kuršėnuose (Šiaulių r.) tebėra I. Mičiurino gatvės. Kitose šalies vietovėse galima pasivaikščioti net Komunarų gatvėmis. Pvz., Šilutėje „gerai“ dera dviejų skirtingų epochų pavadinimai Naujakurių ir Komunarų gatvių sankryžoje. Išverstas iš prancūzų kalbos žodis „komunaras“ reiškia kovotoją už komunizmą. Šįkart pašnekovų klausėme: ar piktinatės tokiu sovietiniu palikimu, ar nebekreipiate jokio dėmesio, o gal ką nors darote, kad tai kuo greičiau išnyktų?

Šilutės seniūnijos Naujakurių mikrorajono seniūnaitis Stasys JUŠKEVIČIUS: „Pernai spalio mėnesį Šilutės rajono savivaldybės taryba svarstė klausimą dėl Komunarų g. pavadinimo keitimo. Aš, kaip seniūnaitis, aplankiau visus šios gatvės gyventojus ir atlikau jų apklausą. Rezultatus pateikiau savivaldybei. Tik vienas gyventojas buvo už gatvės pervardijimą, o visi kiti – prieš. Komunarų gatvėje yra apie trisdešimt namų ūkių. Š. m. kovo mėnesį jau pats Šilutės seniūnas Raimondas Steponkus surengė gatvės gyventojų susirinkimą, į kurį atvyko ir savivaldybės tarybos narys Tomas Budrikis. Neatsirado nė vieno žmogaus, kuris pageidautų pakeisti gatvės pavadinimą. Liejosi neigiamos gyventojų emocijos. Vienas pasipriešinimo kriterijų – bus daugiau vargo nei naudos, reikės mokėti pinigus už persiregistravimą. Tarybos narys žmonėms gražiai paaiškino, kad jiems visa tai nekainuos nė cento ir nieko daryti nereikės. Žmonių pozicija nepasikeitė, taip ir liko viskas po senovei. Man šiandieniniame kontekste gyventojų požiūris nesuprantamas, keistas. Aš toje gatvėje negyvenu, todėl savo nuomonę pasilikau sau.“

Šiaulių rajono savivaldybės meras Antanas BEZARAS: „Savivaldybėje yra sudaryta komisija, kuriai vadovauja istorijos mokslų daktaras Simonas Strelcovas, jos sudėtyje – tremtiniai, partijų atstovai, Švietimo ir Kultūros skyrių vedėjai, paveldosaugos specialistė. Lauksime išvadų ne tik dėl sovietinių laikų gatvių vardų, bet ir dviejų rusiškų paminklų, dėl kurių jau nuskambėjome visoje Lietuvoje.

Kuršėnų miesto I. Mičiurino gatvės gyventojų apklausos protokolą, parengtą seniūno, jau esame gavę – iš devyniolikos namų dešimt gyventojų nesutinka, kad būtų keičiamas gatvės pavadinimas. Dabar ta komisija turės kalbėtis ir su šios gatvės gyventojais, lauksime pasiūlymų ir į tai atsižvelgsime. Meras negali priimti vienašališko sprendimo. O dėl tų dviejų paminklų kai kas labai skalambija užsilipę ant bačkos...

Aš pats esu gimęs Krasnojarsko krašte, ir mano seneliai yra nukentėję – jų 62 ha ūkis buvo nacionalizuotas. Todėl šią situaciją puikiai suprantu. Savivaldybės teritorijoje turime dar porą gatvių, kurias taip pat tikriausiai reikėtų pervadinti.“

LR Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė Paulė KUZMICKIENĖ: „Jau baigiame rengti ir derinti įstatymo projektą, kuris turėtų būti pavadintas „Draudimas propaguoti totalitarizmą ir autoritarizmą“. Šio įstatymo esmė – propagandos užkardymas, būtent kalbant apie totalitarinio ir autoritarinio režimo ideologijos sklaidą viešojoje erdvėje. Aišku, mes turime galvoje paminklus, gatvių ir viešųjų erdvių, galbūt mokyklų pavadinimus.

Kita labai svarbi įstatymo dalis yra apie propagandos sklaidos prevencijos priemones. Kitaip tariant, neužtenka nuimti gatvės pavadinimą, būtina papasakoti, kokio veikėjo ar įvykio vardu buvo pavadinta, pvz., ką mums, kaip valstybei, reiškia tokie veikėjai – dažniausiai sovietų nomenklatūros žmonės, ir kodėl dabar nereikėtų tokių ženklų mūsų gatvėse. Čia kalbu, aišku, platesne prasme. Galbūt atsidarytų naujų muziejų, kuriuose būtų pasakojami komunizmo ir nacizmo nusikaltimai, visuomenei pristatoma daugiau istorinių tyrimų apie tai, ką reiškia kolaboravimas tokiuose laikotarpiuose.

Turėtų būti ir didesnis dėmesys mokykloms, kiek galime jaunajai kartai papasakoti, ieškoti formų ir būdų, kaip vis dėlto geriau suprasti totalitarinius ir autoritarinius režimus, kad apsisaugotume nuo jų įsismelkimo į visuomenę. Matome, kaip atrodo tam tikra propaganda Ukrainos karo fone, kaip ji yra naudojama ir kiek pavojinga. Vienas didžiųjų Rusijos karo mašinos ginklų ir yra propaganda. Turime galvoti ne tik kaip nuimti ženklą, paminklą ar dar ką nors, bet ir sugebėti visuomenei paaiškinti, kas vyko, ką tai mums reiškia ir kodėl turime preventyviai apsisaugoti nuo tokių dalykų.

Pakeisti gatvės pavadinimą savivaldybė dabar gali tik tam pritarus tos gatvės gyventojams. Bet pagal minėtą įstatymą būtų sudaryta ekspertinė grupė, kurios sudėtyje – grupė istorikų, deleguojamų iš universitetų, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Istorijos instituto. Ir ekspertinė grupė, gavusi iš savivaldybės paklausimą dėl asmens ar įvykio reikšmės, paliktino ar nuimtino ženklo, įvertintų matydama visą kontekstą, visą apie tai surinktą informaciją ir teiktų savo išvadą, pagal kurią savivaldybė turėtų apsispręsti – palikti pavadinimą ar ne.

Noriu pasakyti, kad kai kurios šalies savivaldybės jau dabar peržiūri ir gatvių pavadinimus, ir sovietinių paminklų likučius. Nori vienus nuimti, kitus palikti. Bet yra savivaldybių, kurios tokio darbo neatlieka, nemato reikmės. Tad šis įstatymas leistų savivaldybėms greičiau apsispręsti ir tai būtų tam tikra ekspertinė pagalba. Juk suprantama, kad ne visos savivaldybės turi ekspertų, kurie galėtų įvertinti sovietinį palikimą. O minėtoji ekspertinė grupė teiktų pagalbą savivaldybėms, padėtų joms greičiau susitvarkyti su propagandos ženklais, iki šiol išlikusiais jų teritorijose.

Vienas aktyviausių Lietuvoje yra Raseinių rajono savivaldybės meras Andrius Bautronis, kuris drąsiai imasi paminklų tvarkymo, derina tai su Kultūros paveldo departamentu, viską daro civilizuotai. Jis aiškinasi, ką galima daryti su gatvių pavadinimais pagal dabar galiojančius įstatymus. Jis teigė, kad tikrai reikia tokio dokumento, kuris padėtų savivaldybei greičiau išspręsti tuos klausimus.“

Algimanto SNARSKIO piešinys

ŪP korespondentas - Stasys BIELSKIS