Į Butrimonis vilioja šakočiai

„Gerai gyventi kaime galima ne tik ūkininkaujant. Jei turi svajonių ir nebijai iššūkių, gali sukurti savo verslą ir, dirbdamas savame kieme, mėgautis namų jaukumu bei džiaugtis gyvenimu“, – tvirtino Indrė ir Žygintas Senūtai, šakočių kepėjai iš Alytaus rajone esančio Butrimonių miestelio.

Išperka iš namų

Per 700 gyventojų turintys Butrimonys daugeliui asocijuojasi su išskirtine ir vienintele Lietuvoje trikampe aikšte, simboliškai sujungusia čia gyvenusių trijų tautų – totorių, lietuvių ir žydų – likimus, ir vieninteliu stikliniu sūkuriniu fontanu, kasmet šiltuoju metų laiku sutraukiančiu būrius poilsiautojų ir turistų, atvykstančių pasigrožėti įspūdingu reginiu. Jau kelerius metus į šį Dzūkijos miestelį atvilioja ne tik fontano purslų grožis ar tautos istoriją menanti aikštė, bet ir rankų darbo šakočiai, kuriuos Butrimonių pakraštyje įsikūrusios sodybos kepyklėlėje „Žygindra“ kepa Indrė ir Žygintas.

Žinia apie skanius šakočius išplito be reklaminių akcijų – žmonės, paragavę Senūtų keptų šakočių, skanią žinią perduodavo vieni kitiems, tad dabar į „Žygindrą“ užsuka ir važiuojantys pro Butrimonis, ir specialiai tam atvykstantys pirkėjai. „Kiek iškepame, tiek parduodame iš namų, nereikia nei į muges važiuoti, nei turguje stovėti. Perka ir seni klientai, ir nauji, įvairios įstaigos ir organizacijos užsako svečiams ir savo darbuotojams švenčių proga“, – džiaugėsi Indrė.

Šakočių „Žygindroje“ galima nusipirkti kasdien, jei atsitinka taip, kad šeimininkų nebūna namuose, į pagalbą atskuba netoliese gyvenantys sutuoktinių tėvai. „Stengiamės, kad atvažiavęs žmogus neišvažiuotų tuščiomis. Kartais pasitaiko, kad pirkėjai ir iš lovos ištraukia, nieko nepadarysi – jiems reikia šakočio, o mes džiaugiamės, kad pasirinko būtent mūsų gaminius“, – apie prekybos niuansus „Ūkininko patarėjui“ kalbėjo Žygintas.

Norėjo dirbti namuose

Abu sutuoktiniai gimė ir užaugo Butrimonyse, čia ir nusprendė susikurti šeimos židinį. Prieš kelerius metus nusipirko sodybą ir netrukus, gavę paramą, atidarė kepyklėlę, kurią buvusio ožkų tvarto vietoje įsirengė savo rankomis: ir plyteles klojo, ir visus kitus darbus savo jėgomis atliko.

Tai, kad šakočius kepti pradėjo profesionalus virėjas Žygintas, pokyliams maistą savarankiškai ruošdavęs nuo 17 metų, o pastaruoju metu be šeimos verslo dar dirbantis ir virėju bei vadovaujantis pamainai restorane „Dzūkijos dvaras“, lyg ir nieko keisto. O tai, kad jo žmona, baigusi žemės ūkio mokslus, ėmėsi konditerės veiklos – jau likimo pirštas.

Žyginto nuomone, polinkis gaminti maistą nėra paveldėtas, esą taip jau nutiko, kad jame pasireiškia visos giminės įvairūs potraukiai ir polinkiai. Virėjas taip pat sėkmingai gali kurti gėlių kompozicijas papuošti ir stalui, ir aplinkai, gali ir vąšeliu nerti, ir siuvimo mašina siūti, mėgsta dailę ir muziką.

Iš pradžių Žygintas kepė šakočius, o Indrė stebėjo jo darbą, tačiau atėjo toks metas, kai reikėjo pradėti kepti ir jai, nes vyras, grįžęs po darbo, jau neturėdavo jėgų kepimui, ypač prieššventiniu laikotarpiu. Šiandien pagrindinė kepėja – Indrė, jau puikiai perpratusi šakočių kepimo subtilybes.

„Viena pagrindinių paskatų kepti šakočius buvo tai, kad žmonai nereikėtų eiti į darbą. Tad jai pavyksta rūpintis ir namais, ir vaikais. Žinoma, kiek galiu padedu ir aš suktis savame versle“, – ŪP atviravo Žygintas.

Kitas stimulas, pastūmėjęs šakočių link, buvo noras susipažinti su jų kepimo technologija ir perprasti kepimo paslaptis. Prieš imdamasis savo verslo, vyras prieš keletą metų jau buvo kepęs šakotį, tad šiek tiek žinių turėjo, o maisto ruošimas jam nebuvo nauja veikla, tad nė akimirkos neabejojo, kad su šia veikla pavyks susidoroti.

Anot Žyginto, jam pavyko ne tik todėl, kad atsakingai žiūri į užsibrėžtą tikslą, bet ir todėl, kad būna įsitikinęs, jog negali nepavykti. „Esu toks žmogus, jei ką užsibrėžiau, ir turi būti taip, ne kitaip“, – apie savo gyvenimo nuostatas kalbėjo šakočių kepėjas.

Kiekvienas kepimas kitoks

Daugelį nustebino tai, kad Senūtai pasirinko kepti šakočius, kai aplink labai daug sėkmingai kepančių šimtalapius. „Rinkausi tokį gaminį, kad būtų ne tiek lengva jį pagaminti, kiek būtų galima ilgai išlaikyti. Pagal gamybos technologiją jis negenda tris mėnesius, bet realiai ir gerokai ilgiau, žinoma, reikia tinkamai supakuoti į maistinę plėvelę. Tada galima laikyti ir mėnesių mėnesius, išvyniojus bus tarsi vakar keptas, tik labiau subrendęs. Ragavome išlaikytus pusę metų, skonis buvo puikus. Naudojame tik natūralius ingredientus, jokių konservantų, nes jų net nereikia“, – aiškino Ž. Senūta.

Pirmuosius šakočius kepė pagal receptą, rastą prie kepimo krosnies, tačiau netrukus jį patobulinę – kai ką pridėję, kai ko atsisakę, sukūrė receptą, pagal kurį ir šiandien kepa pirkėjų pamėgtus skanėstus.

Vienas šakotis su tešlos paruošimu kepamas maždaug tris valandas. Pirmiausia dviem pylimais iškepamas „kelmas“, o trečiuoju pradedami formuoti spygliai. Užpylimų būna tiek, kad susiformuotų gražūs spygliai, kurių ilgis labai priklauso nuo sukimo greičio. Paskui dar 6–8 valandas turi pabūti ant volo, kad atauštų ir sutvirtėtų. Elektra sukamas kepimo volas – bene vienintelis mechanizuotas procesas, visa kita atliekama rankomis.

„Dvi valandas negali pasitraukti nuo šakočio, nes kartais, kad sėkmingas kepimas virstų nesėkmingu, užtenka ir pusės minutės. Kepimo sėkmė priklauso ir nuo oro sąlygų, ir nuo temperatūros patalpos viduje. Žiemą reikia pašildyti patalpą, kad greičiau keptų, vasarą vėdinti, kad nebūtų per karšta, bet skersvėjo negali būti. Kiekvieną kartą kepdamas susiduri tai su didesniais, tai su mažesniais iššūkiais. Pasistatėme kondicionierių / šilumos siurblį „oras oras“ ir šakočiai reagavo, pasidarė tvirtesni ir trapesni“, – ŪP pasakojo Žygintas.

Didžiausias Senūtų iškeptas šakotis svėrė 4,5 kg ir buvo 60 cm aukščio. Patys populiariausi ir labiausiai perkami kiek per kilogramą sveriantys šakočiai.

Džiaugiasi tuo, ką daro

„Mėgstame bendrauti, todėl neskubančiam pirkėjui pasiūlome mūsų kieme išgerti kavos ar arbatos, pasikalbėti ir nors trumpam atitrūkti nuo kasdienybės rutinos. Ši verslo dalis, bendravimas su pirkėjais, mums pati maloniausia. Tada kyla minčių apie naujus projektus“, – tikino Indrė ir Žygintas. Vyro nuomone, tikriausiai iš kepyklėlės sklindantis malonus kvapas paskatina bendravimą, todėl išsirinkus šakotį, kelią, apie 20 metrų, nuo kepyklėlės iki automobilio, nueiti kartais užtrunka 15 minučių ar net pusvalandį.

Ateityje Senūtai planuoja rengti ir edukacijas, tik kiek kitokias nei įprasta. Pirkėjas, užsukęs tuo metu, kai kepamas šakotis, galėtų prisėsti prie lauke stovinčio staliuko ir, gurkšnodamas kavą, turėtų galimybę stebėti kepimą, pasikalbėti.

Autorės, Indrės ir Žyginto SENŪTŲ nuotraukos