Ashburn +32,0 °C Mažai debesuota
Penktadienis, 21 Bir 2024
Ashburn +32,0 °C Mažai debesuota
Penktadienis, 21 Bir 2024

Misijas Ukrainoje gydytojas vadina savo kova su blogiu

2022/10/31

Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų (SK) medikų grupės jau tris kartus vyko į misiją Ukrainoje. Didžiausią įtampą, nerimą ir jaudulį kėlė nežinia prieš pirmąją kelionę į karo niokojamą šalį. Pirmojoje misijoje dalyvavo anesteziologijos ir reanimacijos medikai, kitose – ir šeimos gydytojas.

karas, ukraine, donate for ukraine S. Krunkaitis ir V. Jankienė.

Važinėjo po kaimus

Santaros klinikų Šeimos medicinos centro vyresnysis gydytojas rezidentas Skirmantas Krunkaitis neseniai grįžo iš antrosios misijos Ukrainoje. Karo siaubiamoje šalyje medikų darbą įsivaizduojame ligoninėse, kuriose gydomi sužeistieji – operacijas, žaizdų tvarstymą ir pan. „Karo aplinkoje viskas sugriūva – sutrūkinėja visos logistinės grandinės, taip pat ir civilinė medicina: kaip žmogui nuvažiuoti į didesnį miestą, jei jame ir yra gydytojas: degalų neturi, autobusai nevažiuoja, vaistinės nedirba. Buvo tokių, kurie ir prieš karą ilgai nebuvo konsultuoti mediko, – sako S. Krunkaitis. – Darbas Ukrainoje – ne vien šeimos gydytojo darbas, nes padėti reikia tiems, kurie ten gyvena karo sąlygomis. Dirbau Bučoje, Irpynėje, Hostomelyje, Borodiankoje ir kituose mažuose kaimeliuose.“

Šeimos gydytojas kartu su slaugytoja Vaiva Jankiene ir vietine slaugytoja dirbo pagal kelias schemas – pacientai ateidavo konsultacijų į ambulatorijos patalpas, važiuodavo į kaimus su vietiniu greitosios pagalbos automobiliu ir jame priimdavo pacientus: kaimų ambulatorijose juos priimti galimybių dažniausiai nebūdavo, nes jos išvogtos: išdraskyta ne tik ten buvusi įranga, bet net ir kušečių porolonai. Pas negalinčius vaikščioti pacientus važiuodavo į namus. Kiekviena kelionė į kaimelius būdavo palydima klaikių vairuotojo pasakojamų istorijų, į atmintį įsirėžusių vaizdų, kai išgirsdavo, jog „Štai ši visa gatvė buvo nuklota žmonių kūnų“.

Teko apsieiti ir be tyrimų

Apie darbo Ukrainoje kasdienybę pasakojantis gydytojas prisimena, kad turėjo palaužyti galvą ir rasti galimybių, kaip atlikti, tarkime, kraujo tyrimus: „Be šių tyrimų būtų buvę sunku koreguoti kai kurių ligų gydymą. Susidūrėme su didele skydliaukės ligų problema – Černobylio avarijos pasekme. Kad galėtume koreguoti skydliaukės ligoms skirtų medikamentų dozes, būtina atlikti tyrimus. Kitų tyrimų atlikti galimybių nebuvo, reikėjo pagal papasakotus simptomus spręsti, kokį gydymą skirti“.

Pasak S. Krunkaičio, kaimų gyventojai – ypač pažeidžiami žmonės: neturtingi, pagyvenę, neturintys lėšų, ryšių, kontaktų, šaltąjį laiką – vasarį, kovą, balandį – pragyvenę rūsiuose, į namus užsukdavę tik retkarčiais, todėl jie buvo šildomi tik kartkartėmis arba visai nešildomi: „Mano pacientai buvo su užleistomis išvešėjusiomis lėtinėmis ligomis – nekontroliuojamas kraujospūdis ir cukrinis diabetas, skausmo sindromai“, – pasakoja S. Krunkaitis.

parama ukrainai, lietuvos medikai ukrainoje S. Krunkaitis dažnai lankėsi Ukrainos kaimuose.

Karas suluošino visą kartą

Dar viena sritis, pasak gydytojo, kuri, panašu, kad daugybę laiko kamuos žmones – tai siaubinga psichologinė ir psichiatrinė būklė. Žudynių ir prievartavimų pasekmės yra baisios. Streso po traumos sindromą išgyvenantys žmonės nėra linkę pripažinti ir gydytis. Todėl psichiatrinių ligų pandemiją suvaldyti bus labai sunku.

„Vienas sprendimas pasiteisino – pavyko su psichoterapeutais surengti nuotolines konsultacijas Lietuvoje, kurias ukrainiečiai priėmė daug drąsiau nei tiesioginį pokalbį. Nė vienas žmogus tiesiai nepasakė, kad jam širdis daužosi ir miegas sutrikęs dėl to, jog tai yra išgyvento siaubo pasekmė. Reikėdavo įdėti nemažai pastangų, kad žmonės atsivertų ir išsipasakotų. Kol tai atlėgs ir situaciją galima bus pakeisti, turės praeiti daug laiko. Tai visos Ukrainos problema ir karą išgyvenanti karta – suluošinta karta. Sunku matyti, girdėti ir išgyventi tokį pliūpsnį  skausmo, – savo jausmais dalijasi gydytojas. – Pajutau, kad tie žmonės yra labai artimi: ateina koks senelis iš laukų, ir tu jame matai savo senelį. Ir kvapas jo toks pats kaip tavo senelio. Ir močiutė kvepia pienu. Artumas su šita tauta yra labai aiškiai jaučiamas.“

Istorijos, kupinos baisumų

Tenykščiams gyventojams lietuvių medikų pagalba yra neįkainojama, jiems sunku suvokti, kad kažkas atvyksta į jų šalį padėti. Kitų šalių šeimos gydytojų per tas kelias misijas neteko sutikti: „Net ir man pačiam buvo minčių, ką aš – šeimos gydytojas – ten galėsiu nuveikti. Pabuvojęs dviejose misijose, galiu pasakyti, kad šie medikai ten labai reikalingi, ypač dėl lėtinių ligų, smulkių chirurginių procedūrų – gera buvo jausti, kad mūsų pagalba jiems ypatingai reikalinga ir svarbi. Tai yra mano kova su blogiu, – įsitikinęs S. Krunkaitis.

Padėdamas ukrainiečiams ir gydytojas ir pats gavo neįkainojamos patirties: „Akivaizdžiai pamatėme, kokie negalavimai ima varginti žmogų jam gyvenant nuolat įsitempus, baimėje, patiriant prievartą, artimųjų sušaudymą, išlaisvintose teritorijose radus užminuotus namus ir automobilius. Grįžus namo dar ilgai neapleidžia girdėtos istorijos ir baisumų suluošinti žmonės.“

Netikėjo, kad sugrįš

Kartu su S. Krunkaičiu į misiją Ukrainoje vyko ir slaugytojai Onė Bartkienė, Ina Šilingova ir Paulius Razmys. Jie, dar pavasarį sugrįžę iš pirmosios misijos, tąkart dalijosi savo patyrimais karo siaubiamoje šalyje. Kitus du kartus jie vėl dirbo ligoninėse. Slaugytojai pasakoja, kad didžiausią jaudulį jiems sukėlė ukrainiečių medikų sutikimas, kai jie nuvyko antrą kartą: „Nuvykome į tą pačią ligoninę, kurioje buvome ir pirmą kartą. Apie mūsų atvykimą ligoninės administracija kolektyvui nepranešė baimindamasi, kad nesužadintų lūkesčių, kurie dėl karo aplinkybių galėtų būti neįgyvendinti. Kai atėjome į skyrių, kolegos ukrainiečiai buvo labai nustebę, apsikabinome, net graudinomės. Jie sakė, kad nelabai patikėjo mūsų pažadu sugrįžti – neva užsidėjome pliusiuką ir pakaks. O mes po mėnesio atvykome vėl,“ – jautrias akimirkas prisimena O. Bartkienė.

Fronto linija buvo nutolusi

Pasak O. Bartkienės, dirbti antrą ir trečią kartą nuvykus ten buvo lengviau – pirmiausia paprasčiau buvo išvykti iš namų: „Važiavome drąsiau nusiteikę, nes jau žinojome, kur važiuojame. Dirbti taip pat buvo lengviau, ypač trečios misijos metu: toje ligoninėje jautėmės kaip namuose – visos jų tvarkos mums buvo žinomos, aišku, ką turime daryti. Galėjome dirbti pagal savo kompetenciją, panaudodami savo profesinius gebėjimus. O ir pacientų srautai buvo geriau suvaldyti, nes fronto linija buvo toliau, sužalojimus tvarstyti turėjome patirties, todėl darbas greičiau ėjosi.“

Padeda medicininės siuntos

Slaugytojai Paulius Razmys, Onė Bartkienė ir Ina Šilingova dirbo ligoninėje, kurioje buvo gydomi kare sužaloti civiliai žmonės ir kariškiai. Kitos kelionės darbų prasme skyrėsi nuo pirmosios tuo, kad nors pacientų srautas ir buvo didelis, tačiau dirbti buvo lengviau: „Atvykę karo medikai padėjo sureguliuoti ir diferencijuoti pacientų srautus – tai padėjo efektyviau dirbti, – pasakoja P. Razmys. –  Didelės humanitarinės aukštos kokybės medicininės siuntos (tvarsčiai ir kitos priemonės) padėjo greičiau sugydyti žaizdas – pakartotinių perrišimų kartais net nereikėdavo, jos užsitraukdavo daug  greičiau naudojant, pavyzdžiui, vakuuminius tvarsčius. Ligoninė, kurioje dirbome, išties yra puikiai aprūpinta tokiomis naujoviškomis priemonėmis, kurių siuntė ir mūsų šalis.“

Paklausti, ar vyks su medikų misija į Ukrainą dar kartą, visi sutartinai atsakė: „Nesakau, kad ne.“

Pirmą misiją į Ukrainą organizavo ir logistiką koordinavo Sveikatos apsaugos ministerija, antrą ir trečią –  savanorius vienijanti asociacija Gedimino Legionas.

 

KL, SK informacija

2022.10.31

Susijusios temos - skaitykite: Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos, misija Ukrainoje, parama Ukrainai

Dalintis
Gintaras Gliebus. Pavasariškas vaizdelis Dzūkijos miškuose.
2024 03 12 Telšių rajono ūkininkai rengiasi į protesto akciją
Vilkas kieme užpuolė stirną
Vasario 1 d. Briuselyje, Liuksemburgo aikštėje
Protestuotojai sveikino Vilnių su 701 gimtadieniu grodami, mirgėdami. 2024 01 25 Vilnius