Tylūs daržo ir sodo atėjūnai

Keliai į Lietuvą

Kone kiekvieno sodininko darže jau galima sutikti augalų rūšių, kurių senesnių kartų žmonės nespėjo pamatyti. Šiuo metu Lietuvoje aptinkama apie 700 svetimžemių, išplitusių įvairiose buveinėse: pievose, miškuose, paupiuose ir t. t. Palyginimui galima pasakyti, kad mūsų šalyje aptinkama šiek tiek daugiau nei 1 300 vietinių floros atstovų. Toks didelis nevietinių rūšių skaičius jau gali kelti susirūpinimą dėl mūsų pačių floros išsaugojimo.

Dalis svetimžemių augalų pateko atsitiktinai su įvairiais kroviniais, įvežamais augalais ar substratais, dalis jų buvo auginami tam tikrais tikslais ir ilgainiui išplito natūralioje aplinkoje.

Rūpestingai prižiūrimuose soduose ir daržuose šios rūšys neįsitvirtina, tačiau kartais randa prieglobstį apleistose sodų vietose ar teritorijose, besiribojančiose su namų ūkiais. Dalis atėjūnų į natūralią aplinką pateko būtent iš sodų, darželių, todėl šiais laikais vaikštant pamiške ar paupiu galima aptikti ne vieną augalų rūšį, kuri anksčiau atrodė tikra egzotika, puoselėjama nebent gėlyne.

Graži, bet įkyri piktžolė

Šiuo metu Lietuvoje bene labiausiai išplitęs svetimžemis augalas – vienmetė šiušelė (Erigeron annuus). Ši rūšis šalyje aptikta jau gana seniai, nes kadaise buvo auginama kaip dekoratyvinė. Dabar ji gana įkyri piktžolė, plintanti ir daržuose. Sausose vietose, smėlynuose, pušynų pakraščiuose galime pamatyti ir vietinę karčiąją šiušelę (Erigeron acris). Nuo invazinės ji lengvai atskiriama tuo, kad neturi liežuviškų baltų žiedų.

Šios rūšies epitetas annuus (lot. ann – metai) byloja, kad tai vienmetis augalas, išliekantis trumpą laiką. Tačiau iš tiesų šis pavadinimas šiek tiek apgaulingas. Rudenį sudygę augalai puikiai peržiemoja ir kitais metais pradeda žydėti anksčiau ir brandinti sėklas. Kita dalis augalų sudygsta pavasarį ir pražysta vasaros viduryje. Spartų vienmetės šiušelės išplitimą lėmė keletas rūšies savybių: spartus sėklų plitimas ir sėklų susidarymas apomiksės būdu.

Apomiksė – tai nelytinis augalų dauginimasis, kai sėklos susiformuoja be kryžmadulkos, kitaip tariant, augalui nereikia, kad žiedadulkės patektų nuo vieno individo ant kito ir taip susidarytų gyvybingos sėklos.

Tokiu pat būdu dauginasi ir paprastoji kiaulpienė (Taraxacum officinale), todėl nenuostabu gegužę matyti geltonuojančius laukus. Šitaip besidauginantys augalai geba greitai užimti naujas teritorijas ir gausiai vešėti.

Sodininkams ir daržininkams vienametė šiušelė jau neabejotinai matytas augalas. Bene dažniausiai ji aptinkama dykvietėse, dirbamų laukų pakraščiuose ar apleistuose dirbamuose laukuose. Augalas dekoratyvus, kai kuriems atrodo patraukliai, vis tik ši rūšis yra nevietinė, ir jos poveikis mūsų augalams yra neigiamas keliais aspektais. Augdama greičiau nei vietinės rūšys, ji geba jas nustelbti, be to, ji itin gausiai subrandina sėklų. Tad kovojant su šiušele savame sklype, patartina naikinti jaunus augalus, dar nesuformavę žiedynų ar yra vos pradėję žydėti.

„Piktasis“ kiškio kopūstas

Kiškiakopūsčio (Oxalis) genties augalai pažįstami ar bent jau yra girdėti kiekvienam lietuviui, tikriausiai už tai galime dėkoti ilgiausiu lietuvišku žodžiu laikomam pasikiškiakopūsteliaudamas.

Kiškio kopūstai, kiškiakopūsčiai – tai didelė augalų grupė, kuri Lietuvoje, deja, turi tik vieną vietinį šios genties atstovą – paprastąjį kiškiakopūstį (Oxalis acetosella). Ši rūšis sutinkama miškuose, dažniausiai eglynuose, kur vyrauja šiek tiek rūgštesnis dirvožemis. Visos šių augalų dalys yra valgomos, tačiau verta nepamiršti, kad kiškiakopūsčiai taip pat turi oksalo rūgšties, stabdančios kalcio įsisavinimą. Akylesnis skaitytojas suprato, kad oksalo rūgštis ir lotyniškas kiškiakopūsčio genties pavadinimas Oxalis yra susiję. Būtent dėl šių augalų cheminis junginys gavo pavadinimą, mat oksalo rūgštis pirmą kartą buvo išskirta iš kiškiakopūsčių.

Vis dėlto piečiau esančiose Europos šalyje ožinis kiškiakopūstis (Oxalis pes-caprae) pridaro daug nuostolių. Tai iš Pietų Afrikos Respublikos kilusi rūšis, kuri šiuo metu jau išplitusi Viduržiemio jūros regiono šalyse ir visiškai nustelbia vietines žolinių augalų rūšis. Šis augalas jau grėsmingai invazinis pietų Europoje, o Lietuvoje, bent kol kas, jam dar per šalta.

Ruduojantys daržai

Ne vienas pažįsta ir statųjį kiškiakopūstį (Oxalis stricta), taip pat gana dažnai aptinkamą daržuose, kapinių aplinkoje, gėlynuose. Nors jo įtaka vietiniams augalams dar nėra ištirta, tai įkyri piktžolė, kurią išnaikinti nėra lengva. Statusis kiškiakopūstis natūraliai paplitęs Šiaurės Amerikoje, tuo tarpu visoje Europoje laikomas svetimžeme rūšimi. Pagrindinė savybė, dėl kurios ši rūšis laikoma žalinga, – gebėjimas išplisti per labai trumpą laiką. Nors ši rūšis atrodytų išraunama gana lengvai, dirvožemyje lieka smulkios šaknelės, iš kurių išauga nauji augalai.

Dirvinis kiškiakopūstis (Oxalis corniculata) panašus į statųjį kiškiakopūstį, tačiau šiam būdingi šliaužiantys stiebai ir kiek ryškesni žiedai. Tiek statusis, tiek dirvinis kiškiakopūsčiai pasitaiko dviejų skirtingų spalvų lapais – įprastai jiems būdingi sodriai žali lapai, tačiau soduose ir daržuose dažniau sutinkami kiškiakopūsčiai rudai raudonos spalvos lapais.

Lietuvoje šie svetimžemiai augalai pradėjo plisti jau prieš keletą dešimtmečių. Nors daug kur literatūroje minima, kad tai vienmečiai augalai, palankiomis žiemomis jų šakniastiebiai puikiai peržiemoja, o kitais metais išauga nauji ūgliai ir pradeda žydėti anksčiau. Ypač gerai šie augalai peržiemoja šiltnamiuose, palei namų sienas ir pamatus, alpinariumuose.

Jiems plisti padeda ir skruzdėlės – ant kiškiakopūsčio sėklų esančiame prielipe yra šiek tiek jas viliojančio cukraus, dėl to šių augalų sėklos greitai surenkamos ir išnešiojamos.

Nors Lietuvoje kiškiakopūsčiai ne naujokai, šiuo metu atkeliauja daug įvairių dekoratyvinių augalų kurių dirvožemyje gausu dirvinio kiškiakopūsčio sėklų. Tai dar vienas plitimo kelias, spartinantis šios rūšies gausumą šalyje.

(Ne)matoma problema

Daugelis puikiai pažįsta keletą invazinių augalų, tokių kaip Sosnovskio barštis (Heracleum sosnowskyi), gausialapis lubinas (Lupinus polyphyllus) ar kanadinė rykštenė (Solidago canadensis). Jie žinomi, nes labai plačiai pasklido po Lietuvą ir kai kur užima didžiulius plotus. Tačiau nemaža dalis svetimžemių augalų pas mus dar keliauja, o kita dalis jau pamažu okupuoja natūralias buveines.

Labai svarbu sodininkams ir daržininkams atsakingai rūpintis išmetamomis žaliosiomis atliekomis, kurios yra dar vienas svetimžemių augalų šaltinis. Neretai pamiškėje išpiltos atliekose esama dekoratyvinių augalų šakelių ar sėklų, kurios prigyja ar sudygsta, taip įsitvirtindamos natūralioje aplinkoje.

Šiuo metu stebimas labai spartus vijoklinio augalo, penkialapio vynvyčio (Parthenocissus quinquefolia) plitimas. Pagrindinis jo platintojas – žmogus, išpilantis nukarpytas augalo dalis miškuose. Ir nors atrodytų, kad kai kurios augalų rūšys tik puošia mūsų aplinką, nereikia pamiršti, kad tas pats anksčiau galvota ir apie augalus, kurie dabar laikomi invaziniais, daro žalą mūsų gamtai, o kai kuriais atvejais ir mums patiems.

Gamtos tyrimų centro Floros ir geobotanikos laboratorijos biologas Lukas PETRULAITIS

Luko Petrulaičio ir Zigmanto Gudžinsko nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.