Svarbiausia – laiku padėti tašką

Jūratė Beniuškevičienė, studijos simboliniu ir daugiaprasmiu pavadinimu „Dedu tašką“ steigėja, kuria paveikslus taikydama išskirtinę taškavimo akriliniais dažais techniką. Moteris sakė, kad tai meno rūšis, kurią gali išmėginti visi – tiek vaikai, tiek senjorai. Ir visai nereikia daug išmanyti apie dailę. Neradusi Lietuvoje mokytojų, galinčių praplėsti žinias, pati nusprendė mokyti šio meno tuos, kuriuos žavi raminantis spalvotų taškelių menas. „Savo renginiais siekiu ne tik sukurti kažką gražaus, bet turiu ir žmogišką tikslą – bendrauti, nuoširdžiai pasikalbėti“, – atviravo Jūratė.

Jūrate, kurdama savo paveikslus taikote taškavimo akriliniais dažais techniką. Kuo ji ypatinga, kokia jos specifika? Ar taškuoti galima tik paveikslus?

Taškavimas – tai tūkstančių prisilietimų, maloni, kūrybinga, emocionali ir užburianti veikla. Prieš septynerius metus padėjau pirmą tašką ir negaliu sustoti. Ši technika skleidžia kažką nepaaiškinamai užburiančio. Žvelgiant į nutaškuotus paveikslus, susidaro įspūdis, kad žiūri į iškilią mozaiką. Šių paveikslų reljefą labai gražiai atskleidžia šviesos spinduliai, nesvarbu, ar tai natūralus, ar dirbtinis apšvietimas. Žodžiais apibūdinti sunku – reikia viską pamatyti arba pabandyti.

Nors atrodo sudėtinga, iš tikrųjų procesas yra lengvas. Ši technika stebina paprastomis priemonėmis ir puikiu rezultatu. Kad nutaškuotum paveikslą, tereikia įvairaus dydžio pagaliukų, akrilinių dažų, pagrindo ir svarbiausia – atviros širdies kūrybai. Be to, taškuoti galima ne tik paveikslus, šią techniką nesudėtinga taikyti kuriant tekstilės, medžio, stiklo ir kitus dirbinius.

Kuo Jus ši veikla patraukė? Kur sėmėtės žinių?

Teko girdėti, kad dideli gyvenimo sukrėtimai transformuoja žmogų. Ko gero, taip atsitiko ir man. Po netekčių pradėjau ieškoti raminančios, įkvepiančios, padedančios atrasti gyvenimo grožį veiklos. Reikia pripažinti, kad dailės pamokų labai nemėgau. Pirmą kartą taškuotus paveikslus atsitiktinai pamačiau instagrame. Iki išnaktų stebėdavau Portugalijos, Turkijos, Rusijos menininkų darbus, ir bandydavau atkartoti jų taikomą taškų dėliojimo techniką. Taigi, pradžioje mokiausi iš medžiagos, kurią radau instagramo, jutubo, feisbuko platformose.

Šios srities mokytojų ieškojau ir Lietuvoje, tačiau nesėkmingai. O vėliau susiklostė taip, kad pirmąja mokytoja tapau pati. Labai džiaugiuosi, kad mano studija visada pilna norinčių išmokti šios technikos, o paveikslai puošia dailės salonų, ligoninių, dvarų sienas (šiuo metu eksponuojami Nacionaliniame vėžio institute Vilniuje). Neseniai konsultavau dailės reikmenų salono savininką, kokiomis taškavimo priemonėmis reikėtų prekiauti. Taigi, su didžiuliu džiaugsmu stebiu, kaip plinta taškavimo technikos „virusas“.

Iš kokių kraštų mus pasiekė ši veikla? Ar galima įžvelgti ir lietuviškų šaknų?

Taškavimas yra labai senas, bet nepelnytai pamirštas menas. Ši technika mūsų šalyje nėra plačiai naudojama kūryboje, tačiau jau mūsų močiutės ją taikydavo margindamos velykinius kiaušinius. Kažkada mane labai sužavėjo Australijos aborigenų meno ypatumai – abstrakcijos, linijos, apskritimai. Man patiko juos stebėti – darbuose galima justi atpalaiduojančią emociją, nors paveiksluose vyrauja chaotiškos kompozicijos, abstrakcijos, sudarytos iš taškų.

Rengiate seminarus, pamokas. Vadinasi, žmonės domisi šia veikla? Kokios dažniausios priežastys, atvedančios juos pas Jus?

Prieš trejus metus įkūriau studiją „Dedu tašką“. Pradžioje visi, norintys išmokti taškavimo pagrindų, netilpdavo į ją, todėl tekdavo susitikimus organizuoti kiekvieną savaitgalį. Nors darbų grafikas dar ir dabar suplanuotas keletą mėnesių į priekį. Kai į Kaune vykstančius užsiėmimus pradėjo važiuoti žmonės iš Vilniaus, Klaipėdos, Alytaus, Ukmergės ir kitų miestų, nusprendžiau pati organizuoti išvažiuojamuosius mokymus.

Savo renginiais siekiu ne tik sukurti kažką gražaus, bet turiu ir žmogišką tikslą – bendrauti, nuoširdžiai pasikalbėti su dalyviais. Manau, kad taškavimas ir bendravimas yra tos ašys, apie kurias sukasi mano veikla. Juk viskas taip paprasta: žmogus ieško žmogaus, širdis – širdies.

Dažnai po seminarų sulaukiu laiškų, kuriuose žmonės dėkoja už nuoširdumą, pasidalytą patirtį, suteiktą įkvėpimą. Ne vienas toks pokalbis peraugo į draugystę. Jau įsitikinau, kad nereikia būti dailininku, jog pradėtum kurti ir neprivalu būti psichologu, kad galėtum išklausyti kitą.

Galbūt ši technika gali būti taikoma kaip terapija?

Manyčiau, kad taip. Pradžioje taškavimas buvo laisvalaikio praleidimo būdas, tačiau laikui bėgant tai mane užvaldė. Nors niekada nesidomėjau meditacija, ši meno rūšis man tapo tam artimus užsiėmimu. Taškuodama atsitraukiu nuo išorinio pasaulio, nepastebiu bėgančio laiko, viską užmirštu. Vos prisėdu prie darbo, nurimsta protas, atgyja vidus, o įrankio negaliu paleisti net antrą trečią valandą nakties.

Visgi taškuodama pasikliauju savo intuicija. Kiekvienas spontaniškas iš anksto nesuplanuotas sprendimas yra intuityvi kūryba. Pradėdama naują paveikslą neturiu išankstinės vizijos. Intuityvi kūryba žavi tuo, kad rezultatas niekada nėra nuspėjamas. Frydrichas Nyčė buvo visiškai teisus sakydamas, kad menas duotas tam, kad neišprotėtume nuo tiesos.

Dažnai taškuojate mandalas. Kodėl renkatės jas? Kokiems kūriniams, be jų, dar galima taikyti šią techniką?

Tikrai nesu mandalų guru ir nepapasakosiu apie asmens vidinę būseną iš sukurto darbo. Teko skaityti, kad mandalos yra stebuklingas daiktas, keičiantis žmogaus gyvenimą. Nesiginčysiu, gal tai ir tiesa, nors nestudijavau jų magiškos galios. Tačiau man atrodo, kad žmogaus būseną, gyvenimą keičia kūryba, nesvarbu, jis kuria mandalas ar ką nors kitą. Pokyčiai vyksta, kai žmogus išdrįsta save išreikšti visomis prasmėmis.

Taškuoti galima ant bet kokio paviršiaus – akmens, stiklo, tekstilės, medienos ir kt. Aš daugiausia taškuoju ant kartono ir akmens. Mokymų metu visada rekomenduoju kurti mandalas, nes jas nupiešti gali kiekvienas – negali nepavykti. Esmė – pasikartojančios detalės. Žinodama savo meninių gebėjimų ribotumą niekada nedrįsau net pagalvoti, kad galiu kurti ant popieriaus. Taškuoti mandalas labai paprasta – reikia apskritimo ir taško centre. O toliau tereikia leisti vaizduotei šėlti (šypsosi).

Vadinasi, taškuoti gali visai dailės pagrindų neturintis žmogus?

Išties. Ši technika tinka net ir tiems, kurie sako, kad niekada nebandė kurti. Kai studijos slenkstį peržengia moteris ir nedrąsiai klausia, ar pavyks, nes ji visai nemoka piešti, aš nuraminu sakydama, kad ir pati nemoku (šypsosi). Studijoje neanalizuojame piešimo pagrindų, gilinamės, kaip kurti taškavimo būdu. Svarbiausia padėti pirmą tašką ir atsiduoti vaizduotei. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad taškavimo technika tinka tik patiems kantriausiems, tačiau taip nėra. Visada akcentuoju, kad svarbiausia ne rezultatas, o procesas.

Šios technikos teko mokyti ir vaikus, ir senjorus. Pirmą kartą eidama pas mažuosius jaučiau nerimą, jaudinausi, ar pavyks sudominti. Tačiau nerimavau veltui. Taškavimas jiems buvo nauja kūrybos forma, ji sudomino net pačius judriausius. Senjorės kalbėjo, kad tai puikus būdas sukoncentruoti dėmesį, lavinti motoriką, skatinti saviraišką.

Kaip manote, ar menas gydo sielą?

Taip, žinoma. Aš pati esu to pavyzdys. Taškuodama prarasdavau laiko nuovoką. Ilgainiu ėmiau matyti ne tik besiskleidžiantį grožį kūriniuose, bet ir jutau, kaip gyju. Kūryba – neigiamų emocijų neutralizavimo technika.

Kokią žinią skleidžia Jūsų darbai?

Mano paveiksluose, kaip ir gyvenime, svarbiausia laiku padėti tašką. Baisu? Bet verta. Taškas yra pati geriausia pradžia.

„Rasų“ korespondentė Aurelija UŠACKĖ

Jūratės Beniuškevičienės nuotraukos

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.