Ir panorėjus, ir lydekai paliepus, pildosi ne visi norai

Tverų seniūnas Antanas Zalepūga.

Tverų seniūnija – antra pagal dydį Rietavo savivaldybėje. Jos bendras plotas – 142 kvadratiniai kilometrai, seniūnijoje gyvena 1020 gyventojų. Pačiame Tverų miestelyje – daugiau kaip 400 žmonių. Žemę šiemet deklaravo 300 ūkininkų. Sunku patikėti, bet iš tų trijų šimtų augalininkyste užsiima… tik du ūkiai. Likusieji – gyvulininkystės arba mišrūs. Patys didžiausi ūkiai priklauso Steponui Gedminui, laikančiam 285 galvijus (melžiamas karves ir mėsinius), ir apie 400 hektarų valdantiems, mišrų ūkį turintiems Valerijai Stancelienei bei jos sūnui Tomui Stanceliui.

Tačiau tai – tik statistika, kurią nesunku internete ar kur kitur rasti ir kuri, beje, mažai ką pasako apie čia gyvenančių žmonių kasdienybę, likimus, norus bei svajones. Daugiau apie Tverus čia jau dvidešimt metų (nuo pat Rietavo savivaldybės įsikūrimo) seniūnu dirbantį Antaną ZALEPŪGĄ kalbina „Ūkininko patarėjo“ korespondentė Roma MĖČIENĖ. Jis pirmasis atskuba bėdai ištikus, pirmasis pasidžiaugia ir tveriškių sėkme ar laimėjimais.

Bėda su nuotekomis

– Visada smagu kalbėti apie gerus dalykus, bet žmones labiausiai jaudina jų problemos, kurias vieni bando išspręsti patys, kiti laukia valdžios pagalbos. Kokios problemos šiuo metu seniūno galvoje vis po kelis žilus plaukus prideda?

– Problemų niekuomet netrūksta, bet dabar ramybės neduoda dvi. Pirmoji – Europos Sąjungos (ES) nurodymas, kad nebeliktų lauko tualetų. Antroji – vilkai ir šernai.

– ES, kaip ir ta lydeka iš pasakos, pildo mūsų norus – pinigų, kuo daugiau pinigų! Tik mūsų norams vis didėjant, lydeka ima ir pasako, kad ir jūs turit kai ką nuveikti. Žiūrėkit, kad iki 2023-iųjų Lietuvoje nebeliktų tų namelių, į kuriuos ir karaliai pėsti vaikšto, – lauko tualetų! Nepaklusit, laukia milžiniškos baudos. Problema visoje Lietuvoje opi, net ir sostinės valdžiai nuo jos galvos ratais eina. O kaip jūsų seniūnija sprendžia šią problemą?

– Sunkiai. Už ES lėšas nuotekų tinklai pakloti tik dalyje Tverų miestelio. Maždaug pusė gyventojų kanalizaciją turi, o štai Varnių, Rietavo, Žarėnų, Laukuvos gatvės prie nuotekų tinklų dar nėra prijungtos. Vandentiekį turi visas miestelis. Seną, nežinia, kaip išvedžiotą, bet turi. Kai įvyksta avarija, trasa vis atnaujinama. Taip ir sukamės. O su nuotekomis prasti reikalai. Šių tinklų neturi ir dvi didžiausios seniūnijos gyvenvietės – Tauravas bei Pajomantis.

– Ką darysit? Mokėsit baudas?

– Rietavo savivaldybės taryba priėmė sprendimą, kad tie gyventojai, kurie patys pasistatys individualius valymo įrenginius, gaus savivaldybės paramą – jiems bus grąžinta pusė išleistos sumos. Nemažai žmonių tuo naudojasi, bet yra tokių, kurie neturi net ir tai pusei reikalingos pinigų sumos. Be to, atsiranda žmonių, kurie šiam reikalui pinigų gal ir rastų, tačiau apie tai, kad teks nuversti būdeles, nė girdėti nenori. Kaip išspręsti šią problemą, kol kas nežinome. Kažką daryti reikės, nes baudų mokėti niekas nenori.

Vilkus peni avys

– Minėjote ir kitą ramybės neduodančią bėdą – vilkus, kurie išpjauna ūkininkų gyvulius. Ir šernus, „suariančius“ ūkininkų pasėlius taip, kad juoda žemė belieka…

– Vilkai šiemet ne juokais įsismagino. Ūkininkams belieka tik už galvų griebtis. Siautėja nuo pavasario, nors pavasarį jie niekada nieko nepuldavo. Šiemet viskas priešingai, nors jų šunybių užtenka ir rudenį. Neseniai ūkininkas Mikas Jusys neteko 18 avių. Vienas papjovė, kitas suginė į tvenkinį ir nuskandino, o kelios pačios dėl streso krito negyvos. Aptvarai geriausi, įrengti taip, kad apsaugotų nuo vilkų. Nepadėjo. Tą pačią naktį M. Jusio kaimynė neteko dviejų ožkų. Sunku net įsivaizduoti, ką patiria ūkininkai, tokius kraupius vaizdus išvydę. Materialinė žala ar bent jos dalis atlyginama, tačiau psichologinės skriaudos jokiais pinigais neužglaistysi. Šiemet jau dešimt skundų gavau dėl vilkų, šernų ir… žmonių padarytos žalos.

– Dėl vilkų ir šernų juodų darbelių tarsi ir aišku, bet kuo čia žmonės dėti?

– Žmonės kartais didesnių eibių už gyvūnus prikrečia. Nuo pavasario, žiūrėk, vienas kito daržus, dobilienas ar pievas nugano. Gerai, jei savo kaltę pripažįsta, bet kiek būna priešingų atvejų. Kartais bando įrodyti, jog čia ne karvių ar prieauglio, o stirnų darbeliai. Tenka ir susipykti, tačiau praeina kiek laiko ir vėl viskas gerai. Sunkiau pataisyti šernų suniokotus laukus. Tokiais atvejais ūkininkams padaryta žala atlyginama iš gamtosaugos fondo.

Seniūnijos biudžeto „nenusausina“

– Teko girdėti, jog per miestelio ar kitas šventes tveriškiai rankų į seniūnijos biudžetą nekiša ir pinigų nepasisemia, o viską daro už savo lėšas. Tai tiesa? Juk žemaičiai kažkuo į suvalkiečius panašūs ir nelabai mėgsta eurais švaistytis.

– Žemaičiai – taupūs žmonės, bet, kai tikrai reikia, negaili. Todėl visos šventės rengiamos už rėmėjų pinigus. Neprašykit, kad imčiau vardyti pavardėmis, nes, kurį pamiršęs, po to nejaukiai jausčiausi. Kai reikia paramos, viešai tai pasakau, žmonės suneša. Manau, jog taip yra todėl, kad dirbame visi kartu: kultūros namai, seniūnija, gimnazija, bažnyčia ir apskritai visa bendruomenė. Ir ne tik per šventes.

– Jūsų seniūnija turi daug fiziniam darbui imlių vietų. Pavyzdžiui, legendomis ir paslaptimis apipintą Lopaičių piliakalnį su jo žmonių stebuklingu vadinamu šaltiniu, kur vasarą žiemą žmonės virtinėmis eina, Pribitkos pilkapius, kitų vietų.

– Galiu pasakyti, kad darbams, pavyzdžiui, miestelyje tvarkai ir švarai palaikyti, kapinėms sutvarkyti ar dar ką nors nuveikti, seniūnijai pakanka savo pajėgų. Lopaičių piliakalnį kažkada visa bendruomenė tvarkė, dabar turime tik jį prižiūrėti. Mums reikia idėjų, protingų patarimų, organizavimo įgūdžių – tada ir paprašome pagalbos.

– Ar jus asmeniškai kada kas nors yra nustebinęs?

– Taip, ir ne kartą. Vieną atvejį dabar prisiminiau. Buvo labai karšta vasaros diena. Nuo dulkių net medžių labai papilkėjo. Ir lyg tyčia tą dieną vyko miestelio šventė. Žiūriu, Vidmantas Sasnauskis, prie traktoriaus cisterną prisikabinęs, gatves laisto. Sunku pasakyti, kaip apsidžiaugiau. Žiemomis kartais kelius ar miestelio gatves patys nuvalo. Ir tokių atvejų – ne vienas.

Darban – net Vilniun

– Ar tveriškiams darbo vietų seniūnijoje užtenka? Jei ne, tai kur žmonės keliauja darbo ieškoti?

– Kur tau užteks… Turime dvi maisto parduotuves, kurių viena vietiniams – Ramunei ir Ričardui Barodicams – priklauso. Yra arbatinė. Joje šeimininkauja du menininkai – Birutė Fiodorova ir Virgilijus Bizauskas. Turime ir turgelį, kuriame visko: grūdų, sėklų, kiaušinių, duonos, sūrių, grietinės, kitų maisto (ir ne tik) prekių, nusipirkti galima. Šitaip vietos žmonės eurą kitą užsidirba. Į mūsų turgelį pardavėjų iš Laukuvos, Šilalės, kitų rajonų atvažiuoja. Turime dvi paminklų dirbtuves, „Lytagros“ parduotuvę, degalinę. Reikia paminėti ir gimnaziją, ir seniūniją, kur taip pat vietiniai dirba.

– O ką likę darbingi žmonės veikia?

– Išvažiuoja. Kas į arčiausiai esantį Rietavą. Labai daug tveriškių į Plungę išsiveža žuvų perdirbimo įmonė „Vičiūnai“, ne taip jau mažai žmonių dirba ir Klaipėdoje. Vieni – baldų gamyklose, kiti – prie statybų. Visi jie po darbo grįžta į Tverus. Tiesa, nemažai statybininkų dirba net Vilniuje, jie ne kiekvieną savaitgalį į namus grįžta.

– Tikriausiai žinote viską, kas Tveruose dedasi?

– Stengiuosi daug ko nežinoti: kas su kuo ir ką naktimis veikia, kas dėl ko plaukus raunasi…

 

Autorės nuotrauka

2020-11-24