Istorikė Jolanta Karpavičienė: „Valdovų sutuoktinės buvo tikros europietės“

„Daugiau kaip prieš šešis šimt­mečius priėmusi katalikišką krikštą, Lietuva pasuko Vakarų civilizacijos kryptimi, tad Renesanso epochoje jau buvo tikra europinė valstybė, o valdovų sutuoktinės – tikros europietės. Jos valstybės politiniame gyvenime atliko svarbų vaid­menį“, – sako Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduotoja dr. Jolanta Karpavičienė. Kartu su patyrusia istorike į atkurtą didžiųjų kunigaikščių rezidenciją žvelgiame moterišku žvilgsniu ir mėginame įsivaizduoti, kaip čia gyveno valdovų žmonos.

Rūmų šeimininkės dažnai keitėsi Klystate, jei manote, kad prabanga tviskančiuose Valdovų rūmuose kunigaikštienės tik gražinosi, vaikštinėjo po menes ir sodą, siuvinėjo ar linksminosi puotose. Jos buvo labai užsiėmusios, kasdienių politikos ar ūkio reikalų tvarkymas atimdavo daug laiko. O kur dar reprezentacinės valdovo žmonos pareigos. „Kažin ar aš būčiau norėjusi būti viena iš jų“, – šypsosi J. Karpavičienė. Yra duomenų, kad Vilniaus centre, Gedimino kalno papėdėje, jau nuo XIII a. pabaigos stūksojusioje mūro pilyje (vėliau ji pradėta vadinti Žemutine) drauge su Lietuvos valdovais lankydavosi ir jų sutuoktinės. Ilgainiui keliaujančių valdovų gyvenimo būdą keitė kitas gyvensenos stilius. XV a. pabaigoje Vilniaus centre į vėlyvosios gotikos rūmus pradėtoje rekonstruoti rezidencijoje ilgesniam laikui su vyru, Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Aleksandru Jogailaičiu apsigyveno jo žmona Elena, Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano III dukra. Jai valdant susiformavo atskiras valdovės dvaras. Elena ypač išryškino didžiojo kunigaikščio žmonos vaidmenį politiniame valstybės gyvenime. Valdovų rūmuose keletą kartų ilgesnį laiką rezidavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo žmona, Milano kunigaikštytė Bona Sforca. Jos rūpesčiu Vilniaus rezidencija įgavo Renesanso architektūros bruožų. Bona Vilniuje praleido apie šešerius metus. Ji buvo ryški asmenybė, tad jos įtaka politiniam ir kultūriniam šalies gyvenimui buvo jaučiama. Renesanse Vilniaus rūmuose šeimininkavo Žygimantas Augustas, Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius, bei jo žmonos. Pirmoji žmona Elžbieta Habsburgaitė čia gyveno nepilnus metus ir beveik visą laiką sirgo, tad jos vaidmuo buvo simbolinis. Trečioji žmona, pirmosios sutuoktinės sesuo Kotryna Habsburgaitė, rūmuose su pertraukomis praleido beveik devynerius metus, tačiau dėl šaltų santuokinių santykių ir kitų aplinkybių jos įtaka nebuvo didelė. O Žygimanto Augusto mylimoji antroji žmona Barbora Radvilaitė buvo aktyvi dvaro gyvenimo dalyvė. Romantiška jų meilės istorija skleidėsi visai šalia valdovų rezidencijos pastatydintuose Radvilų rūmuose. Žygimantas Augustas prieš gimdytojų valią Vilniuje slapta vedė Barborą, o po tėvo mirties ją, kaip teisėtą sutuoktinę, viešai ir su deramu prakilnumu Lietuvos diduomenei pristatė būtent Valdovų rūmuose. Tiesa, karališkoje rezidencijoje kaip visateisė jos šeimininkė Barbora praleido vos penkis mėnesius. Vėliau dvare šeimininkavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Vazos antroji žmona Konstancija Habsburgaitė. Šią pakeitė po jo valdžiusio Vladislovo Vazos, kuris dažnai gyvendavo rūmuose ir skyrė daug dėmesio jiems atnaujinti, žmona Cecilija Renata Habsburgaitė. Ji į mūsų kraštą atvežė istorinį baletą. Valdant šiai porai per Užgavėnes rūmuose vykdavo kaukių baliai, juose Cecilija su freilinomis amžininkus stebino ypatingais šokiais.

Žygimanto Augusto žmonų – Elžbietos Habsburgaitės ir Barboros Radvilaitės – portretų diptikas, apie 1543–1551 metus. Valdovų rūmų muziejuje eksponuojama jo kopija. Originalas saugomas Krokuvos nacionaliniame muziejuje.

Teko dalyvauti viešajame gyvenime Pasak J. Karpavičienės, tais laikais dvaras buvo suprantamas ne kaip architektūros terminas, o kaip tam tikra valdovo ir jo žmonos žmonių grupė. Valdovą supdavo iki tūkstančio, o valdovę apie 200 žmonių. Tai buvo hierarchinė struktūra, sudaryta iš atskirų padalinių, atsakingų už įvairias dvaro sritis. Dvaras funkcionavo pagal ypatingą jo valdymo mechanizmą, vadinamą ceremonialu. Jis buvo gana griežtas ir valdovo žmonos dalyvavimas jame buvo būtinas. Taip moteris įsitraukdavo į viešąjį gyvenimą. Taigi Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kaip ir bet kurioje kitoje Europos valstybėje, valdovų antrosios pusės negyveno uždarai. Pati svarbiausia jų funkcija buvo tinkamai reprezentuoti valstybę. Didžiųjų kunigaikštienių drabužiai turėjo rodyti gerą skonį, ryšius, mados supratimą, pajėgumą įpirkti geriausius audinius, užsisakyti geriausius siuvėjus, įmantriausius papuošalus ir pan. Tai buvo vienas iš būdų perduoti politinę, socialinę ir ekonominę žinią. Valdovės turėjo savo kanceliariją, pačios rašė raštus, laiškus, gaudavo korespondenciją, todėl nemažą dienos dalį tekdavo skirti reikalams tvarkyti. Savo sutuoktinei valdovas visada užrašydavo žemės valdų, tad jai tekdavo rūpintis ir jomis. Elena Aleksandrienė turėjo kelias dešimtis žemės valdų, Barborai priklausė per dvidešimt. Bona Sforca buvo įvedusi tvarką, kad jos valdų administratoriai jai asmeniškai atsiskaitytų apie tai, kas jose vyksta. Barbora skirdavo lėšų ne tik dvarams išlaikyti, bet ir vargšams šelpti, tai buvo tam tikrų krikščioniškų vertybių demonstravimas. Valdovės bendravo su kitų šalių pasiuntiniais, siuntė dovanas, rūpinosi svečių priėmimu. Kai pasiuntinys atvykdavo pas valdovą, dažniausiai prašydavosi audiencijos ir pas jo žmoną. Svečią diplomatą atitinkamai pasitikdavo, vykdavo audiencija, paskui surengdavo vaišes, vėliau jam įteikdavo dovanų. Taip valdovo žmonos gyvenimas skleidėsi viešojoje erdvėje. Jai talkino visas būrys dvariškių: kanceliarijai vadovavo kancleris, iždininkas buvo atsakingas už jos dvaro finansus, maršalka arba ceremonmeisteris už etiketą, priėmimus. Dalis dvariškių rūpinosi buities reikalais: arklidininkas, taurininkas, stalininkas, virtuvininkas, vadovavęs virėjams, vynininkas. Dar vienas pagalbininkų korpusas buvo atsakingas už kultūrinį gyvenimą: muzikantai, dainininkai, literatai, architektai, padėdavę įrengti rūmus. Be to, valdovės turėdavo savo siuvėjus, dažniausiai vyrus, batsiuvius, laikrodininkus, kurie rūpinosi ir papuošalais. Valdovę puošdavo, rengdavo tarnaitės ir dvariškės, padėdavo ir freilinos. Sveikata, grožiu rūpinosi jų gydytojai, vaistininkai.

TAUTOS PASIDIDŽIAVIMAS. Atkurti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai įsiliejo į Vilniaus senamiesčio panoramą.

Priedermė – gimdyti vaikus „Vis dėlto prigimtinė moters priedermė tais laikais buvo suvokiama kaip vaikų gimdymas“, – teigia istorikė. Kitos moters funkcijos priklausė nuo to, ar ji buvo valdovo, ar didiko žmona. Tai lėmė skirtingus vaikų edukacinius modelius. Berniukai, valdovo palikuonys, auklėti kaip būsimi valdovai, jiems samdė geriausius mokytojus, ugdė įvairius jų gebėjimus. Dažnai tie patys mokytojai lavino ir valdovų dukras, nors mokymosi apimtys buvo mažesnės. Žinoma, kad Barbora tikrai skaitė ir rašė lenkiškai, turėjo istorijos, meno žinių. Labiau buvo lavinamos valdovų palikuonės. Štai Žygimanto Augusto seserys ne tik žodžiu ir raštu bendravo lenkiškai ir itališkai, jas mokė ir lotynų, vokiečių kalbų. Tačiau paprastai moterys buvo ugdomos tiek, kiek reikėjo viešosioms funkcijoms atlikti. Valdovų ir didikų žmonos pagimdžiusios pačios kūdikių nežindydavo, tai darė žindyvės, todėl jos greitai vėl pastodavo. Vaisinga ir sveika moteris gimdydavo vieną vaiką po kito. Bona Sforca, ištekėjusi 24-erių, pirmą kartą pagimdė po metų ir toliau gimdė beveik kasmet. Iš viso turėjo šešis vaikus. Laukdamasi paskutinio ji nukrito nuo žirgo, patyrė persileidimą ir daugiau nebegalėjo turėti vaikų. Barbora vaikų nesusilaukė. Kaip ir kitos dvi Žygimanto Augusto žmonos. Palikuonių neturėjo ir Elena Aleksandrienė. Daugiausia vaikų, net trylika, pagimdė prieš jos vyrą Aleksandrą valdžiusio Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero žmona Elžbieta Habsburgaitė. Ji jauniausios dukters susilaukė būdama 47-erių, tikėtina, gyvendama Lietuvoje. Tiek kartų gimdžiusi Elžbieta sustorėjo, be to, mėgo sočiai pavalgyti, o apkūnumą sumaniai slėpė tariamu nėštumu. Pasak J. Karpavičienės, III Lietuvos statute buvo įrašyta nuostata, pagal kurią prie motinos berniukai turėjo augti iki septynerių metų, paskui juos atiduodavo į mokyklą, o mergaitės – kol ištekės. Vaikų santykiai su tėvais priklausė nuo konkrečių asmenybių, šeimos atmosferos. Manoma, kad Barborą siejo šilti santykiai su abiem tėvais, ji dažnai susirašinėjo, artimai bendravo ir su broliu. Bona Sforca ypač mylėjo savo vienintelį sūnų Žygimantą Augustą. Jis užaugo jos lepinamas, o keturioms dukterims (išskyrus pirmagimę Izabelę) motinos meilės ir dėmesio teko gerokai mažiau. Nors pietietiško temperamento Bona garsėjo ūmiu ir valdingu charakteriu, su beveik trisdešimčia metų vyresniu sutuoktiniu ją siejo abipuse pagarba grindžiamas meilės ryšys. Senstantis valdovas ilgainiui pateko po žmonos padu. Tačiau Bona nuoširdžiai rūpinosi vyro sveikata (antai net iš Italijos užsakydavo apelsinų) ir atsidavusi globojo jį iki mirties. Renesansiniuose rūmuose buvo atskiri valdovo ir valdovės korpusai, sutuoktiniai miegojo, valgė atskirai, kiekvienas turėjo savo pareigų, užsiėmimų ir tik tada, kai to reikalaudavo ceremonia­las, būdavo kartu. Tačiau jei vyrą ir žmoną siejo meilės ryšys, kaip Barborą ir Žygimantą Augustą, jie susitikdavo dažniau. Įsimylėjėliai mėgo kartu pusryčiauti, puotauti, šokti, klausytis muzikos ar kitaip linksmintis, daugiau laiko leido drauge, pasakoja J. Karpavičienė.

Atkurta. Rūmų istorinės ir architektūrinės raidos ekspozicija.

Puoselėjo grožį ir domėjosi mada Tai, kad Lietuvos valdovų ir didikų žmonos puošėsi, naudojo skaistalus, kremus, kvepalus siejama su Renesanso kultūros sklaida. Ši epocha apnuogino moters krūtinę, išryškino jos kūno proporcijas. Su Renesanso mada ir svarbiausia jos detale – dekoltė lietuvius supažindino Bona Sforca, mėgusi atviras sukneles. Ji susirašinėjo su Italijoje gyvenančia motina ir aristokratėmis giminaitėmis, domėjosi mada, iš ten kviesdavosi siuvėjus. Grožio ir kūno priežiūros priemones greičiausiai gamino vaistininkai iš augalinių ingredientų, daug kosmetikos receptų atvežta iš Italijos. Bonos Sforcos teta Kotryna yra surašiusi 450 patarimų ir receptų, kaip išsaugoti grožį ir jaunystę. Tarp jų – kiaušinių baltymų, alyvuogių aliejaus kaukių. Vieno kremo sudėtyje yra nuodingo arseniko, kurio nedideli kiekiai naudoti veidui balinti. „XVI a. alebastrinė oda buvo laikoma grožio etalonu. Kotryna Sforca savo receptuose rašo, kad kai kuriuose Italijos miestuose vienu metu liko daug gražių našlių moterų (jų vyrai apsinuodijo arseniku, kurio buvo kremuose). Manoma, kad moterys kremą panaudojo ne pagal paskirtį, o norėdamos atsikratyti nemylimų sutuoktinių“, – atskleidžia pikantiškus faktus J. Karpavičienė. Įtakos madai, grožio supratimui turėjo ir kitos Lietuvos valdovės, tarp kurių buvo nemažai Habsburgaičių, Vokietijos imperatorių dukterų ar giminaičių. Į Lietuvą kartu su jomis atvykdavo ir freilinų italių, vokiečių, jos perduodavo savo krašto tradicijas, grožio receptus, madas. Taip tie kultūros impulsai į Lietuvos dvarus sklido iš Europos. Žygimanto Augusto pirmoji žmona Elžbieta Habsburgaitė išpopuliarino šiaurietišką Renesanso madą, jos suknelių iškirptes dengė tinkliukas, permatomas lengvas audinys krepdešinas, drabužiai buvo kuklesni. Tačiau sprendžiant iš Valdovų rūmų teritorijoje aptiktų archeologinių radinių ir istorinių šaltinių, audiniai prabangūs, aksesuarai ir papuošalai karališki. Barbora Radvilaitė taip pat skyrė nemažai dėmesio madai ir grožiui. Savo motinos ji prašė, kad ši atsiųstų skaistalų ir pudros, kuria balindavo veidą. Kai Barbora jau sirgo ir rengėsi karūnavimui, ji versdavo karalių ilgai laukti, kol susiruoš, nes vis tiek norėjo gerai atrodyti. Siekdama panaikinti dėl ligos atsiradusį blogą kvapą dažniau maudėsi, naudojo daugiau kvepalų, skaistindavo veidą. Manoma, kad Bona Sforca buvo pirmoji moteris Lietuvos istorijoje, pradėjusi laikytis dietos. Žygimanto Augusto pirmoji žmona buvo smulki, be to, mirė jauna, nespėjusi sustorėti. O Barbora, manoma, pagal to meto standartus buvo aukšta, apie 1,6 metro ūgio, tačiau liekna, tad dietos nesilaikė. Ji mėgo jodinėti, šaudyti iš muškietos, žaisti lauko žaidimus. Kotryna Habsburgaitė buvo stambesnė ir ne tokia sportiška.

Valdingoji. Lietuvos didžiosios kunigaikštienės ir Lenkijos karalienės, Bario kunigaikštienės Bonos Sforcos portretas, XVI a. II ketvirčio kopija. Originalas saugomas Varšuvos karališkojoje pilyje.

Išmokė rafinuotos stalo kultūros Bona Sforca garsėjo ir tuo, kad, pasak žymios lenkų istorikės Marijos Boguckos, išmokė lietuvius ir lenkus susėdus prie stalo neapsiryti, rafinuotai valgyti, įvedė eruditų ir intelektualų varžytuvių tradicijas, jos dėka per puotas karaliaudavo šokiai, linksmybes užbaigdavo fejerverkai. Greičiausiai ši moteris atgabeno į Lietuvą ir dvišakę šakutę, kuri XVI a. buvo toli gražu ne ant kiekvieno Europos valdovo stalo. Muziejaus ekspozicijoje galima pamatyti pirmąsias šakutes. Čia yra prabangių indų – paauksuotų ir pasidabruotų, išmargintų ornamentais lėkščių, venecijietiško stiklo paauksuotų taurių, gražių bokalų. Mikrobangų krosnelės prototipas – keraminė keptuvė, dedama ant žarijų, joje maistas ilgai išlikdavo šiltas, liūto formos keraminė pyrago forma. Joje galėjo būti kepamas kriaušių pyragas, kurį labai mėgo Bona Sforca. Pasak istorikės J. Karpavičienės, pagrindinis valgis Valdovų rūmuose vis dėlto buvo mėsa. Iš pradžių galvijų, o vėliau, ypač paplitus medžioklės kultūrai, ir žvėriena, laukiniai paukščiai. Valdovai medžioklėje praleisdavo po 5 ar 6 savaites, tad laimikio netrūko. Stebina ir žuvies patiekalų įvairovė. Populiarūs ant kasdienio stalo buvo ir paprasti valgiai iš grūdų, košės, blynai. Bona Sforca į Lietuvą atvežė įvairiausių rūšių žalumynų, lapinių daržovių, žolelių. Pradėti auginti pastarnokai, žiediniai kopūstai, špinatai ir net artišokai. Manoma, kad dalis jų augo sode greta Valdovų rūmų. XVI a. valdovai ir didikai žinojo ir egzotinių vaisių skonį, valgė vynuoges, apelsinus, melionus, avietes, žemuoges, vyšnias, slyvas. Barbora mėgo kriaušes ir mandarinus. Šafranas, cinamonas, ryžiai, pipirai, razinos vartoti jau nuo Vytauto Didžiojo laikų. Per puotas į stalą patiekdavo iki 70 patiekalų. Koks gausus ir įvairus būdavo jų valgiaraštis, galima spręsti iš šio aprašymo: Vladislovas Vaza 1648 metais, laukdamas svečių iš Prancūzijos, davė instrukciją pagaminti jiems mėsos patiekalų iš strazdų, jerubių, kurapkų, tetervinų, kurtinių, žvėrienos, patiekti šlyžių, upėtakių, kiršlių, plekšnių, silkių, lašišų, nėgių, šviežių austrių ir sraigių. Desertui buvo numatyti nedažyti marcipanai, ledinis cukrus, švieži vaisiai, kaštonai. Taip pat turėjo būti atvežta reinvynio, prancūziško, ispaniško ir itališko vyno, lietuviško midaus ir alaus. Tokių gausių vaišių tikslas buvo ne gurmaniškai papuotauti, o perteikti žinutę svetimšaliams, kad ir šiame krašte nieko netrūksta. „Šie faktai rodo, kad iš tiesų Valdovų rūmai buvo tų laikų stiliaus namai, jie formavo ne tik mados ir grožio standartus, gyvensenos stilių, bet ir elgesio taisykles, pareigas, funkcijas: politines, diplomatines, reprezentacines, ūkines, kultūrines. Visa tai per moteris sklido į didikų dvarus, per moteris plito ir visoje Lietuvoje“, – pabrėžia Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduotoja J. Karpavičienė.

Giedrė Budvytienė

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.