Išvengti potvynių moko praeitis

Kai Klaipėdos kraštas priklausė Vokietijai, o vėliau, kaip ir visa Lietuva, atiteko Tarybų Sąjungai, jame kilę potvyniai padarydavo mažiau žalos, nei padaro dabar. Kažin, ar šiuo metu Šilutės rajonas skęstų potvynio vandenyse, jei kaip anuomet būtų stengiamasi iš anksto užkirsti jiems kelią.

Tramdė kompleksiškai 

Į Vokietiją pasitraukęs buvęs Klaipėdos krašto kanalų prižiūrėtojas (Kanalführer), šviesaus atminimo Otas Abramatis (Otto Abramatt) man yra pasakojęs, jog čia kanalai ir grioviai buvo prižiūrimi pagal vokiečių tvarką (deutshe ordnung): išpjaunamos žolės ir nendrės, iškapojami krūmai, gilinamos vagos išsemiant susidariusį dumblą. Šiuos darbus atlikdavo vietos gyventojai, griežtai kontroliuojami prižiūrėtojo. Jie gaudavo valdišką – Vokietijos, atlyginimą.

Taip dabar atrodo apžėlęs Vilhelmo kanalas

Pirmojo pasaulinio karo metais Klaipėdos krašte buvo pradėti darbai potvyniams sutramdyti. Jie buvo vykdomi kompleksiš-
kai – įrengiant ir nuolat prižiūrint kanalus, melioracijos griovius bei su vandens kėlimo stotimis jungiančius griovius. Taip pat iki 2–3 m gilinant į Kuršių marias įtekančių upių ir upelių protakas, vadaksnius bei žiogius (vadaksnis – senvagė, žiogis – pavasarį tekantis, vasarą išdžiūstantis upelis). Be to, Šyšos atkarpoje nuo šios upės žiočių iki Šilutės kasmet buvo naikinami pakrančių želdiniai, o Vilhelmo kanalas gilinamas iki 2–3 m, jo krantai tvirtinami mediniais poliais.

Klaipėdos krašto gyvenvietes nuo potvynių saugojo aukšti apsauginiai pylimai (dambos), nuo vokiečių laikų įrengta kanalų ir griovių sistema su 20 vandens kėlimo bei nuleidimo stočių, taip pat kai kurių upių krantai, sutvirtinti gelžbetoninėmis plokštėmis. Dabar likusi tik viena

Taip atrodė valomas Vilhelmo kanalas

vandens kėlimo bei nuleidimo stotis, ji – Uostadvaryje. Tačiau ir ta neveikia.

Ant lėkštesnių Minijos, Šyšos upių, Nemuno deltos atšakų krantų buvo supilti aukštesni pylimai.

Upės uždumblėjo

Vokiečių laikais Skirvytė, Vytinė, Skatulė, Vorusnė, Pakalnė, Rusnaitė kas penkerius metus buvo valomos žemsiurbėmis, potvynių vandenys ir ledai galėjo laisvai tekėti į Kuršių marias. Nemuno deltą raižo daug atšakų, senvagių, kanalų, užutėkių.  Pagrindinės atšakos tarp Skirvytės ir Atmatos – į Kuršių marias įtekantys Ūstraginė, Vilkinė, Vytinė, Vorusnė, Skatulė, Naikupė, Pakalnė, Rusnaitė bei į Atmatą įtekantys Ulmas, Palaukys, Dumblė. Iš kitos Atmatos pusės į ją įteka Šyša, Minija, Upaitis.

Tarybiniais metais žemsiurbės gilino Pakalnę, Vytinę ir kai kurias kitas į Kuršių marias įtekančiais upes po keliasdešimt metrų iki jų žiočių.

Dumblėjant ir senkant Nemuno deltos atšakoms, žuvys (ešeriai, karosai, karpiai, karšiai, kuojos, lašišos, raudės, stintos, šamai, upėtakiai, unguriai, vėgėlės, žiobriai ir kt.) sunkiai patenka į tradicines nerštavietes. Be to, deltos upėmis nebegali į Kuršių marias plaukti vandens turizmo bei verslinės žvejybos laivai.  Ties Skirvytės žiotimis mariose pūpso nemažai žemų salelių: Akmenės, Elenos, Kiemo, Kubilių, Pelytakos, Triušių. Jas taip pat reikia tvarkyti, kad neapaugtų vandens žolėmis ir nesusidarytų ledų sangrūdos.

Būtina gilinti

Rusnė – vienintelis Lietuvos miestelis saloje, jos plotas 43,5 kv. km. Rusnės gyvenvietė Nemuno deltoje pavadinimą gavo nuo Rusnės upės – Nemuno atšakos.

Rusnės upė prasideda žemiau Tilžės, Nemuno vagai skylant į Rusnę ir Giliją (tarybiniais metais Tilžė buvo pervadinta į Sovetską). Rusnės upės viduriu eina Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos (RF) Kaliningrado srities (buvusio Karaliaučius krašto) siena. Prieš Rusnės miestelį Rusnė šakojasi į Atmatą ir Skirvytę. Tarp jų – 8 protakų suskaidytos salos, iš kurių didžiausia – Rusnės sala. Rusnė – pasienio miestelis. Kitas Skirvytės krantas priklauso RF.

Rusnės miestelis yra potvynių zonoje. Kadangi neliko vokiečių sukurtos potvynių prevencijos sistemos, pavasarį Nemuno vandenys vietovėje pakyla maždaug 3 m aukščiau negu vasarą ir užlieja per 40 tūkst. ha pievų.

Rusnės salos paviršius virš jūros lygio pakilęs 0,5–1,5 m, todėl gyvenvietę pavasarį atakuoja Nemuno potvyniai, o rudenį ir žiemą, kai papučia stiprus vakaris, kėsinasi užlieti į Atmatą (Nemuną) suplūdę marių vandenys.

Užakusios upių žiotys – dar viena priežastis, dėl kurios kasmet susidaro ledų sangrūdos, į marias nespėja ištekėti liūčių vandenys, tad potvyniai kelia vis didesnę grėsmę vietos žmonėms.

Skirvytės vidutinis gylis – vos 60 cm. Todėl ją nuo žiočių iki Rusnės būtina pagilinti iki 2 m. Šiuos darbus reikėtų atlikti bendradarbiaujant su Kaliningrado sritimi. Vytinės žiotyse gylis šiuo metu taip pat tik 60 cm. Ją nuo Skirvytės iki Kuršių marių reikia pagilinti iki 2,5 m.

Vilkikas „Einigkeit“ Vilhelmo kanalu plukdo baržas

Skatulės žiotys dar seklesnės: gylis vos 40 cm. Vorusnę nuo Pakalnės upės iki Skatulės upės būtina pagilinti iki 2,5 m. Pakalnė ties žiotimis nusekusi iki 60 cm. Todėl svarbu ją nuo Rusnės iki Kuršių marių pagilinti iki 2,5 m. Tiek pat būtina pagilinti ir Rusnaitę nuo Pakalnės upės iki Kuršių marių. Minėtas upes reikėtų gilinti kas 5–7 metus.  Norint, kad susireguliuotų vandenų lygiai ir ledai į Kuršių marias išplauktų nesigrūsdami, svarbiausia išvengti sąnašų seklumų. Jos nesusidarys, jei Atmata kasmet nuo Ragininkų salos iki Kuršių marių bus gilinama iki 3 m.

Vokiečių laikais žemsiurbės kasmet iki 2 m gilino Šyšą nuo Atmatos atšakos iki Šilutės. Upės pakrantės buvo tvarkomos, kad neapželtų meldais, nendrėmis, viksvomis, o žvejai galėtų laivais laisvai pasiekti garsųjį Šilutės turgų.

Ledus pralaužtų kateriai 

Tarybiniais metais įveikti pot­vynius padėdavo trys ledlaužiai. Po ledlaužį švartavosi Klaipėdoje, Uostadvaryje ir Jurbarke. Siekiant per potvynį išvengti ledų sangrūdų, ledlaužiais buvo laužiamas ledas Nemuno deltoje ir Kuršių mariose.

Dabar nebūtina pirkti specialių ledlaužių. Juk galima pigiai įsigyti bent du senus katerius, kurių korpusai sutvirtinti. Jie pajėgtų pralaužti 20 cm storio ledą. Tokio katerio ilgis – 19,5 m, plotis – 5,5 m, grimzlė – 1,5 m, pagrindinio variklio galingumas – 525 kilovatai, greitis – 16 mazgų.

Švartuoti šiuos katerius galima būtų prie Jurbarko ir Uostadvaryje, kad jie išlaužytų ledus Nemune ir Kuršių mariose. Vasarą jais galėtų plaukti turistai.

Kanalas merdi

Karaliaus Vilhelmo kanalas yra 15–19 m pločio, 1,6 m gylio. Jį iškasti nuo Minijos žiočių iki Smeltės kainavo apie 1 mln. sidabrinių talerių. Pusę šios sumos paaukojo Rusnėje gyvenantys žydai pirkliai.

Laivyba Vilhelmo kanalu pradėta 1873 m. rugsėjo 17 d. Vėliau, 1890 m., kanalas buvo perprofiliuotas, 1893–1895 metais krantai sutvirtinti medinių polių sienelėmis. Vilhelmo kanalas 1900–1902 metais gilintas iki 2–3 m, o 1938 m. platintas. Kai buvau vaikas, mačiau dar gana tvarkingus, mediniais poliais sutvirtintus Vilhelmo kanalo krantus. Jie nebuvo apžėlę meldais, nendrėmis, krūmais ir medžiais. Dabar – priešingas vaizdas.

Uostadvario ledlaužis laužo ledus Vilhelmo kanale

Plukdyti sielius buvo paprasčiausias ir pigiausias medienos rastų transportavimo būdas. Jie Vilhelmo kanalu buvo plukdomi maždaug iki 1957 metų. Sieliai buvo gabenami ir arkliais.

Klaipėdiškis pirklys J. Gerlachas 1878 m. įsigijo pirmąjį krašte vilkiką „Einigkeit“, o rusniškis pirklys J. Anckeris – du tokius pat, tik kitaip pavadintus: „Vegą“ ir „Kapelą“. Nuo tada Klaipėdos krašte lentos ir medienos tašai būdavo kraunami į baržas, jas tempdavo vilkikai. Vienas vilkikas tempdavo apie tris baržas.

Jau 1873 metų rudenį visos sielių vilkstinės iš Atmatos suko į Miniją, iš jos naujuoju kanalu – į Klaipėdos priemiestį Smeltę. Laivyba buvo labai intensyvi: 1875 m. Vilhelmo kanalu praplaukė 1 024 laivai ir apie 4 314 sielių vilkstinių.

Daugelį metų kanalu buvo plukdomos ir kitos prekės. Priplaukus tiltus, tekdavo sustoti, pakelti per jų vidurį einančią suneriamąją dalį ir vėl ją nuleisti. Laivai galėjo plaukti 5 km/h greičiu, kad sukeltos bangos neardytų kanalo krantų. Tokia kelionė užtrukdavo ilgai, apie 9 val., todėl kiti laivai plaukdavo aplink Ventės ragą. Jie kanalu naudodavosi tik per audras.

Vilhelmo kanalas laivybai naudotas iki 1970 metų. Dabar jis neeksploatuojamas, įtrauktas į valstybinės reikšmės vandens kelių sąrašą. Tarybiniais metais Vilhelmo kanalo dalis Klaipėdoje buvo užtvenkta ir paversta vandens rezervuaru. Dabar kanalo vandenį naudoja viena miesto vandenvietė.

2022-01-14

Vincentas SAKAS

Vincento SAKO archyvo nuotraukos

potvynis Šilutės rajone, Vilhelmo kanalas, Rusnės sala, Vincentas Sakas, Ūkininko patarėjas