„Jei žmonės gyventų kaip bitės, pasaulyje būtų ideali tvarka“

Zelma Krupelienė savo sode dažnai pluša su pagrindiniu savo pagalbininku – sūnumi Aivaru.

Taip sako senjorė, tautodailininkė, buvusi ilgametė Joniškio ligoninės Vidaus ligų skyriaus bendrosios praktikos slaugytoja Zelma Krupelienė, nemažą savo gyvenimo dalį paskyrusi ir draugystei su bitėmis. Moteris turi septynias jų šeimas. Darbšti ir kūrybinga joniškietė laiminga, kad bitininkystė buvo viena iš jos vaikystės svajonių, kurią dėl užsispyrimo ir atkaklumo pavyko pasivyti bei paversti maloniu laisvalaikio užsiėmimu.

Sodas – ramybės oazė

Kol dirbo ligoninėje, Zelma po įtemptos darbo dienos nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens su didžiausiu nekantrumu ir džiaugsmu vis skubėdavo į kolektyvinį sodą pas bites. Tokiu įprastu ritmu ji gyvena ir dabar, išėjusi į užtarnautą poilsį. O šįmet sukako 25-eri, kai ji bitininkauja savarankiškai.

„Pavasarį man visada rūpi, kaip peržiemojo vaismedžiai, septynių rūšių vynuogės, šilauogės, sedulos, aktinidijos, sausmedžiai, bruknės, spanguolės, ar kuris nors iš tų augalų nenušalo, nenunyko. Ypač buvo liūdna tada, kai prieš keletą metų po atšiaurios ir permainingos žiemos iššalo net 60 rūšių narcizai, gamtos siųstus išbandymus atlaikė tik seniausios jų veislės. Taip pat tais metais išnyko ir nemažai tulpių, krokų, hiacintų, – jautriai apie kiekvieną savo sodo augalą vis pasakoja moteris. – Aš be galo myliu visas savo obelis. Medžiai – mano draugai, jie žmogui daro tiek daug gero. Tad niekaip nekyla ranka nukirsti senų, daugiau kaip prieš 30 metų pasodintų obelų. Kai kurios jų, atrodo, jau būna nudžiūvusios, bet pavasarį, žiūrėk, vėl apsipila baltais žiedais ir sunokina vaisius. Tad palieku jas, o sugrėbti lapus man nesunku.“

Jau daug metų Z. Krupelienė veda ir sodo bei bityno dienoraščius, kuriuose pasižymi įvairius savo pastebėjimus, gamtos reiškinius, vienų ar kitų augalų žydėjimo, vaisių derėjimo laiką, bičių apsiskraidymą, medunešio pradžią, pabaigą ir kt.

„Vartant tokius užrašus įdomu palyginti fenologinius stebėjimus, bent jau pasidaryti kokias nors išvadas apie klimato kaitą ar panašiai. Pavyzdžiui, vienais metais narcizai pražydo kovo 29-ąją, o kitais metais – visu mėnesiu vėliau, tik balandžio 29-ąją. Lietuvos klimatas iš tiesų keičiasi“, – pasakoja gamtos ritmu nuolat gyvenanti ir jos reiškinius atidžiai stebinti joniškietė, namuose jau sukaupusi nemažą pačios parašytų „Bitučių“ ir „Sodo“ knygų kolekciją.

Zelmai visada rūpi žinoti, kaip sode jaučiasi ir jos bitės. „Ir žiemą jų dūzgimo klausausi, prie avilio pridėjusi guminę fonendoskopo žarnelę. Neramu, jei randu negyvų. Jas nuo avilių lakų nušluoju žąsies sparneliu. Tam tikslui stengiuosi prisirinkti ir kalakuto plunksnų. Manau, kad sodas be bičių – ne sodas“, – įsitikinusi joniškietė.

Jaunystėje pati pasidarė avilį

Z. Krupelienė prisipažįsta tarp bičių ir užaugusi, nes gimtajame Šiaulių rajono Norvaišių kaime tėtis, kuris dar buvo ir kalvis, nagingas stalius, laikė 25 jų šeimas. Mažajai Zelmai bityne dažniausiai tekdavo nešioti dūminę. Pasak Zelmos, tėčiui padėdavęs ir jauniausias jos brolis Valdas, šiandien ir pats bitininkaujantis Šiaulių rajone, Pakapėje. Tad iš šešių šeimos vaikų šiandien du – bitininkai.

„Būdavo, kai po medicinos studijų iš Joniškio nuvažiuodavau į gimtąjį kaimą pas tėtį, jis man iš seno avilio vis liepdavo pačiai pasidaryti atskirą avilį sau. Taip ir pasigaminau. Ir dabar tas senas avilys mano sode tebestovi nuo 1996-ųjų. Bet ypač buvo graudu tada, kai net 66-erius metus bitininkystei atidavęs tėtis mirė, o gimtinėje išmirė ir jo bitės, – prisiminimais į jaunystės dienas, praleistas gamtoje, leidžiasi moteris. – Tačiau aš šio pomėgio neatsisakiau ir savo kolektyvinio sodo be bičių neįsivaizduoju ir ateityje. Nors esame pagavę ir spiečių, stengiuosi viską daryti taip, kad tos bitelės nespiestų. Pirmiausia savas bičių šeimas stengiuosi padauginti pati – atidedu dalį bičių darbininkių ir iš perų motinėlę jos užsiaugina pačios. Specialiai bitėms sėju medinguosius augalus – raudonėlius, anyžinius lofantus. Pati bitelėms gaminu ir kandi tešlą, kad jos nereikėtų pirkti.“

Rimčiausiam moters apsisprendimui neatsisakyti bitininkystės įtakos turėjo vienas įvykis – kai sunkiai susirgo jos ketverių metukų dukrelė, medikai ją patarė gydyti bičių produktais. Tuomet Zelmos brolis jai atvežė kelias bičių šeimas iš savo bityno. Nuo tada bičių šeimos keičiasi, bet jos niekada nebuvo išmirusios.

Patirtis – iš kartos į kartą

Zelma, kol augo vaikai, visada su jais eidavo pasivaikščioti ne į miestą, kaip įprasta, o į kolektyvinį sodą. Kai vaikai užaugo, sode ji ir toliau dažniausiai pluša su sūnumi Aivaru. Mat vaikinas su mama ten noriai važiuodavo dar būdamas moksleivis. Mamai jis mielai talkina ir dabar, grįžęs iš darbo Šiauliuose. Aivarą mama vadina pagrindiniu savo pagalbininku. Jis yra sukonstravęs ir nesudėtingą vaško lydyklą.

Dukrai Aivai, anot Zelmos, bičių pasaulis taip pat nėra svetimas – ji mamai dažniausiai padeda išsukti medų. „Sykį, kol dukra studijavo režisūrą Klaipėdos universitete, buvo į svečius atsivežusi keletą savo kurso draugių. Merginos buvo smalsios, todėl joms leidau išsukti medų, kurio dar ir dovanojau. Manau, kad bitininkystės žinios joms taip pat gyvenime parvers. Gal būsimosios režisierės kada nors apie bites ir kokį filmą susuks. Pati be galo mėgstu žiūrėti rusiškus ir angliškus filmukus, skaityti knygas apie paslaptingą ir įdomų bičių gyvenimą. Menu, jei Vidaus ligų skyriuje gydydavosi koks nors bitininkas, ir po darbo valandų apie bitininkystę su tokiu žmogumi būdavo įdomu pasikalbėti, pasidalyti darbo patirtimi, ką nors naujo pritaikyti savame bityne. Iki šiol prisimenu šviesaus atminimo bitininko iš Kepalių kaimo Alfonso Tamulio kažkada pasakytus žodžius: „Mokykis, klausk, bet viską daryk pagal savo metodiką“, – apie tobulą bičių pasaulį buvusi ilgametė medikė galėtų kalbėti ištisas valandas. – Manau, jeigu žmonės darniai gyventų ir uoliai dirbtų taip, kaip bitės, pasaulyje būtų ideali tvarka.“

Į sodą Zelma visada keliauja ir su fotoaparatu, nes stengiasi įamžinti nepakartojamas gamtos akimirkas. „Kai domėjausi tulpių, narcizų, krokų, lelijų, kardelių auginimu, dažniausiai jų svogūnėlių užsisakydavau iš garsių gėlininkų. Kai tos gėlės pražysdavo, fotografuodavau jas. Tam, kad žinočiau, kaip atrodo kiekvienos veislės gėlės žiedas. Taip tas mano „žaidimas“ ir virto savotiška fotografijų apie gėles serija“, – apie dar vieną širdžiai mielą pomėgį pasakoja meniškos sielos joniškietė, prieš kelerius metus Joniškio miesto šventės proga surengusi ir savo fotografijų apie gėles parodą. Jos kompiuteris pilnas tokių įamžintų nuostabių gamtos pasaulio vaizdų, nemažai jų moteris įvairiomis progomis išdovanojusi ir draugams. Eidama į svečius Zelma artimiems žmonėms ir draugams taip pat vietoje saldainių stengiasi dovanoti medaus stiklainėlį, o vietoje gyvos gėlės – įrėmintą sodo augalų fotografiją. „Gyvos gėlės nuvys, o fotografija liks“, – tikina Z. Krupelienė.

Bitininkę ypač pakerėjo nuostabus šios vasaros reginys, kai jos sode po septynerių metų pagaliau pražydo iš sėklos užsiauginti net 20 eremūrų. Jų aukštis siekė daugiau net 2,70 m. „Stebėjausi ir niekaip negalėjau atsižiūrėti to mane pakerėjusio grožio. Ir iki šiol negaliu pamiršti to nepakartojamo vaizdo, kaip tuose puikiuose eremūrų žieduose nuolat plušėjo, savo kojytėmis žiedadulkes kruopščiai rinko bitutės, – romantiškai apie retus savo sodo augalus pasakoja bitininkė Zelma. – Pačios nufilmuotus tokius nepakartojamus vaizdelius ypač mėgstu žiūrėti žiemą, kai būna daugiau laisvo laiko ir mezgu pirštines ar riešines.“

Birutė ČIŽIENĖ

Zelmos KRUPELIENĖS albumo  nuotrauka

2021-09-27

 

 

 

 

 

Zelma Krupelienė, bitės darbininkės, perai