Jurga Žąsinaitė: „Nekyla minčių sukti kitais keliais“

Rita Šemelytė

Rašytoja, mokslų daktarė, trijų vaikų – keturmečio Salvijaus, vienuolikmetės Austėjos, devynmetės Gabrielės – mama Jurga Žąsinaitė, užaugusi prie Rubikių ežero Anykščių rajone, toli nukeliavo nuo savo gimtųjų namų. Dabar vandeningą vaikystę pakeitė akmenys, kuriuos renka su vyru geologu Giedriumi. „Laukinio, žmogui nepavaldaus vandens ir dabar labai ilgiuosi. Norėčiau kada nors prie jo sugrįžti. Prie vandens lengva senti“, – sako J. Žąsinaitė.

Kelionėse derinami visų pageidavimai

Šią vasarą keliavote po Europą, pamatėte Keturių Kantonų ežerą, lankėtės viloje, kur apsistodavo Maironis. Ką atrandate tyrinėdama lietuvių literatūros ženklus Europoje? Ne vienam keliautojui žinomi šventojo Augustino žodžiai, kad pasaulis yra tarytum knyga, o tie, kurie nekeliauja, skaito tik pirmąjį jos puslapį. Keliavimą palyginčiau su nuosekliu, analitiniu skaitymu, beje, ne tik nepažinaus kraštovaizdžio, bet ir kitos kultūros, mentaliteto, tradicijų. Į Šveicariją leidausi, nes seniai rūpėjo sau atsakyti, kuo ši valstybė dar nuo XIX a. pabaigos taip traukė lietuvių rašytojus, filosofus, kultūrininkus. Ne tik Maironis, bet ir Šatrijos Ragana, Stasys Šalkauskis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Juozas Eretas, Salomėja Nėris lankėsi šiame krištolinių ežerų, iškilių kalnų krašte. Mane labiausiai traukė dar 840 m. vienuolių benediktinų įkurtas Liucernos miestas, prie jo tyvuliuojantis Maironio apdainuotas Keturių Kantonų ežeras. Norėjau aplankyti ir Liucernos priemiestyje Megene esančią St. Charles Hall vilą. Kaip tik čia atostogaudamas apsistodavo Maironis. Tai liudija ir prie vilos koplyčios sienos pritvirtinta memorialinė lenta. Manau, tai itin reikšmingas mūsų garsiojo kūrėjo pagerbimas, jį būtina įvertinti, atsiminti.

Kaip kelionėse suderinate savo, vyro ir vaikų interesus? Vyras paprastai planuoja maršrutą: kuria kryptimi vyksim, kiek kilometrų per dieną nuvažiuosim (dažniausiai keliaujame automobiliu), ką aplankysim, kur nakvosim. Visgi pirminė kelionės idėja būna mano, o vyras ją padeda įgyvendinti. Prieš nuspręsdami, kur keliausime, ilgai tariamės, surašome kiekvieno pageidavimus. Prisipažinsiu, rasti visus tenkinantį maršrutą nėra lengva. Stengiamės įtraukti ir vaikams, ir mudviem su vyru Giedriumi įdomias vietas. Šią vasarą aplankę Šveicariją užsukome į Vokietijos mieste Giuzburge įsikūrusį „Legolendą“, taip pat į Austrijoje, netoli Insbruko, esantį „Swarovskio“ kristalų muziejų, į legendomis garsėjančią Ksionžo pilį Valbžyche, Lenkijoje. Itin įspūdinga vieta – „Swarovskio“ kristalų muziejus, jį per metus aplanko daugiau nei milijonas turistų. Ekskursija po šį muziejų – milžinišką požeminę olą, į kurią patenkama pro didžiulę žalią galvą su švytinčiomis akimis ir iš burnos šniokščiančiu kriokliu, – pakerėjo ir vaikus. Ėjome stikliniu tuneliu, ant kurio sienų išgraviruotos Šekspyro, Lorkos, Gėtės eilės. Ten įtaisyti prožektoriai taip apšviečia už stiklinių sienų krintantį vandenį, kad atrodo, jog jis krištolinis. Žavėjo išskirtinė ekspozicija: į Gineso rekordų knygą įtrauktas 62 kilogramų kristalas, krištolinis Salvadoro Dali laikrodis, kristalais siuvinėta Merlin Monro suknelė. Vaikus labiausiai masina vietos, susijusios su girdėtomis, įdomiomis, vaizduotę kurstančiomis istorijomis. Žinoma, jas reikia įtikinamai papasakoti, jei yra galimybė, duoti patiems perskaityti. Taip pernai dukras (sūnus dar buvo per mažas) sudominome Romeo ir Džuljetos miestu Verona. Visi drauge ieškojome senosios Erbės aikštės, kurioje kadaise Samsonas, Kapulečių šeimos tarnas, parodęs špygą Abramui, Montekių tarnui, sukėlė liūdnai pasibaigusias muštynes.

Spėlionės irgi moko istorijos

Vilniaus universitete apgynėte daktaro disertaciją „Gardinas – LDK kultūros centras. XVII a. antroji pusė (1765–1793 m.)“. Į Gardiną nusivežėte ir savo vaikus. Kaip juos sudominote LDK laikų istorijomis? Apie Gardiną, jo istoriją dažnai kalbamės su vyru. Vaikai girdi ir daug ką dedasi į galvas. Senąjį LDK miestą jie pažįsta iš pasakojimų, o šie, kaip minėjau, kursto vaizduotę. Nuvykę į Gardiną, ne sykį pasakotas istorijas dar kartą prisiminėme. Pabandėme įsivaizduoti, kaip Vytauto Didžiojo pilis atrodė ankstyvaisiais viduramžiais, ar buvo pakeliamasis tiltas, ar tvirtovę juosė apsauginė plytų siena, ką vėliau pakeitė Lenkijos karalius, Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras, perstatęs šią pilį, ar ji buvo didesnė, puošnesnė, gal joje vaidenosi. Klausimai, spėlionės irgi moko istorijos, leidžia ją suvokti kaip artimą, savą. Sūnui – ketveri, bet, manau, jis prisimins tas keliones. Nuo tokio amžiaus prisimenu save. Mano vaikystės pasaulis buvo vandeningas, kupinas pasakų ir legendų, švelniai glostomas vienatvės. Užaugau didelėj, dar mano prosenelio ręstoj sodyboj prie pat Rubikių ežero Anykščių rajone. Tame name gyveno kelios kartos. Daug kas iš jų gyvenimų ir šiandien yra likę: smetoniniai kuparai, sviestmušės, verpimo rateliai, žarijomis kaitinamas lygintuvas, nebegrojantis patefonas... Vaikystėje negalvojau, kokiais keliais keliausiu. Tiesą sakant, apskritai nenorėjau niekur keliauti. Troškau likti gimtuosiuose Rubikiuose. Buvau įsitikinusi, kad gražesnės, saugesnės vietos nėra. Vasarą mėgstame svečiuotis mano gimtuosiuose Rubikiuose. Ten gyvena tėvai, brolis, visada laukia šveicariškų vandenų gelmę primenantis Rubikių ežeras, Antano Žukausko-Vienuolio kuolas, prie kurio jis rišdavo savo laivą. Močiutė ne sykį rodė, kurioje vietoje jis buvo įsmeigtas. A. Vienuolis dažnai svečiuodavosi mano prosenelių namuose, labai mėgo žvejoti Rubikių ežere.

Jūsų vyras geologas, Jūs filologė – specialybės skirtingos, bendra tik tai, kad abi nepraktiškos. Jaučiamės savo vietose. Nekyla minčių sukti kitais keliais, tie, kuriuos pasirinkome, daug kuo vilioja. Girdėjau sakant, kad filologas spokso į dangų, o geologas – žemėn. Tiesos šioje ištaroje yra. Juk pats žodis filologija kilęs iš graikiško philologia, reiškiančio „meilę žodžiui“. Ištartas, bekūnis žodis kyla aukštyn. O geologai žino, kas yra po mūsų kojomis, dirba su uolienomis. Mes su vyru labai mėgstam akmenis. Ko gero, mudu ir suvedė kiek mistiška akmeninė meilė. Iš kiekvienos lankytos vietos parsivežame po akmenį. Įkurdiname juos lauke priešais namų langus. Įvairiose kultūrose akmuo suvokiamas kaip Dievo metafora. Štai Rainerio Marijos Rilkės kūryboje akmuo figūruoja kaip gamtos ir Biblijos daiktas, simbolizuojantis kantrų laukimą, sergėjimą, budėjimą. Mūsų namų ramybę taip pat saugo akmenys. Jų apsuptyje jaučiuosi stipri ir rami kaip savo „Akmeniniuose Avondalio namuose“ (2008 m. išleistos Jurgos Žąsinaitės pirmosios knygos pavadinimas, – red. past.). Mano vaikystės vandenį pakeitė akmenys. Tačiau laukinio, žmogui nepavaldaus vandens ir dabar labai ilgiuosi. Norėčiau kada nors prie jo sugrįžti. Prie vandens lengva senti.

Menas teikti prioritetus

Kaip suderinate mokslininkės karjerą, kūrybą ir mamos džiaugsmus bei rūpesčius? Tikrai nėra lengva suderinti, ypač taip, kaip norėtųsi. Čia itin būtina išmanyti prioritetų teikimo meną. Nedrįsčiau sakyti, kad gerai jį išmanau, tačiau uoliai mokausi. Džiaugiuosi, kad vaikai auga savarankiški, jog geba pastebėti šalia esantįjį. Gal todėl, kad yra trys, kiekvienas stengiasi pasirūpinti pirmiausia kitu, o tik paskui savimi. Taip elgiasi ir mokykloje, darželyje. Turiu puikią anytą, kuri visada noriai skuba pagalbon. Nors ir pati dar dirba, randa laiko anūkams. Mano pačios tėvai gyvena už šimto kilometrų, Anykščių rajone, todėl susitinkame ne taip dažnai. Kadangi vyras dirba ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų, didžioji dalis kasdienių šeimos pareigų tenka man. Iš pradžių buvo nelengva, bet dabar jau išmokau susitvarkyti, arba, tiksliau, pakeičiau požiūrį. Karštligiškai nebesiekiu tobulo rezultato, vis dažniau įsiklausau į gyvenimo ritmą, stengiuosi perprasti nuoseklų, išmintingą kartojimąsi. Tai stiprina ir ugdo.

Kokių idėjų, kūrybinių sumanymų parsivežate iš kelionių? Kelionės keičia pasaulėžiūrą, įsitikinimus, vertybes, išmoko pasikliauti tais, kurie iš pirmo žvilgsnio pasitikėjimo nekelia. Viešėdami Šveicarijoje, nakvynei apsistojome musulmonų šeimai priklausančiuose svečių namuose. Be mūsų, ten nebuvo jokių turistų. Kiek vėliau pasirodžiusi vokiečių pora, išvydusi šeimininkus, tuoj pat išvažiavo. Jautėmės kiek nejaukiai. Tačiau pakviesti vakarieniauti nusiraminome. Dar niekur taip svetingai nebuvome sutikti. Regis, seniai tuos žmones pažinojome. Jie apgailestavo, kad nesibaigiantys teroristų išpuoliai pakeitė ir jų gyvenimą – daug baimės, pykčio, neapykantos nukrypo į jų bendruomenes. Kelionės tenkina ne tik smalsumą – jos padeda atsikratyti baimių. Išvykęs svetur turi rinktis: pritapti arba likti svetimas. Tik stengdamasis pritapti pažinsi ir pamėgsi kitą kraštą. Keliaudama daug stebiu, lyginu, užsirašau. Nemažai epizodų įterpiu į kuriamus tekstus.

Išeiviško gyvenimo patyra

Ar gyvendama Airijoje pajutote emigrantės dalią? Airijoje gyvenau penkerius metus. Nedideliame Veksfordo miestelyje prie Airijos jūros dirbau vertėja. Neslėpsiu, prieš skrisdama į Airiją, neturėjau jokių iliuzijų. Be dosniai dalijamų drąsinančių raginimų, buvau girdėjusi ir ne itin palankių atsiliepimų apie viliojančio uždarbio Meka tapusią šalį: neva kraštas ūkanų, netvarkos ir gilios depresijos prislėgtas (atlikti statistiniai duomenys rodė, jog Airija pagal savižudžių skaičių buvo viena iš pirmaujančių valstybių Europoje). Vos išvydau airiškuosius vandenis, nurimau: susigyvensiu, maniau sau, nuo pat gimimo juk prie vandens. Gerai prisimenu pirmąją darbo dieną, kai vos įkėlusi koją į darbdavio kabinetą, išgirdau ausiai nepažįstamą, sproginėjančių garsų kakofoniją. Na, pamaniau sau, ir kokia gi iš manęs bus vertėja, jei net minties neįstengiu sugauti. Tačiau nuojauta kuždėjo, kad viskas klostysis gerai. Ji neapgavo. Airijoje susiradau puikių draugų, su kai kuriais bendrauju iki šiol. Pasiilgstu to smaragdinio krašto, nesijaučiau ten svetima. O vos grįžusi į Lietuvą, iš savo artimųjų, pažįstamų sulaukdavau vieno ir to paties klausimo: „Kas privertė išvykti?“ Nežinodama, ką atsakyti, tik traukiau pečiais ir mėginau vardyti ne itin įtikinančias priežastis: pasiilgau savo krašto, artimųjų, noriu tęsti studijas... Ne vienas klausydamas karčiai šypsojosi.

Savo naujajame romane „Azuritijos kardinolai“ nagrinėjate žmogaus be namų gyvenimo patirtis. Kiek kūryboje Jūsų asmeninių išgyvenimų? Mane visada domino namus palikusio (nesvarbu, savo ar ne savo noru) žmogaus jausena, laikysena, jo gebėjimas ar negebėjimas pritapti svetur. Man pačiai ne sykį teko išeiti iš gimtųjų namų, ieškotis naujų, juose kurtis. Iš Rubikių nueita gana toli: kelias vedė per Anykščius, Vilnių, suko į Maskvą, Dubliną, Veksfordą, vėl atgal, bet ne į pačią pradžią. Bijau, kad niekada ten nebenuves. Romane „Azuritijos kardinolai“ ieškau laike nutrūkusių gijų tarp XX a. išgyventos tremties ir nūdienos išeiviško gyvenimo. Romane daug dėmesio skiriu motinystės temai – neidealizuotai, apnuogintai. Motina ir dukra elgiasi taip, tarsi joks kraujo ryšys jų nesietų. Tai atskleidžia pagrindinės veikėjos Pelagijos žodžiai: „Koks gali būti ryšys tarp pirmos teigiamos ir ketvirtos neigiamos kraujo grupių? Tarp grynakraujo ir mišrūno? Tarp medžiotojo ir aukos? Tarp priimančio sprendimus ir nuo jų bėgančio? Tarp proto ir jausmų? Tarp neandertalietiškos valios ir visiško ištižimo?“ Ši citata daug pasako apie jųdviejų santykius. Beje, romanas prasideda epizodu, kai Pelagija nusprendžia vykti svetur tam, kad uždirbtų pinigų motinos ligai gydyti. Tačiau motina, užuot tuos pinigus skyrusi gydymui, taupo juos Pelagijai. Motina miršta, o dukra kaip tik tada pagimdo sūnų. Gelbėtoja ir auka apsikeičia vietomis. Tai – ribinė situacija. Ją suvokus, daug kas paaiškėja. Rašydama grožinius tekstus, nuo asmeninių išgyvenimų stengiuosi atsiriboti. Vis dėlto asmeninė patirtis leidžia atpažinti aplinkinių slepiamas nuoskaudas, baimes, kompleksus. Kuriant tai padeda.

Ką labiausiai mėgstate veikti namuose? Gal šeimą džiuginate gardžiais patiekalais? Valgio gaminimas man joks pomėgis, tik pareiga. Kai atsiranda proga, mėginu nuo jos išsisukti. Niekada negaminu, kai esu viena. Būdama studentė, mėgau megzti ir siūti, dabar tam nebeturiu laiko. Patinka kapstytis darže, gėlyne, žoliauti, uogauti, grybauti. Namams jaukumo suteikia ir dar vienas šeimos narys – mėlynakis, pelių negaudantis katinas Munis.

Liudo Masio nuotrauka