Jurginai diktuoja madas

‘Freda Schwarze Nacht’.

Nors pirmieji jurginai žydėti pradeda vidurvasarį, mūsų kraštų gėlynuose dominuoja rudenėjant. Juos žinome taip seniai, kad yra manančiųjų, jog tai kaimiškų darželių gėlės, bet kūrybiškas selekcininkų žvilgsnis ir profesinis azartas taip stipriai keičia šių gražuolių pasaulį, kad įtaka juntama toli už sodybų tvoros. „Iš to, kokių spalvų jurginai surenka daugiausia prizų Paryžiuje, galima spėti, į kokias spalvas orientuosis drabužių mados kūrėjai. Šiemet turėtų dominuoti geltona“, – šypsodamasis prognozavo Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodo Ekspozicijų ir kolekcijų skyriaus vadovas dr. Arūnas Balsevičius.

Rūta VAITKEVIČIŪTĖ

 

 

Dekoratyvumas ar subtilumas?

„Lietuvių skonis labai skiriasi nuo prancūzų, – vaikštinėjant tarp jurginų klombų pasakojo Botanikos sodo mokslininkas A. Balsevičius, sukūręs ir nuo 2018 m. konkursui pristatęs nemažai veislių. – Lietuvių dėmesio sulaukia didelių, dekoratyvių žiedų veislės. Būtent šia kryptimi eina ir amerikiečiai: kuo didesnis žiedas, tuo labiau vertinamas. Bene didžiausi jų konkurentai prancūzai turi savitą estetinį skonį, sakyčiau – subtilus kuklumas. Grožisi nedideliais žiedais, ieško švelnių, pastelinių spalvų. Jiems itin svarbu, kaip gėlė prisitaiko prie natūralių sąlygų. Pasodina naujos veislės sodinuką ir stebi, kaip auga netręšiamas, nepurškiamas nuo ligų. Jeigu augalas išvirsta, nepaisydami žiedo grožio, jie svarsto, ar verta tokią veislę auginti.“

‘Anelė Albina’.

Kiekviena šalis turi savitą skonį. Selekcininkas pastebi, kad prancūziškajam artimesni belgai, kanadiečiai, savo madas kuria rusai, ukrainiečiai. Latvijoje labiau mėgstami dekoratyviniai, kaktusiniai, pomponiniai jurginai ir šalies selekcininkai sukuria išties gražių, europiečių pamėgtų veislių, o Lietuvoje populiariausi stambiažiedžiai, ryškių spalvų. „Gal todėl mūsų krašte jurginams vis dar klijuojama bobučių gėlių etiketė“, – apgailestavo A. Balsevičius ir, žvelgdamas plačiau, teigė, kad jurginų madas pasaulyje diktuoja prancūzai ir amerikiečiai. Pastarieji sukuria itin daug naujų veislių, bet dėl registracijos ir importo vingrybių tik nedidelė jų dalis patenka į Europą, labiau dominuoja savame žemyne.

‘Jean-Emmanuel Gilibert’.

‘Wigry’.

 

 

 

 

 

 

 

Parc Floral de Paris yra 1969 m. įkurtas viešas parkas ir botanikos sodas, kuriame kasmet vyksta prestižinis tarptautinis jurginų konkursas, suburiantis viso pasaulio selekcininkus. Kalvotame ir tvenkiniais paįvairintame kraštovaizdyje parko dizaineriai kasmet sukuria vienmečių gėlių ekspozicijų. A. Balsevičius atkreipė dėmesį, kaip jose žaidžiama spalvų deriniais, kuriuos vėliau galima pamatyti ir pačiame Paryžiuje: „Akivaizdu, kad parkas diktuoja Prancūzijos sostinės viešųjų erdvių madas.“ Paryžiečių meilė jurginams matyti ir gatvių želdynuose, kuriuose jie groja pirmu smuiku, o prie jų derinamos kitos vienmetės gėlės.

Konkurse Paryžiuje 2019 m. didįjį prizą pelnė Ernest Turc (Prancūzija) sėjinukas D22.

„Mes einame su prancūziškąja banga. Ieškome subtilių formų, spalvų, stengiamės kurti veisles, kurios turėtų kompaktišką kerą, kitaip būtų sunku sulaukti pripažinimo Parc Floral de Paris konkurse, kuris yra vienas reikšmingiausių Europoje“, – pasirinktą kryptį pakomentavo A. Balsevičius.

Išskirtinumo paieškos

Tapti prestižinio konkurso dalyviu ne taip paprasta. Selekcininkas prisipažino, kad organizatorių kvietimą dalyvauti gavo netikėtai, kai 2018 m. feisbuko grupėje „Dah­lia France“ paskelbė savo kelias naujas jurginų veisles. „Tais metais jurginas ‘Orija’ laimėjo antrą vietą Publikos nominacijoje ir Vaikų nominacijos prizą. Kitais metais ‘Kristina Pink’ taip pat įvertinta antra vieta Publikos nominacijoje. Pernai nepasisekė, bet nenuleidome rankų ir šiemet vėl pristatome naujų veislių“, – pasakojo mokslininkas.

‘Freda Kristina Pink’.

‘Orija’.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Konkurse dalyvaujantys jurginai pretenduoja į keletą nominacijų: Didžiojo, Žemaūgių jurginų, Publikos, Vaikų, Dekoratyvinės sodininkystės, Žurnalistų, Floristų prizus. Į komisiją kviečiami augalo sveikatą vertinantys specialistai, floristai, dizaineriai, verslinės gėlininkystės atstovai. Kaip tarptautiniai ekspertai pristatomas veisles vertina ir patys konkurso dalyviai. Atsižvelgiama į tris pagrindinius kriterijus: žiedyno išvaizdą, bendrą augalo išvaizdą ir atsparumą ligoms bei kenkėjams.

„Papildomų balų skiriama už kokį nors ypatumą, pavyzdžiui, neįprastą, tamsiai raudoną lapų spalvą ar tarp žiedlapių įsiterpusius mažyčius, ne iki galo susiformavusius žiedlapėlius, o jeigu jie dar ir kitos spalvos – idealu, – būtent tokie, pasak jurginų kūrėjo, dabar yra madingiausi. – Mėlyna spalva botanikams – tarsi Šventasis Gralis. Yra švelniai violetiniai rožinių jurginų, tamsiai bordinių su violetiniu arba juodu atspalviu, tamsiai raudonos, kraujo spalvos jurginai ‘Black Jack’, bet mėlynžiedžių dar niekas nesukūrė…“

Prancūzo Christophe Kneblewski sėjinukas DPF201928, vėliau pavadintas ‘La vie en Rose’, 2019 m. tarptautiniame konkurse užėmė antrąją vietą.

Konkursą laimėjusioms naujoms veislėms atsiveria pasaulio durys, jos geidžiamos ir ieškomos kolekcininkų ir želdinimo dizainerių, patenka į plačią prekybos rinką. Bet, pasak A. Balsevičiaus, skirtingai nei komercinių firmų, medelynų ar gėlininkystės ūkių, botanikos sodų veiklos tikslas kitoks. „Botanikos sodai kaupia, saugo, tiria ir eksponuoja augalų rūšis, jų veisles. Tačiau yra sena tradicija keistis augalais, VDU Botanikos sodas – ne išimtis. Išvestas jurginų veisles dovanojame aplinkiniams botanikos sodams, o dvi lietuviškas veisles ‘Orija’ bei ‘Freda Kristina Pink’ rasite ir Parc de Floral Paris botanikos sodo jurginų ekspozicijose, nes čia auginamos apdovanojimus konkurse pelniusios veislės, – džiaugėsi selekcininkas. – Beje, visai neseniai Parc de Floral jurginų ekspozicijų vadovas Christophe Kneblewski feisbuko grupėje „Dahlia France“ pasidalijo ‘Freda Kristina Pink’ nuotrauka.

Įnoringas augalas

Paklaustas, kiek laiko užtrunka sukurti ir konkursui pristatyti naują veislę, A. Balsevičius susimąstė skaičiuodamas: „Ne mažiau kaip penkerius metus. Neužtenka vien sukurti, reikia ilgokai laukti, kol sėjinukas atskleis savo charakteristikas. Pirmaisiais metais formuojasi keras, augalas būna mažesnis, antraisiais jau išryškėja tikrosios savybės. Būna, kad iš pradžių kerelis auga dailus, kompaktiškas, mažais žiedeliais, bet antrais metais išsiplečia, žiedai padidėja. Žinome, kad tokio jau neverta pristatyti konkurse. Pasitaiko, kad gražus žiedas vėliau praranda spalvą. Naujesnės veislės linkusios mutuoti, tai jurginams būdinga, todėl šis darbas ilgas ir sudėtingas.“

Dažnai manoma, kad, jeigu pavyksta auginti rožes, tai gali auginti bet kurias kitas gėles. Su šiuo teiginiu jurginų kūrėjas nelinkęs sutikti: „Su jurginais daugiau vargo nei su rožėmis. Jei vasara šlapia – lapai bus vešlūs, bet žydės nenoriai. Jeigu pertręši arba nusistovės sausas oras – nudžius, o jei nepatręši – irgi nebus gražūs. Ką jau kalbėti apie sandėliavimo žiemą problemas.“ Jurginų grožį ir botanines savybes lemia itin daug faktorių. Pasitaiko, kad po žiemos selekcininkams belieka tik apmaudžiai stebėti, kaip naujos veislės sodinukas, prieš metus ar dvejus džiuginęs savo tikslų pasiekusį kūrėją, keičia žiedų spalvą ar jų derinį, krūmelio formą, aukštį. „Tokia jau ta gamta“, – beliko konkurenciją tarp žmogaus ir gamtos pakomentuoti mokslininkui.

Bet net ir išlaukus veislės brandos, ne taip paprasta atkreipti vertintojų dėmesį. Saugodamiesi virusų, konkurso organizatoriai priima ne gumbus, bet įšaknydintus jurginų ūglius, kuriuos rugsėjo pabaigoje rengiamam konkursui reikia išsiųsti dar žiemą. „Koją mums kiša transportavimas, – ne tik džiaugsmais, bet ir rūpesčiais dalijosi A. Balsevičius. – Sunku rasti įmonę, kuri saugiai nugabentų dėžėse supakuotus ir sodinti paruoštus jurginus. Tokių pakuočių mėtyti negalima, nes apsilaužo daigeliai ir didelė rizika, kad iš gumbų niekas neišaugs. Kitas išbandymas iškeliavusiems jurginams – adaptacija kitokiame klimate. Pasitaiko, kad, atėjus prie savo lysvės, pamatai, jog pernai tuo pat metu namuose puikiai atrodę, dabar jie nepraskleidė nė vieno žiedo, o komisija savo užrašuose rašo nulius.“

Gėlių vardai

Gėlėms, kaip ir žmonėms, vardai itin svarbūs. Tinkamai parinktas vardas gali prisidėti prie veislės populiarumo ir įsimintinumo. Apie tai, kaip atsiranda jurginų vardai, sutiko paatvirauti ir A. Balsevičius.

2016 m. išvesta ir po ketverių metų pripažinimo Paryžiuje sulaukusi ‘Orija’, kurios žiedą puošia violetiniai su baltais pakraštėliais žiedlapiai, buvo pavadinta Kalvarijos savivaldybėje tyvuliuojančio Orijos ežero vardu, kur prabėgo šios gėlės kūrėjo vaikystė. Kita ne mažiau garsi veislė, pasak selekcininko, gavo botanikos sodo darbuotojos, tą vasarą itin pamėgusios rožinę spalvą, vardą ‘Freda Kristina Pink’.

„Tikrai sunku išrinkti vardus, bet kai reikia, sėdi ir kuri. Galime pamatyti ir labai gražių, ir keistų, ir net juokingų vardų. Lietuviai pamėgę gėlėms duoti, tarkime, Atodūsio su įvairiomis variacijomis vardą, – šypsosi A. Balsevičius. – Sugalvojame ir lietuviškų vardų, bet stengiamės, kad jie būtų trumpi, nesunkiai ištariami, vengiame diakritinių ženklų. Vis dėlto dažniausiai duodame angliškus.“ Naujoms veislėms vardai suteikiami atsižvelgiant ir į paties augalo savybes. Pavyzdžiui, jurginas ‘Sabonis’ (aut. Algirdas Gražys), nors ir ne kiekvienais metais, bet gali išaugti iki 2 m aukščio – beveik pasiekti legendinio krepšininko ūgį.

Kęstučio Obelevičiaus ir Arūno Balsevičiaus nuotraukos

 

 

 

jurginų veislės, pripažintos jurginų veislės, Arūno Balsevičiaus jurginų veislės, jurginų mados, prancūziškos jurginų veislės, tarptautinis jurginų konkursas