Kaip „užsilenkė“ pieno automatai

Beveik penkias valandas Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) tarybos nariai akivaizdžiai ir nuotoliniu būdu penktadienį vykusiame pasitarime-konferencijoje apie šalies pieno sektoriaus likimą diskutavo su Žemės ūkio (ŽŪM) ir Aplinkos (AM) ministerijų, pieno perdirbėjų asociacijos „Pieno centras“, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) atstovais, mokslininkais, žemdirbių savivaldos organizacijų ir kooperatyvų vadovais. Renginio leitmotyvas – pieno ūkių nykimą Lietuvoje sustabdyti gali ne gražūs valdininkų ir politikų pažadai, bet konkretūs darbai, kurių imtis vis pritrūkstama politinės valios.

Lūkesčiai trapūs

Apie pieno gamybos verslo, mokslo ir veiklos viešinimo perspektyvas kalbėjo LPGA prezidentas Jonas Vilionis, VDU ŽŪA kanclerė prof. Astrida Miceikienė ir „Ūkininko patarėjo“ vyriausiasis redaktorius Vytenis Neverdauskas.

Pasitarimo-konferencijos pranešimuose skambėjo žemdirbius paguodžianti statistika, esą pastaruoju metu pieno ūkių skaičius mažėja lėčiau, o ant verslo svarstyklių atsidūrusi ekonomika ir politika vis dažniau ūkininkams primena jų puoselėtų lūkesčių trapumą. Kaimyninių Baltijos šalių (Estijos, Latvijos) pienininkystė, nemenkai pasitarnaujanti Lietuvos pieno perdirbėjams, pieno gamybą patikėjusi ne socialiniams, kaimo gyvybingumą palaikantiems, bet versliniams pieno ūkiams, kurių bandos vidurkis siekia apie du šimtus karvių. Neseniai LPGA užsakymu Vokietijoje atlikta mūsų pieno ūkių gamybos kaštų analizė parodė, jog nedideliame kelių karvių ūkyje pieno kilogramo savikaina siekia 70 euro centų, keliolikos karvių ūkyje – 50 euro centų.

Didėjant ūkiui, pieno savikaina mažėja. LPGA renginyje apie glaudesnę agrarinio sektoriaus integraciją su mokslu ir žiniasklaida kalbėjo Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos kanclerė prof. Astrida Miceikienė, „Ūkininko patarėjo“ vyriausiasis redaktorius Vytenis Neverdauskas. Pasitarimo-konferencijos darbui pakaitomis vadovavo žemės ūkio viceministras Paulius Lukševičius ir LPGA prezidentas Jonas Vilionis.

Kuklumas ir galimybės

Tikrąjį Lietuvos pienininkystės ūkių statistikos paveikslą Europos Sąjungos (ES) šalių kontekste pateikė VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (ŽŪIKVC) Gyvūnų ir gyvūnų produktų apskaitos departamento direktorė Daiva Beinorienė. Jos teigimu, Lietuvos pieno sektorius Bendrijos kontekste atrodo kukliai, tačiau turi vidinių galimybių investicijoms ir plėtrai.

Daugiausia melžiamų karvių turi Vokietija (3,9 mln.), Prancūzija (3,4 mln.) ir Lenkija (2,1 mln.). Lietuva šalia savo Vakarų kaimynės atrodo kukliai: nacionalinė banda – 233 tūkst. karvių, bet pirmauja tarp Baltijos šalių, nes latviai teturi 136 tūkst. karvių, estai – 84 tūkst. Tačiau Lietuvos pieno perdirbimo įmonės iš šių šalių (Latvijos ir Estijos) ūkininkų 2016 m. įsivežė 350 tūkst. t žalio pieno, 2017 m. – 410 tūkst. t, 2018 m. – 445 tūkst. t, 2019 m. – 435 tūkst. t, 2020 m. – 477 tūkst. t. Tai sudaro beveik trečdalį Lietuvoje perdirbamos pieno žaliavos.

Pasak D. Beinorienės, per pastaruosius penkerius metus šalyje stabiliai mažėjo pieninių veislių galvijų ir jų laikytojų skaičius. Pavyzdžiui, 2017 m. šalies ūkiuose laikyti 691 976 galvijai, tarp jų – 285 392 karvės, 2018 m. galvijų buvo 674 242, karvių – 272 101, 2019 m. – 658 180 ir 256 694, 2020 m. – 642 993 ir 241 847, 2021 m. – 635 236 ir 234 345. Karvių laikytojų skaičius irgi mažėjo: 2017 m. jų buvo 47 074, 2018 m. – 41 354, 2019 m. – 36 029, 2020 m. – 30 854, 2021 m. – 27 468.

„Pieno ūkių skaičius mažėja lėčiau“, – ūkininkus guodė ŽŪIKVC Gyvūnų ir gyvūnų produktų apskaitos departamento direktorė Daiva Beinorienė.

„Mes turime valdyti pieną“, – receptą pieno gamintojams rekomendavo ŽŪM viceministras Paulius Lukševičius.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Per penkmetį, pasak D. Beinorienės, kito ūkininkų laikomų karvių bandos dydis: 2017 m. buvo vidutiniškai 6,1 karvės, 2018 m. – 6,6, 2019 m. – 7,1, 2020 m. – 7,6, 2021 m. – 8,5. Šių metų sausio 1 d. Lietuvoje po 1–2 karves laikė 16 210 ūkininkų, po 3–5 karves – 5 121, po 6–10 karvių – 2 529, po 11–20 karvių – 1 587, po 21–30 karvių – 734, po 31–50 karvių – 610, po 51–100 karvių – 403, po 101–150 karvių – 124, po daugiau nei 151 karvę – 150.

D. Beinorienės teigimu, perspektyvūs ir atsiperkantys yra 274 versliniai ūkiai, laikantys po daugiau nei 100 karvių. Tą paliudija ir pieno supirkimo analizė. Pavyzdžiui, iš laikančių iki 5 karvių ūkių, kurių yra 67,4 proc., superkama 10,6 proc. pieno, iš laikančių 6–14 karvių (17,3 proc. ūkių) – 10,4 proc. pieno, iš laikančių daugiau nei 15 karvių (15,3 proc. ūkių) – 79 proc. pieno. Pasak D. Beinorienės, liūdinančią tendenciją atskleidžia ir pieną parduodančių ūkių savininkų amžius: iki 40 metų yra 2 116 ūkininkų (12 proc.), 41–60 metų – 8 164 (46 proc.), vyresnių nei 60 metų – 7 516 (42 proc.).

„Pokyčiai prasidės birželį, kai pasibaigs pasėlių deklaracija, – prasitarė LPGA prezidentas J. Vilionis, – tuomet ir karvių sumažės, ir jų laikytojų skaičius kris.“

ŽŪK „Pieno puta“ direktorė Juratė Dovydėnienė pastebėjo, jog šalyje trūkstant pieno superkama bet kokios kokybės žaliava.

„Pieno kokybė labai svarbi ir gamintojui, ir žaliavos perdirbėjui“, – tvirtino VMVT direktorius Mantas Staškevičius.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Kainų politika neguodžia

Pasak J. Vilionio, ir valdžioje, ir visuomenėje susiformavusi nuomonė, jog pieno gamybos verslas yra pelningas, ir tokia nuostata labai žeidžia ūkininkus, balansuojančius ties nuostolių riba. „Pieno ūkiai maitina tūkstančius žmonių, sukuria darbo vietas, inicijuoja verslus, tačiau valstybė to neįvertina, – akcentavo ūkininkas Arūnas Kudrevičius, – pavyzdžiui, olandų, lenkų pieno gamintojams šalia oficialios teikiama ir neformali parama.“

„Pieno perdirbėjai žodžiais skatina pieno tiekėjus didinti gamybą, tačiau kainų politika to nepagrindžia, – neslėpė Ginkūnų agrofirmos, Šiaulių r., vadovas Arūnas Grubliauskis, – šiandien turime rūpintis, kaip efektyvinti pieno gamybos ir perdirbimo sektorius, investicijomis gerinti verslo klimatą.“

„Baigiamoje sukurti nacionalinėje pienininkystės strategijoje orientuojamasi į stambesnius – šimtą ir daugiau karvių laikančius – verslinius pieno ūkius, – aiškino žemės ūkio viceministras P. Lukševičius, – turime galvoti apie investicijas ir jų atsiperkamumą.“

LPGA tarybos pasitarimo- konferencijos dalyviams buvo pristatyta vienos įmonės parengta pienininkystės verslo strategija, įvertinus paramos investicijoms į žemės ūkio valdas skirstymo 2021–2027 metais galimybes. Viceministras P. Lukševičius su LPGA tarybos nariais kalbėjo, jog per artimiausią savaitę strategijos variantus žemdirbiai aptars, pateiks savo siūlymus.

„Šiandien dažnas ūkininkas svarsto, ar investuoti į butą Vilniuje, ar į fermą kaime“, – neslėpė Lazdijų r. ūkininkas
Nerijus Narauskas.

„Požiūriu į pieno gamybos verslą valstybė yra supainiojusi socialinę politiką ir ekonomiką“, – teigė LPGA prezidentas Jonas Vilionis.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Kokybę gerins taisyklėmis

Pieno gamintojams apie ypač rūpimus pieno supirkimo taisyklių pakeitimus aiškino VMVT direktorius Mantas Staškevičius. Jis atkreipė dėmesį, kad nuo kovo 1 d. įsigaliojo pieno supirkimo taisyklių pasikeitimai, nustatantys žaliavinio pieno mėginių ėmimą. Šiuo metu iš mažesnio mėginių skaičiaus atliekama tiek pat privalomųjų tyrimų, kurie svarbūs vertinant pieno kokybę. Per mėnesį pieno supirkėjas turės paimti mažesnį nei iki šiol mėginių skaičių – 6 vietoj buvusių 8. Šiuo pasikeitimu didinamas mėginių reprezentatyvumas ir patikimumas, siekiama mažinti galimus klastojimo atvejus. Kitas svarbus pasikeitimas – iš mėginio, skirto pieno supirkimui, papildomai bus ištiriami sudėties rodikliai, kurie leis įsitikinti, kad mėginys buvo paimtas reprezentatyviai.

VMVT direktorius M. Staškevičius susitikime pristatė valstybinės kontrolės duomenis, kurie vertė inicijuoti reikalingus pieno supirkimo taisyklių pakeitimus, kad pieno kokybė, kuri labai svarbi tiek vartotojui, tiek perdirbėjui ir pačiam gamintojui, būtų užtikrinta.

„Superkamo pieno kokybė turi įtakos ir žaliavos kainai, – aiškino kelis šimtus smulkių pieno ūkių vienijančio žemės ūkio kooperatyvo „Pieno puta“ direktorė Juratė Dovydėnienė. – Juk sukirmijęs grybas negali būti vertinamas kaip sveikas. Per vieną naktį nepagerinsime pieno kokybės. Šalyje trūkstant pieno žaliavos, supirkėjai pešasi dėl bet kokios kokybės pieno.“

Pasak J. Dovydėnienės, praėjusiais metais valstybė skyrė po 15 tūkst. Eur paramos smulkiesiems pieno ūkiams, tikėdamasi, kad už tas lėšas bus perkami pieno šaldytuvai, tačiau daugelis smulkiųjų pieno ūkių šeimininkų, netikėdami pienininkystės ateitimi, šia parama nepasinaudojo.

LPGA prezidento J. Vilionio teigimu, šalyje tik trečdalis pieną parduodančių ūkių turi įsirengę šaldytuvus, o kiti nemato perspektyvos tęsti pienininkystės verslo.

„Šiandien ir stambesnio pieno ūkio šeimininkas galvoja, kas labiau apsimoka: ar investuoti į butą Vilniuje, ar į fermą kaime, – tvirtino Lazdijų r. ūkininkas Nerijus Narauskas. – Investicijos į žemės ūkį atsiperka per dešimt ar daugiau metų.“

„Pieno šaldytuvai turėtų būti privalomi ūkyje, laikančiame bent 15 karvių“, – priminė žinomas pienininkystės ekspertas, „Dotnuva Baltic“ projektų vadovas dr. Genadijus Vorobjovas.

„Pieno šaldytuvai turėtų būti privalomi ūkyje, laikančiame bent 15 karvių“, – tikino žinomas pienininkystės ekspertas dr. Genadijus Vorobjovas.

VMVT direktorius M. Staškevičius kalbėjo, jog dalis pieno supirkimo taisyklių pakeitimų įsigalios tik nuo 2023 m. sausio 1 d., nes reikalingas ilgesnis pereinamasis laikotarpis, kad pieno gamintojai spėtų tinkamai pasiruošti įgyvendinti reikalavimus ir modernizuoti savo ūkius.

LPGA pasitarime-konferencijoje buvo akcentuojama ir tai, kad VMVT, siekdama paskatinti vietoje pagamintos produkcijos konkurencingumą, yra sudariusi galimybes smulkiesiems gamintojams pagal supaprastintus reikalavimus tiekti savo produkciją tiesiogiai vartotojams. Jeigu ūkininkai siekia gauti kuo didesnę grąžą, jie turi galimybę savo veiklą orientuoti į pagamintos produkcijos pardavimą vartotojams mažais kiekiais. Pasak M. Staškevičius, VMVT tam yra supaprastinusi reikalavimus, kuriais taip pat gali pasinaudoti ir pieno gamintojai.

Kur dingsta investicijos?

„Jau buvo panaši situacija, kai buvo leista steigti pieno automatus, – skeptiškai pastebėjo LPGA prezidentas J. Vilionis. – Kol jų buvo vienetai, prekybininkai nuomojo patalpas, kai tapome konkurentais, mūsų verslą sužlugdė. Per nepriklausomybės dešimtmečius į žemės ūkį investavome 24 milijardus eurų, o ką turime? Valgome įvežtinius produktus.“

Nuotoliniu būdu su LPGA renginio dalyviais bendravo aplinkos ministras Simonas Gentvilas ir viceministrė Raminta Radavičienė. Jiems kliuvo daug nemalonių klausimų, ypač dėl mėšlo laikymo laukuose ir keletą metų užtrunkančių leidimų fermų statyboms. Ministras S. Gentvilas agitavo ūkininkus investuoti į aplinkosaugos projektus, o viceministrė R. Radavičienė aiškino ūkininkams, kad miesto nuotekų dumblas, ypač iš jo pagamintas kompostas, ūkininkų dirvožemiui nekenkia. „Dumblo cheminė sudėtis – valdomas procesas, – įtikinėjo R. Radavičienė. – Dumblo į laukus be ūkininko žinios niekas neįveš.“

LPGA tarybos narių pasitarime-konferencijoje taip pat kalbėta apie pieno gamybos verslo efektyvinimą, panaudojant pažangias veislininkystės technologijas.

Justinas ADOMAITIS

ŪP korespondentas

Autoriaus ir redakcijos nuotraukos

2021-05-18

 

 

 

 

 

 

pienas, gamyba