Kalėdinės linksmybės belgiškai

Kalėdos – krikščioniško pasaulio šventė, tačiau ji visur švenčiama skirtingai. Smalsu, kaip švenčia, pavyzdžiui, Belgijoje – šalyje, kuri savo sostinę paskolino ir NATO, ir visai Europos Sąjungai. „Belgai labai stebisi, kai pasakoju apie Kūčių vakarienę be mėsos, kiaušinių ir pieno produktų. Kalėdų išvakarėse jie ramiai sau skanauja kiaulienos kumpį ar keptą kalakutą“, – pasakoja lietuvių poetė ir prozininkė Agnė Žagrakalytė, su šeima jau 18 metų gyvenanti Briuselyje.

Giedrė RYMEIKYTĖ

Agnė Žagrakalytė: „Belgai labai stebisi, kai pasakoju apie Kūčių vakarienę be mėsos, kiaušinių ir pieno produktų.

Kokios buvo jūsų vaikystės Kalėdos?

Pati griežčiausia tradicija – eglutę puošdavome tik Kūčių dieną. Šios taisyklės laikausi ir Belgijoje, nors kasmet tenka išklausyti vaikų dejonių, kad visi jau papuošė. Bet noriu, kad būtų aiški šventės pradžia.

Vaikystėje prie Kūčių stalo tėtis sakydavo, kad turi būti dvylika patiekalų: keturios grupės po tris valgymus. Trys surinkti: riešutai, grybai, uogos. Trys gyvūnai: žuvis, medus (nes bitės jo prinešė) ir šližikai, kurie šiais laikais vadinami kūčiukais, tad neteko savo šliužiškumo. Trys pagaminti: duona, kisielius, aguonpienis. Trys užsiauginti: bulvės, morkos, burokai.

Kalėdų rytą išsiruošdavome į bažnyčią šventinių mišių. Grįžę valgydavome keptą žąsį. Dovanų po eglute ėmė rastis tik Nepriklausomybės laikais, kai per televiziją pasipylė užsienietiškų filmų, kuriuos žmonės pradėjo mėgdžioti. Bet aš buvau jau per didelė. Sovietinis Senis Šaltis, žinoma, prieš Naujuosius metus kolūkio kultūros namų salėje visiems vaikams padalydavo po maišiuką saldainių. Mano vaikystės namuose dovanas nešdavo Velykis. Tai, žinoma, dar kita, pavasarinė, istorija, bet Velykį myliu ir juo tikiu iki dabar. Vadinasi, kokį stebuklą tėvai vaikams parodo, tokį gyvenime ir nešiojiesi.

Išvykusi gyventi į Briuselį, pamatėte belgiškas Kalėdas. Jos kitokios?

Belgijoje vaikai ima švęsti gerokai anksčiau, nes jie laukia ne Kalėdų Senelio, o Saint Nicolas, šv. Mikalojaus. Vaizduojamas vyskupo drabužiais (anksčiau – violetiniai ir balti, su aukso kryžiumi, dabar – raudoni ir balti, nes šv. Mikalojus palengva ir čia virsta Santa Klausu), balta, ilga, garbanota barzda.

Belgija ir kalbomis, ir papročiais pasidalijusi į flamandišką bei valonišką dalis, tad ir šv. Mikalojus skiriasi. Flandrijos regione jis vadinamas Sinterklaas, pas vaikus atplaukia laivu iš Ispanijos, per miestą joja ant balto žirgo. Valoniškoje pusėje Saint Nicolas laivu neplaukia, atjoja ant asilo.

Bet ir flamų, ir valonų šv. Mikalojų lydi pagalbininkas, blogoji dovanotojo pusė – Pere Fouettard, Tėvas Rykštė, arba flamiškai – Zwarte Piet, Juodasis Petras. Belgijoje šis personažas nugrimuotas juodai, kaip juodaodis, vilki viduramžių liokajaus drabužiais. Ši juodo grimo tradicija dėl suprantamų priežasčių sparčiai nyksta. Teko dalyvauti šventėje vaikų darželyje: viena mokytoja buvo užsiklijavusi baltą barzdą ir ramsčiavosi vyskupo lazda, kita – juodai dažytu veidu, paraudonintomis lūpomis – vilko grandinę (nes juodasis padėjėjas dar ir grandine prie asiliuko prirakintas). Atrodė keistai ir nesmagiai.

Ką belgai pasakoja apie šį keistą, mums negirdėtą veikėją? Iš kur jis atsirado?

Šv. Mikalojaus legenda kiek šiurpoka. „Kartą, seniai seniai, žiemai jau įsibėgėjant, trys maži vaikiukai, grįždami iš laukų, pasiklydo. Nuvargę ir sušalę, pamatė žibančius langus, tad pasibeldė į trobelės duris. Ten gyveno Juodasis Petras, mėsininkas, skerdikas. Jis sutiko vaikelius apnakvydinti, tačiau vos įžengusius nužudė. Milžinišku peiliu vaikus sukapojęs į gabaliukus, sudėjo statinėn su druska ir užsūdė kaip užkandį sau prie alaus.

Šv. Mikalojaus ir jo atgaivintų vaikų skulptūra La Roche-en-Ardenne miestelio bažnyčioje.

Šv. Mikalojus jojo ant asilo pro Juodojo Petro namus ir pasiprašė nakvynės. Mėsininkas nedrįso neįsileisti vyskupo. „Ar neturi kokio sūrymėlio, mėsytės sūdytos?“ – paklausė šventasis skerdiko. Tas iš siaubo, kad yra demaskuotas, viską prisipažino. Šventasis ištiesė tris pirštus virš druskos statinės ir įvyko stebuklas: trys sukapoti vaikai susilipdė iš naujo, atgijo ir sveikutėliai parbėgo namo. Šv. Mikalojus nedorėlį grandine prirakino prie savo asilo. Taip Juodasis Petras tapo Tėvu Rykšte, jis yra žiaurus, piktas, nuplaka neklusnius vaikus.“

Šis nedorėlis ateina per Kūčias, kai visuose namuose stovi eglutė, žmonės vaišinasi ir švenčia?

Šv. Mikalojus pas vaikus ateina naktį iš gruodžio 5-osios į 6-ąją. Išvakarėse šeimos valgo cougnu, arba Jėzaus duonelę, – minkštą pyragą, kurio viduryje, kaip ėdžiose, įsprausta marcipaninė kūdikio figūrėlė. Pyragas skaniausias mirkant gabaliukus į puodelį kakavos.

Dar valgomi niknakai (maži sausainiukai – raidės ir skaičiai, kiekvienas regionas juos vadina kitaip: nic-nac’je, piknik, karolientje, letterskoekje, mokske ar mopke. Be raidžių, niknakų maišelyje dar būna apvalių sausainiukų, glazūruotų stora cukraus gėlyte: balta, rožine ir geltona).

Valgomi ir garsieji su daug meduolinių prieskonių belgiški speculoos – švenčių proga šie trapūs plonyčiai sausainiai kepami vyskupo formos. Žinoma, dar vaikai gauna mandarinų ir daug šokolado. Jau nuo spalio parduotuvėse išdėliojami maišeliai su šokoladiniais vyskupais ir asiliukais.

Savaitę iki šventės mokyklinukai už savo kambario durų palieka batus, kuriuose kas rytą randa po skirtingą saldėsį: marcipaną, šokoladą, mandariną, zefyrą. Blogi vaikai batuose rasdavo Juodojo Petro dovanų: anglies gabaliuką, žalią bulvę.

Ar egzistuoja mums įprastos tradicijos, pavyzdžiui, laiškai Kalėdų Seneliui?

Vaikai šv. Mikalojui siunčia laiškus adresu „Rue du Paradis n.1, 0612CIEL“, o belgų paštas švenčių metu nemokamai visiems atsako. Gruodžio 6-osios naktį prie židinio palieka dubenėlį vandens arba pieno ir morką asilui bei taurę vyno ar taurelę stipresnio gėrimo šventajam vyskupui.

Šv. Mikalojus globoja ir studentus, todėl švenčia ir jie: gyvenantieji bendrabučiuose už durų palieka batus ar net lėkštę, tikėdamiesi, kad kitų kambarių gyventojai slapta įdės ten skanėstų. Didžiųjų miestų studentai šėlsta kaip reikiant. Vežimų karavanas važiuoja per miestą ir iš praeivių prašo pinigų. Atsisakiusieji sušelpti studentiją rizikuoja būti apipilti miltais, apmėtyti sugedusiais kiaušiniais. Vakare visa surinkta suma draugiškai išleidžiama alui – ištisos alaus upės tą vakarą skalauja studentų gerkles.

Šv. Mikalojaus šventė švenčiama aud­ringai, vaikai gauna kalnus dovanų, tad Kalėdų rytas atrodo daug ramesnis.

Koks Belgijoje Kalėdų stalas?

Kai draugių belgių paklausiau apie kalėdinius patiekalus, visos sakė tą patį: užkandžiams – austrės, jūrinės šukutės, omaras, rūkyta lašiša, žąsų kepenėlių paštetas, patiekiamas su įvairiais svogūniniais džemais bei figų duonele. Gana brangūs patiekalai, kuriuos nusiperki ir gali švęsti nenusiplūkęs prie puodų.

Pagrindiniam patiekalui – žąsis, kalakutas. Viena draugė paminėjo, kad vargingiau gyvenantieji valgo boudin – ištisus metus pardavinėjamas baltas ir juodas dešras, tačiau kalėdiniu laikotarpiu jos šventiškesnės: juodosios, kraujinės dešros – su razinomis, baltosios – su abrikosais, obuoliais, kalvadosu, mandarinais.

Lježo mieste gyvenanti draugė sakė, kad jų regione šventėms valgomas triušis  su džiovintomis slyvomis arba triušis aluje.

Kokie saldieji patiekalai?

„Malka“ – dažniausiai šokoladinis vyniotinis arba bet koks stačiakampio formos saldus pyragas. Kadaise kaimuose buvo tradicija kelias dienas iki šventės deginti tikrą malką, net kelmą. Būta ir ritualų: malka laistoma vynu, alumi, it pagoniškas aukojimas, be to, senovėje malka, o ne Kalėdų Senelis vaikams atnešdavo dovanėlių: riešutų, keptų kaštainių, obuolių. Šiais laikais joks vaikas tokių dovanų nesuprastų.

Jūsų draugės belgės tikriausiai išpasakojo viską, ką namuose veikia per Kūčias?

Lietuviškas Kūčių vakaras turtingas tradicijų: patiekalų, burtų, ateities spėjimų, mirusiųjų pagerbimo, tad vis bandžiau iškvosti daugiau. „Piemenėlių mišios Kalėdų naktį“, – dar pasakė viena. „Bet tai toli, kaimuose…“ – pridūrė vargonininko duktė. Ji buvo neteisi, nes mūsų šeima eina į Piemenėlių mišias, nors gyvename visai netoli Briuselio centro. „Kas dar?“ – klausiau draugių. Jos juokėsi: „Dovanos, daug dovanų!“ ir dar – „Daug šampano!“

 

Šokoladinė „malka“ su riešutų kremu

Pyragas šaldytuve ilsėtis turės mažiausiai 6 valandas.

Reikės:

Kepimo skardos 38 x 28 cm

Pailgos kekso formelės 22 x 11 cm

Biskvitui:

6 kiaušinių

170 g cukraus pudros

130 g miltų

40 g kakavos

30 g sūdyto, ištirpinto ir atvėsinto sviesto

Ganašui:

250 g riebios grietinėlės

250 g gero juodojo šokolado

120 g riešutinės masės (pralinės) (iš bėdos gal tiktų ir „Nutella“)

Papuošti:

200 ml riebios grietinėlės

A. š. maskarponės

2 a. š. kakavos

 

Ganašui stambiai sutarkuokite šokoladą. Užvirinkite grietinėlę, supilkite ant šokolado, vis įdėdami riešutų kremo greitai maišykite. Uždenkite maistine plėvele ir padėkite į šaldytuvą sutvirtėti.

Biskvitui kepti orkaitę įkaitinkite iki 180 °C. Karšto vandens vonelėje išplakite kiaušinius su cukraus pudra, mišinys turi įkaisti iki 45 °C (pamatuokite pirštu – kremas turi būti šiltas). Nukėlus nuo garų vonelės, plakite, kol atvės ir patrigubės. Atsargiai įmaišykite miltų, kakavos ir lydyto sviesto. Skardą išklokite kepimo popieriumi, supilkite ir išlyginkite tešlą. Kepkite 15–20 min. Kai atvės, biskvitą išilgai perpjaukite į tris stačiakampius.

Iš šaldytuvo išimkite ganašą ir paminkykite, kad kiek suminkštėtų, padalykite į dvi lygias dalis. Stačiakampėje formelėje guldykite pirmą biskvito lakštą, padenkite jį puse ganašo, guldykite antrą biskvitą, padenkite likusiu ganašu, uždenkite trečiu biskvito gabalu. Švelniai paspauskite, kad gražiai suliptų, suvyniokite į maistinę plėvelę ir padėkite į šaldytuvą bent 6 valandoms.

Valandą prieš valgant, išimkite „malką“ iš šaldytuvo. Grietinėlę išplakite su maskarpone ir puse kakavos, konditeriniu švirkštu gražiai padenkite paviršių, pabarstykite likusia kakava.

 

Triušis aluje (su slyvomis), Lježo miesto Kalėdų receptas

Reikės:

Triušio (ketvirčiuoto, bet gali būti ir mažesni gabaliukai)

200 g rūkytos šoninės gabaliukų

250 g džiovintų slyvų (be kauliukų)

10 morkų

250 g pievagrybių

10 valgomųjų svogūnėlių

330 ml rudo belgiško alaus („Leffe Brune“, „Grimbergen Double“ ar „Grimbergen Ambree“ – būna ir mažų buteliukų)

Meduolio (tiks ir storesnė batono ar duonos riekė)

2 a. š. sviesto

2 a. š. garstyčių

2 lauro lapų

A. š. džiovintų čiobrelių

A. š. rozmarino, mairūno, raudonėlio mišinio

Druskos, pipirų

Patiekalas gaminamas šventės išvakarėse – nakčiai puodas išnešamas į lauką, šventės dieną pašildomas.

Morkas supjaustykite gabaliukais, pievagrybius perpjaukite per pusę. Svogūnėlius nulupkite, bet nepjaustykite. Meduolio riekę aptepkite garstyčiomis.

Dideliame puode 5 min. pakaitinkite šoninę. Išgriebkite ir likusiuose taukuose 5 min. pakepinkite grybus, išgriebkite ir atidėkite.

Svieste 5 min. vis pavartydami pakepinkite triušio gabaliukus. Supilkite alų, tiek pat vandens, įdėkite garstyčiomis apteptą riekę, suberkite čiobrelius, laurų lapus, kitas žoleles. Uždengę dangčiu troškinkite

20 min. Sudėkite morkas, valgomuosius svogūnėlius ir troškinkite dar 15 min. Sudėkite grybus, šoninę, slyvas ir pavirkite 5 min.

Puodą nakčiai išneškite į lauką (nes šaldytuve prieš šventes paprastai nelieka vietos). Šventės dieną pašildykite ant silpnos ugnies, pasūdykite, įdėkite pipirų pagal skonį. Siūloma padažą dar sutirštinti trupučiu miltų. Prieš patiekiant galima šliūkštelėti šlakelį grietinėlės, papuošti petražolėmis. Patiekti su virtomis bulvėmis.

Agnės Žagrakalytės nuotraukos

 

Kalėdų patiekalai, triušis su slyvomis, šokoladinis pyragas Kalėdoms