Kalkinimo priemonių naudojimo galimybės rūgščiuose dirvožemiuose

Šiandieną ūkininkavimo sąlygas apsunkina klimato kaita ir dirvožemio degradacija. Prie pastarosios priskiriamas ir dirvožemio rūgštėjimas. Kokių sunkumų iškyla ūkininkaujant rūgščiuose dirvožemiuose, kaip augalai pasisavina maisto medžiagas, esant skirtingai dirvožemio reakcijai, koks turėtų būti dirvožemio pH? Kad atsakytume į šiuos klausimus, įrengėme 8 gamybinius bandymus skirtingose vietose: 6 bandymai įrengti Vakarų Lietuvos ūkiuose, 2 bandymai – rytinės Lietuvos dalyje, kur rūgščių dirvožemių daugiausia.

LŽŪKT Tauragės biuro organizuotoje lauko dienoje ūkininkai supažindinami su tarpiniais kalkinimo rezultatais.

Priklausomai nuo dirvožemio rūgštumo, augalų derliai, palyginti su nerūgščiais, gali būti 20–50 proc. mažesni, nes rūgšti dirvožemio reakcija riboja augalų maisto elementų pasisavinimą ir kartu derlingumą. Palankiausiai mikroelementai ir makroelementai pasisavinami, kai dirvožemio tirpalo pH yra 6,0–6,5. Kai dirvožemis sąlygiškai rūgštus (pH – 5,5), ribotai pasisavinami fosfatai, kalis, kalcis, magnis, iš dirvožemio išplaunami mikroelementai, vyksta denitrifikacija.

Kalbant apie pagrindinių maisto medžiagų (azoto, fosforo ir kalio) pasisavinimą palankiomis sąlygomis būtina atkreipti dėmesį į tai, kad, kai dirvožemis vidutiniškai rūgštus (pH 5), augalai azoto ir kalio trąšų gali pasisavinti 52–53 proc., fosforo trąšų – 34 proc. Kai dirvožemis rūgštokas (pH 6), kalio trąšas augalas pasisavina 100 proc., tačiau azotines trąšas pasisavina tik 89 proc., o fosforo trąšas – tik 75 proc. Rūgščiuose dirvožemiuose judrusis fosforas pereina į geležies ir aliuminio fosfatus, todėl tampa augalams neprieinamas. Kai pH – mažiau nei 4,0, pasireiškia augalams žalingas aliuminis, slopinama bakterijų ir kitų dirvožemio mikroorganizmų veikla. Nepalankus augalams ir šarminis dirvožemio tirpalo pH, tuomet sunkiau pasisavinami fosfatai, kalis, mikroelementai (išskyrus molibdeną).

Dirvožemio rūgštėjimą skatina rūgštūs krituliai, žemės ūkyje taikomos technologijos, tręšimas fiziologiškai rūgščiomis mineralinėmis trąšomis, intensyvus pesticidų naudojimas, mitybos elementų išplovimas bei išnešimas iš dirvožemio kartu su augalų derliumi.

Turintis mišrų ūkį Rimantas Šegžda (dešinėje) su LŽŪKT Tauragės biuro konsultantais bendradarbiauja jau ne pirmus metus.

Mokslininkų tyrimų duomenimis, dėl šių priežasčių ariamasis sluoksnis kasmet netenka nuo 120–300 kg iš hektaro kalcio. Nustatyta, kad kalcio daugiau išsiplauna iš priemolių, kiek mažiau – iš priesmėlių. Kalcio išsiplovimas priklauso nuo iškritusių kritulių kiekio, pavyzdžiui, iškritus 868 milimetrams kritulių išsiplauna 555 kg iš hektaro kalcio priemolio dirvožemiuose arba 484 kg iš hektaro kalcio priesmėlyje. Taip pat kalcio ir magnio katijonai išsiplauna tręšiant didelėmis trąšų normomis. Patręšę augalus azoto 170, o fosforo ir kalio – 340 kg į hektarą veikliąja medžiaga norma, pavasarį kalcio netenkame 150 kg iš hektaro, magnio – 26 kg iš hektaro priemolio dirvožemiuose, o priesmėlio dirvožemiuose beveik perpus daugiau, atitinkamai 254 kg iš hektaro kalcio ir 36 kg iš hektaro magnio.

Vienas iš būdų dirvožemio rūgštėjimui mažinti – jį kalkinti. Tai padeda sureguliuoti augalų mitybą makroelementais ir mikroelementais. Pakalkinus pagerėja rūgščių dirvožemių fizikinės ir cheminės savybės, keičiasi augalų mitybos sąlygos, fiziologiniai ir biocheminiai procesai, fotosintezės intensyvumas, angliavandenių ir baltymų apykaita. Kalkinti būtina priesmėlio dirvožemius, kai jų pH – mažiau nei 5,2. Taip pat priemolio ir molio dirvožemius, kai pH – mažiau nei 5,5. Atlikus pagrindinį kalkinimą svarbu dirvožemio tirpalo reakciją palaikyti optimalią augalams augti, ir tai galima padaryti palaikomuoju kalkinimu. Šis kalkinimas gali būti kiekvienais metais, įterpiant 200–400 kg/ha karbonatinės kilmės kalkinių medžiagų arba didesnėmis normomis, praėjus keleriems metams nuo pagrindinio kalkinimo, atsižvelgiant į dirvožemio granuliometrinę sudėtį: smėlio – kas 4–5, priesmėlio, lengvų priemolių ir priemolių – kas 7–10, o sunkius priemolius ir molius – kas 9–10 metų.

Kalkinių medžiagų yra nemažai ir įvairių. Tačiau norint jas panaudoti svarbu žinoti cheminę jų sudėtį ir formą. Nuo cheminės sudėties priklauso trąšos neutralizacijos geba ir aktyvumas, o nuo formos – šių medžiagų paskleidimas ir technikos parinkimas. Pagal cheminę sudėtį jos gali būti oksidinės, hidroksidinės ir karbonatinės formos, skiriasi jų aktyvumas, kur aktyviausia ir kartu agresyviausia yra oksidinė forma, kuri neutralizacijos metu pereina į hidroksidinę,o vėliau – į karbonatinę formą. Nuo medžiagos aktyvumo priklauso šių medžiagų paskleidimo laikas. Oksidinės formos kalkines medžiagas galima išbarstyti tik nuėmus derlių ar likus 2–3 savaitėms iki sėjos, kad nebūtų pakenkta augalams. Dėl skirtingos kalkinių medžiagų cheminės sudėties ir dalelių formos jų naudojimo galimybės – skirtingos. Nuo trąšų formos priklauso šių medžiagų paskleidimas ir įterpimo gylis, pavyzdžiui, Rolgran extra įterpti nebūtina, galima berti ant augalų, Oxifertyl ir Kalk hum reikia įterpti sekliai (sekliai įkultivuoti) ir berti augalui sudygus nebetinka, Orcal milteliai turi būti išberti ant suartos / skustos / nedirbtos (tiesioginė sėja) dirvos prieš sėją, optimalus įterpimo gylis – iki 7 cm. Kalkines medžiagas galima barstyti ir ant ražienų iki skutimo pabiroms sudaiginti – tuomet ir šiaudai apsivelia trąšomis, efektyviau vyksta mineralizacijos procesai, kalkės atlieka ligų prevenciją, šarmina dirvožemį, o šiaudai puikiai palaiko tinkamą drėgmės kiekį.

Dar vienas svarbus momentas – kokio efekto tikimės: ar labai staigaus ir greito, ar ilgalaikio, kai medžiaga tirpsta pamažu ir savo poveikį atiduoda per augalo vegetacijos laikotarpį. Greičiausiai suveikia dulkios (miltinės) kalkinės medžiagos, kiek lėčiau – granuliuotos ir ilgiausiai veikia trupintos (skaldytos) kalkinės medžiagos. Dulkios kalkinės medžiagos dirvožemio reakciją veikia trumpiau nei granuliuotos ar trupintos. Ilgiausiai veikia trupintos (skaldytos medžiagos) kalkės, kurios tirpsta po truputį: pirma ištirpsta dulki frakcija, vėliau smulkesnės dalelės ir vėliausiai stambiausia trąšos dalis.

Kalkinimo bandymo tarpiniai rezultatai jau buvo pristatyti 8-iose lauko dienose ir 16-oje seminarų. Rudenį planuojama organizuoti baigiamąją projekto konferenciją, kurioje bus pristatyti galutiniai projekto rezultatai ir rekomendacijos. Tikslus konferencijos laikas bus skelbiamas spaudoje ir LŽŪKT interneto svetainėse www.lzukt.lt ir www.agroakakdemija.lt.

Dr. Romutė MIKUČIONIENĖ

LŽŪKT vyresnioji augalininkystės specialistė

LŽŪKT nuotraukos

Nr. 250/7

2021-07-12