Kas brandina kedrines pinijas?

Kedrų gentyje yra 4 rūšys, iš kurių dvi įrašytos į raudonąją knygą – tai libaninis kedras (Cedrus libani A. Rich.) ir trumpaspyglis kedras (Cedrus brevifolia (Hook. f.) Henry). Abi rūšys augina trumpus spyglius. Deja, svajojantiesiems pasisodinti šių medžių didesnėje sodyboje ir mėgautis jų vaisiais gali tekti nusivilti – nė viena kedrų rūšis valgomų sėklų neišaugina.

Pušų sėklos, vadinamos kedrinėmis pinijomis, yra valgomos, iš jų spaudžiamas aliejus ir gaminama chalva. Pinijų sudėtyje yra vitaminų A, B, C, E, K, taip pat mikroelementų: geležies, kalcio, magnio, fosforo, cinko, gausybė baltymų ir ląstelienos.

Libaninis kedras, savaime augantis Mažosios Azijos kalnuotose vietovėse, į Europą įvežtas 1638 m. Pasodintas Anglijos parkuose dėl palankaus klimato gerai pritapo. Libaninis kedras labai puošnus horizontaliomis, dailiai besidriekiančiomis šakomis, apaugusiomis ryškiai žaliais ar pilkšvais spygliais. Augalai palyginti atsparūs šalčiui, gerai auga apšviestose augavietėse. Lietuvoje, šiltėjant klimatui, juos galima bandyti auginti parkuose ar didesnėse sodybose.

Trumpaspyglis kedras savaime auga Kipro saloje, Troodo kalnuotose vietovėse. Europoje auginamas retokai. Medeliai auga lėtai, užauga neaukšti, apie 10–15 m. Spygliai šiurkštūs, trumpi, apie 1 cm ilgio, storoki, mėlynai žali.

Vertinga kedrų mediena tapo pagrindine šios augalų rūšies nykimo priežastimi. Gerokai prieš Romos imperijos suklestėjimą ji buvo naudojama laivų statybai, spintų gamybai, statybų darbams. Ankstyviausi duomenys apie medienos vertę datuojami 4 000 metų prieš Kristų, o šių medžių kirtimas truko visus 3 000 metų. Kedrų mediena naudota karaliaus Saliamono šventyklos statyboms, buvo manoma, kad malonus jos aromatas skatina pamaldumą ir priartina tikinčiuosius prie Dievo.

„Kedro riešutus“ dovanojantys medžiai

Norintiesiems pasmaguriauti „kedrų riešutais“ teks pasisodinti pušų. Jos ne tik gerai auga Lietuvoje, bet ir yra puošnios. Šie spygliuočiai yra kiek augesni, todėl sodinami didesnėse sodybų erdvėse.

Kedrines pinijas išauginančios pušų rūšys mėgsta saulėtas, nuo šaltų vėjų apsaugotas augavietes. Prastai auga šlapiose ar užmirkusiose dirvose, kur aukštas gruntinis vanduo. Jaunus augalus žiemai verta apsaugoti nuo nepalankių gamtos sąlygų, o kai augalai išaugins pirmąjį derlių, juo smaguriaus ne tik sodybų gyventojai, bet ir voverės ar paukšteliai.

Sibirinė pušis natūraliose augavietėse tarpsta Šiaurės rytų Europoje, Altajaus krašte, Sajanuose, rytinėje Mongolijos dalyje, Šiaurės Uralo kalnuotose vietovėse. Augdamos aukštai kalnuose pušys formuoja pažeme besidriekiančius krūmus. Lietuvoje dėl nepastovių žiemos orų jos dažnai skursta. Palankiomis sąlygomis natūraliose augavietėse medžiai užauga ganėtinai aukšti, apie 40 m, Lietuvoje keliskart žemesni, 10–15 m aukščio.

Laja kiaušiniška, ritiniška, spygliai išsidėstę po 5 ar 6, 6–13 cm ilgio, platoki – apie 2 cm skersmens, tamsiai žali, ant šakelių išsilaiko 3–5 metus. Kankorėžiai kiaušiniški, 5–12 cm ilgio ir apie 3–5 cm skersmens, šviesiai rudi. Derėti pradeda 20–30 metais. Nuo vieno medžio galima pririnkti iki 100 kg sėklų, kurios vadinamos kedrinėmis pinijomis.

Dr. Qingas Li, vienas įtakingiausių miško terapijos ekspertų pasaulyje, teigia, kad kedrų drožlės ne tik namus pripildys puikaus kvapo, bet ir apsaugos juos nuo kandžių bei kitų kenkėjų.

Kininė pušis, dar vadinama Armando pušimi, natūraliai auga Tibete, Kinijoje ir Taivano saloje. Lietuvoje pradėta auginti prieš 40 metų. Medeliai užauga apie 15–20 m aukščio, laja 6–8 m pločio, ovali. Ši pušis pasižymi puošniais, gelsvai žaliais spygliais, išsidėsčiusiais po 5. Išaugina labai stambius kankorėžius, kurių ilgis siekia iki 20 cm. Derėti pradeda 15–20 metais, dera gausiai, sėklos stambios, apie 1 cm ilgio, rausvai rudos. Sodybose auginama dėl dekoratyvumo.

Kedrinė pušis savaime auga Vidurio Europoje, dažnokai aptinkama ir Lietuvoje. Medžiai gana aukšti, iki 20 m, Lietuvoje užauga apie 15 m aukščio. Laja plačiai išsišakojusi, dažnai išauginanti keletą viršūnių. Spygliai po 5, plonoki, kankorėžiai kiaušiniškos ar rutuliškos formos, apie 5–8 cm ilgio ir 5 cm skersmens. Medžiai gana jautrūs aplinkos sąlygoms ir grybinėms ligoms. Želdynuose auginamos veislės ‘Stricta’ išsiskiria aukštyn kylančiomis šakomis, ‘Glauca’ ir ‘Compacta Glauca’ išaugina melsvus spyglius, o gelsvi spygliai būdingi veislei ‘Aureovariegata’.

Korėjinės pušies augavietė Rytų Azijos kraštuose. Lietuvoje pradėta auginti po Antrojo pasaulinio karo. Medžiai užauga apie 15–18 m aukščio. Laja retoka, siaura, spygliai ilgi, sidabriškai žali. Rudenį sunokina ritiniškos formos stambius kankorėžius, kurie gausiai apteka baltais sakais. Nors šalčiui pakankamai atspari, ši pušis Lietuvoje auginama retokai. Jos sėklos kiek stambesnės nei kitų kedrinių pušų, o iš jų spaudžiamas aliejus vartojamas ne tik maistui, bet ir medicinoje, lukštai naudojami dažams gaminti.

Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro profesijos mokytojas Donatas KLIMAVIČIUS

123rf nuotraukos

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.