Kerintys bijūnų deriniai

Praeityje nebuvo sodybos be darželio, kur nežaliuotų rūtos, mėtos, nekvepėtų rožėmis, bijūnais (pinavijomis). Pasak VU Botanikos sodo Žolinių dekoratyvinių augalų kolekcijų grupės vadovės dr. Gitanos Štukėnienės, bijūnai – vienos gražiausių daugiamečių gėlių, naujomis veislėmis ir rūšimis užkariaujančios pasaulio želdynus. Puošnūs ir vieni, ir deriniuose su kitais augalais, ir floristikoje.

Rūta ANTANAITIENĖ

 

Papuoš bet kurį kampelį

Barškės – nuostabios bijūnų kompanionės.

Mokslininkės teigimu, bijūnai grupuojami į tinkamus parkų želdynams, tinkamus skinti ir universalius. Želdynams atrenkami neaukšti ir vidutinio aukščio augalai tvirtais stiebais, kad nereikėtų atramų, kompaktiškos kero formos, daugiažiedžiai, spalvingais žiedais. Žiedo forma ir jo pilnaviduriškumas svarbios reikšmės neturi. Išskiriamos ilgai žydinčios, smulkesniais (lengvais) žiedais veislės.

Bijūnai vertinami dėl puošnių lapų ir žiedų, sodinami pavieniui, vienarūšėmis grupėmis ir mišriuose gėlynuose. Gražu, kai vejoje sugrupuota po 3–5 kerus, taip akcentuojami tam tikri taškai arba palaikoma gėlyno pusiausvyra. Sodrus vejos ir šliaužiančių žiemių, šilingių, vaisginų kilimas, greta įkurdinta lapuočių ir spyg­liuočių draugija išryškina įstabų šių gėlių grožį. „Daugiamečių gėlių deriniai su bijūnais ar jų vienarūšės spalvinės grupės tinka prie poilsio vietų, takų, vartų, įėjimų į namus, nes visus žavi kvapnūs žiedai, puošni lapija“, – pasakoja kolekcijų vadovė.

Daugiaeilis gėlynas

Siauralapiai bijūnai pagyvina žydinčią lysvaitę.

Jei sodas didelis, G. Štukėnienė pataria rinktis daugiaeilį gėlyną. Jame galima sukurti žymiai vaizdingesnį augalų paveikslą, kad, žiūrint iš skirtingų vietų, atsiskleistų vis kiti deriniai. „Šioje spalvingoje žydėjimo karalijoje nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens bijūnai derinami su įvairiausiais daugiamečiais augalais: sibiriniais ir barzdotaisiais vilkdalgiais, barškėmis, lelijomis, katilėliais, snapučiais, astilbėmis, viendienėmis, astrancijomis, šluoteliniais flioksais, rudbekijomis, japoninėmis plukėmis, monardomis, ežiuolėmis, liatriais, kraujažolėmis, katžolėmis, dekoratyviomis varpinėmis žolėmis, saulainėmis, rudeniniais astrais, – patirtimi dalijasi specialistė. – Neveltui bijūnai dažnai sodinami greta šių gėlių, nes ir kero dydžiu, ir siluetu, ir ilgaamžiškumu šie augalai panašūs.“

Kol ankstyvą pavasarį bijūnai tik pradeda augti ir skleisti lapų vėduokles, gėlyno erdvę užpildo krokų, žydrių, tulpių, narcizų, hiacintų žydėjimas, vėliau juos pavaduos vienmetės gėlės: serenčiai, nasturtės, verbenos, flioksai, žydrūnai, šalavijai, kvapusis tabakas, ratiliai. Pavasarį prie svogūninių gėlių prisijungia raktažolės, bruneros, poraičiai ir plautės, kurioms peržydėjus, puošni lapija papildys bijūnų nepaprastumą.

Rasakilų kilimas ir bjūnai.

Mokslininkės nuomone, bijūnams skleidžiant žiedų karūnas, puikų duetą sukuria dekoratyvieji česnakai, kiek vėliau – agapantai, lelijos ir galtonijos. Puošnia lapija išsiskiria jų palydovai: melsvės, rasakilos, plaukuotosios notros, alūnės, rudgrūdėlės ir vainikinės gaisrenos. Gėlyno centre pasodinti už bijūnus aukštesni augalai: rožės, raganės, pentiniai, eremurai, blakėžudės, hortenzijos, sukurs žydintį kūgio formos gėlyną. Bijūnams peržydėjus, ornamentinė lapija taps puikiu fonu aukštaūgiams ir žymiai žemesniems (einant į pakraščius) augalams. G. Štukėnienė pastebi, kad bijūnai puikiai dera su arbatinėmis hibridinėmis, floribundinėmis rožėmis ir dekoratyviomis erškėčių veislėmis. Pastarieji dažniausiai atsparūs šalčiui, todėl jų nereikia dengti prieš žiemą.

„Kuriant vienspalvį gėlyną, svarbu skirtingų formų ir dydžių gėlių žiedai. Švelnaus romantinio atspalvio gėlyną sukursite iš rausvažiedžių bijūnų, rožinių aukštaūgių piliarožių, rausvų flioksų žiedynų ir astrancijų krūmelių, – patirtimi dalijasi mokslininkė. – Bijūnai dera mėlynų ir baltų tonų draugijoje. Deriniuose prie baltažiedžių bijūnų pasirenkami rausvais, raudonais, oranžiniais ar geltonais žiedais žydintys augalai.“ Specialistė siūlo nesodinti per daug skirtingų rūšių augalų, svarbiau, kad derėtų spalvinė gama ir žydėjimo laikas.

Gėlyno su bijūnais forma gali būti įvairi, derėti prie pastato, takų, terasos, gyvatvorių, medžių, dekoratyvių krūmų. Gėlės sodinamos vienoje plokštumoje, kai visos vienodo ar panašaus aukščio, arba laiptuotai – kai priekyje žemos, už jų vis aukštesnės.

Lysvėje ir rabatėje

Vilkdalgių žydėjimo estafetę tęsia bijūnai.

Bijūnai taip pat sodinami 0,5–1,2 m pločio rabatėje (lysvaitėje) arba 2–3 m pločio lysvėje. Tokio tipo gėlynai įrengiami išilgai tako, netoli pastato sienos, palei gyvatvorę ar tvorą, kartais vejos pakraštyje. Į draugiją sodinamos vienarūšės ar daugiametės gėlės.

„Mišriose gėlių lysvėse bijūnai su kitais augalais sodinami laisvai, netaisyklingomis grupėmis arba atkartojant gėlyno formą, – teigia specialistė. – Kaitaliojant daugiametes gėles vienodais tarpais pagal žiedų ir lapijos spalvą, sukuriamas kompozicinis gėlyno ritmas. Spalvų ploteliai neturi būti labai smulkūs, kad geriau matytųsi žiedai.“

Šalia bijūnų galima sodinti ir dvimetes gėles: našlaites, saulutes, neužmirštuoles, tikruosius ir šiurpinius gvazdikus, įvairius vienmečius augalus. Dekoratyvūs krūmai mišriai bijūnų lysvei sukuria puikų foną. Tai tinka, kai nedideliame plote be bijūnų dar norima pasodinti ir kitų daugiamečių gėlių. Jos sodinamos taip, kad žydėtų nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens, sudarydamos nuolat žydinčius derinius. Bijūnai tampa akcentiniais augalais.

Specialistė pataria toliau nuo takų bijūnus sodinti iš vienos pusės, o iš kitos – tų pačių atspalvių ar kontrastingų spalvų augalus. Kad bijūnai nenusvirtų, priekyje jų sodinti žemesnius augalus puošnia lapija arba nužydėjusias svogūnines gėles vasarą pakeisti vienmetėmis.

Daivos Gradauskienės ir Aurelijos Žilinskytės nuotraukos

2021-06-07