Vėjas: 
ŽŪR vicepirmininkas Sigitas Dimaitis, Rūmų Veislininkystės komiteto narys Arūnas Cicėnas ir žemės ūkio viceministras Saulius Gintas Cironka tikisi, kad kompromisą pavyks rasti.
Žemės ūkio rūmų atkakliu prašymu Žemės ūkio ministerija sutiko drauge peržiūrėti gyvulių veislininkystės sistemą. Juk tikslas, regis, visų bendras – gyvulininkystės sektoriaus konkurencingumo didinimas. Atviros dalykinės diskusijos, žingsnis po žingsnio gilinantis į kiekvieną niuansą, pradėtos dar balandžio mėnesį. Ketvirtadienį buvo susirinkta jau penktą kartą. Šį kartą susitelkta į kiaulių veislininkystę. Afrikinio kiaulių maro tema palikta ramybėje: nors užkratas šalies kiaulių ūkiui padarė milžiniškų nuostolių, kiaulininkystės srityje ir be jo yra įsisenėjusių bėdų.
Užkabino pačią esmę
Žemės ūkio rūmai, jos gyvulių augintojų asociacijos teigia, kad šalies veislininkystės sistema stagnuoja, tai savo ruožtu atsiliepia gyvulininkystės sektoriaus konkurencingumui. ŽŪM komanda su viceministru Saulium Gintu Cironka priešakyje susitikimų metu tikisi išgirsti konstruktyvių pasiūlymų, nors sutinka ne su visa išsakoma kritika.
ŽŪR vicepirmininkas Sigitas Dimaitis, Rūmų Veislininkystės komitetas, vadovaujamas Edvardo Gedgaudo, užkabino esmę – pažangos galimai neskatina pati ministerija. Užuot labiau pasitikėjusi augintojų asociacijomis ir perleidusi joms daugiau galių, ji toliau palaiko senstelėjusį veislininkystės sistemos modelį, globodama netgi pelno siekiančias įstaigas, taip rinkoje sukurdama nelygias konkurencijos sąlygas. Kiaulių veislininkystė ne išimtis.
Ištakos – „anais“ laikais
Veislininkystės srityje vykdyti kiaulių valstybinę politiką patikėta Baisogalos sen., Radviliškio r., veikiančiai akcinei bendrovei „Kiaulių veislininkystė“. Ji gauna valstybės dotacijas tam, kad kontroliuotų veislinių kiaulių bandas, tvarkytų pirminę veislininkystės apskaitą, atliktų kontrolinį penėjimą ir skerdimą, vertintų skerdenas ir pan.
Įmonės ištakos siekia 1964-uosius, kai Baisogaloje buvo įkurta pirmoji Lietuvoje valstybinė kiaulių veislininkystės stotis. Ją reorganizuodama ŽŪM šiek tiek blaškėsi: 2012-aisiais stotį likvidavo ir perleido AB „Lietuvos veislininkystė“, tačiau po metų persigalvojo, bendroves vėl atskyrė ir suteikė kiaulių produktyvumą kontroliuojančiai įmonei dabartinį vardą bei statusą.
ŽŪM Veiklos administravimo ir turto valdymo departamento direktorė Virginija Žoštautienė tvirtina, kad iš šios reorganizacijos ekonominio efekto nebuvo, bet jo ir nesiekta, tik norėta atskirti produktyvumo kontrolės funkcijas. Tačiau nebūta ir nuostolio, darbuotojų nepadaugėjo.
Senbuvis
Bendrovės senbuviai prisimena kiaulininkystės klestėjimo laikus. 1970–1991 metais Lietuvos veislininkystės ūkiai į sovietines respublikas išgabeno 204 tūkst. veislinių kiaulių.
Senbuvis yra pats bendrovės vadovas Stanislovas Rimkevičius. Jis 1978 m. buvo paskirtas Šiaulių tarprajoninės veislininkystės įmonės Baisogalos kiaulininkystės skyriaus viršininku, po jos reorganizacijos 1994 m. – Valstybinės kiaulių veislininkystės stoties įmonės direktoriumi.
Anais laikais karjerą pradėję ir nepriklausomoje Lietuvoje ją sėkmingai tęsiantys vadovai jaučiasi užtikrintai. Jų tvirtybė – ir patirtis, ir žinių bagažas, ir senos geros pažintys.
Pagrindinė akcininkė – ministerija
„Kiaulių veislininkystės“ steigėja ir pagrindinė akcininkė ŽŪM valdo beveik 99 proc. akcijų. Likusi akcijų paketo dalis tenka 132 smulkiesiems akcininkams.
Akcinės bendrovės valdybos pirmininkas yra žemės ūkio viceministras S. G. Cironka. Valdybos nariai – ministerijos Žemės ūkio gamybos ir maisto pramonės departamento Gyvulininkystės skyriaus vedėjas Vaidotas Prusevičius, dar pora karjeros tarnautojų.
Veislininkystės specialistų pasaulis mažas, visi Lietuvoje pažįstami. Ginčuose viceministras labiausiai pasikliauja savo komanda – V. Prusevičiumi bei Valstybinės gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybos prie ŽŪM viršininku Viliumi Rekščiu. Beje, Lietuvos veislininkystės vadui akcinės bendrovės veikla pažįstama iš vidaus – jis yra čia dirbęs.
Komercija neišgelbėjo
Bendrovė ne tik teikia kiaulių produktyvumo kontrolės paslaugas. Ji užsiima ir komercine veikla – peni kiaules, gamina dešras, kiaulių augintojams siūlo kuilių spermą.
Atrodo, kad puiku – įmonė užsidirba. Tačiau kiek komercinė veikla yra suderinama su valstybės patikėtomis funkcijomis? Pvz., kuilių sperma prekiauja ir bendrovė „Litgenas“, taigi ji su „Kiaulių veislininkyste“ rinkoje yra vienodos konkurentės. Tačiau kažkodėl viena jų yra viršesnė, mat vykdydama valstybines funkcijas gali kitą įmonę kontroliuoti ir gilintis į komercines paslaptis. Lietuviškieji paradoksai…
„Kiaulių veislininkystės“ veikla vertinama teigiamai, mat tiek pagrindinės, tiek ir komercinės veiklos planus viršija. Antai pernai „Kiaulių veislininkystė“ realizavo 641 t skerdienos ir jos produktų (planas viršytas 136 t), 164 t subproduktų (planas viršytas 70 t), 2 335 dozių kuilių spermos (335 dozių daugiau nei planuota).
Iš komercinės veiklos pernai bendrovė gavo daugiau nei 4,8 mln. Lt pajamų. Tiesa, gamybos išlaidos gerokai pranoko pajamas, tad „Kiaulių veislininkystė“ praėjusius metus baigė su minuso ženklu. Nuostolius iš dalies kompensavo gautos dotacijos ir subsidijos – 1,1 mln. Lt.
Bendrovei, kurioje dirba 36 žmonės, brangiausiai atsieina paskerstų kiaulių savikaina (44 proc.), pašarai (20 proc.) bei darbo užmokestis (beveik 13 proc.). Įmonės vadovas per mėnesį uždirbo vidutiniškai šiek tiek per 6 tūkst. Lt, ne vadovaujantys darbuotojai – 1 649 Lt.
Kad valstybės remiama įmonė vis tiek nuostolinga – tai penas pasvarstymui, ar protingai eikvojami mokesčių mokėtojų pinigai. Bendrovės kontroliuojamoms įmonėms akis bado ir kita reikalo pusė.
Verslas – keliais ėjimais priekyje
„Ačiū, jūsų paslaugos mums nereikalingos“, – sako Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos (LKAA) įmonės. Kalbant šachmatų terminais, verslas keliais ėjimais pralenkia „Kiaulių veislininkystę“ ir jos teikiamas valstybės remiamas produktyvumo kontrolės paslaugas.
LKAA pirmininkas, Lietuvos ir Norvegijos bendrovės „Norsvin“ komercijos direktorius Jonas Žultauskas skeptiškai atsiliepė apie „Kiaulių veislininkystės“ veiklos metodus ir tvirtino, jog jo atstovaujamos įmonės turi savo veislinę medžiagą bei veisimo planus, specialistus veisliniam darbui, yra pačios suinteresuotos nuolat tobulėti. Jos turi ir savo informacinę bei vertinimo sistemą, naudojasi daug pažangesne nei „Kiaulių veislininkystės“ turimas ultragarsinis aparatas vertinimo įranga. „Ne valdžiai spręsti, ką ir kaip auginti“, – diskusijoje J. Žultauskas teigė, kad modernių įmonių veisimo tikslai daug aukštesni – tarkime, kad kiaulė realiai užaugintų 14 paršelių, turėtų stiprias kojas ir galėtų gyventi pramoninėmis sąlygomis.
„Girkalnio komplekso“ atstovė Jurgita Šimulynaitė antrino: Lietuvos standartai – ne šiandienės rinkos, kurioje žvėriška konkurencija, sąlygoms. Jos pastebėjimu, selekcinis kelias gamybininkui šiandien per ilgas, verslo sėkmei būtina sparti apyvarta: „Rinka nelaukia. Iškrisi iš žaidimo, jei eisi per selekciją, kontrolinį penėjimą. Kelias – keisti genetinę liniją.“
LKAA atstovai vienu balsu tvirtino: valstybinė produktyvumo kontrolė neturi būti brukama per prievartą, įmonių negalima versti dirbti blogiau negu jos dirba šiandien.
Po ministerijos skėčiu patogu
ŽŪM globojamai įmonei patogu susikurti sau darbo apimtį. Tai užtikrina privalomai teikiamos paslaugos.
Kiaulių veisėjai be „Kiaulių veislininkystės“ negali net ženklinti gyvūnų, ausų įsagų įsegti. Galvijų ženklinimas, palyginti su kiaulėmis, gal yra ne toks atsakingas ir sudėtingas darbas, jeigu čia nėra tokio monopolio – šypsosi LKAA atstovai.
Norint išlaikyti veislyno ar veislininkystės ūkio statusą, privalu kontroliuoti gyvūnų produktyvumą – net jeigu įmonė tai daro savo jėgomis. Tuomet tai bus tiesiog dvigubas darbas.
Viceministras S. G. Cironka neabejoja, kad kompromisą galima rasti, „Kiaulių veislininkystės“ teikiamos paslaugos gal nebūtinai turi būti privalomos, tuomet liktų tik nuspręsti, kaip sukurti duomenų apsikeitimo su veislininkystės informacine sistema schemą.
Gyvulių veislininkystės ekspertų V. Prusevičiaus bei V. Rekščio įsitikinimu, produktyvumo kontrolės paslaugos apskritai nėra atgyvenusios. Anot Gyvulininkystės skyriaus vadovo, „kažkam to reikia“ – smulkiesiems ūkiams. Modernios įmonės – kaip galingi ir greiti mersedesai, o juk kiti važinėja prastesniais automobiliais…
Tiesa, tiksliau nusakyti valstybės finansuojamų paslaugų poreikį šiandien niekas nesiima. O LKAA numano: jeigu bus leista patiems spręsti apie paslaugų reikalingumą, „Kiaulių veislininkystė“ gali prarasti savo reikšmę kaip atgyvenusi.
Irma DUBOVIČIENĖ
„ŪP“ korespondentė
Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.