Kinijos neskelbtas ekonominis karas – šansas Lietuvai?

Dėl netoliaregiškų Užsienio reikalų ministerijos veiksmų nutrūkus diplomatiniams ir ekonominiams mūsų šalies santykiams su Kinijos LR, platesnis Taivano rinkos atsivėrimas negali palikti nuošaly nė vienos verslo bendruomenės, juolab atstovaujančios agrosektoriui. Apie tai su Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos prezidentu Rimu VARKULEVIČIUMI kalbasi „Ūkininko patarėjo“ korespondentas Kazimieras ŠLIUŽAS.

– Esate daug dirbęs agrarinio sektoriaus įmonėse, trąšų ir pieno perdirbimo versle, todėl išmanote žemės ūkio produkcijos gamybą, užsienio prekybą. Kokias tendencijas stebite šiuo metu?

– Manau, reikėtų atkreipti dėmesį į ganėtinai naują tendenciją – vyksta rinkų ir žemės ūkio technologijų pokyčiai, kuriuos skatina įvairūs veiksniai, pradedant politika. Lietuvoje atidaryta Taivaniečių atstovybė, todėl kilo Kinijos nepasitenkinimas, stabdantis Lietuvos eksporto ir importo srautus su šia šalimi, o kartu ir su kitomis valstybėmis, kurios su Kinija bendradarbiauja gerokai glaudžiau nei Lietuva.

Imamasi ir kitokių, netiesioginių priemonių darant spaudimą Lietuvos ekonomikai. Tačiau dabar mums atsiveria ir papildomos galimybės pasinaudoti Taivano rinka, kuri nėra menka. Nors ši sala plotu perpus mažesnė už Lietuvą, jos rinka yra keliasdešimt kartų didesnė ir perspektyvesnė už mūsiškę. Pažymėsiu, jog Taivanas yra 15-ta didžiausia ekonomika pasaulyje ne tik pagal ekonominius, bet ir technologinius pokyčius. Taivanas yra gerai žinomas informacinėmis technologijomis, kompiuterių pramone, automobilių mikroschemų pramone, be ko šiandien savo gyvenimo neįsivaizduojame.

– Taivano modernizavimo, ekonomikos tempai iš tiesų stulbina, bet šiuokart su Jumis kalbame apie žemės ūkį.

– Nuo pirmųjų dienų, Lietuvoje atsiradus Taivano temai, teko daug bendrauti su šios valstybės atstovais. Atsakydamas į jų klausimus, nuolat matydavau, jog Taivanas aktyviai domisi mūsų agrariniu sektoriumi, nes Lietuva yra gero, patrauklaus, pasaulinėse rinkose pripažįstamo maisto gamintoja ir tiekėja, pradedant tokiais žemdirbystės produktais, kaip grūdai, aukštą pridėtinę vertę turintys gėrimai ir pan. Svarbu, kad mūsų žemės ūkio produktų pasiūla Taivanui būtų kuo intensyvesnė.

Bet kol kas įžvelgiu mūsų pasyvumą tarptautinėje rinkodaroje. Man teko organizuoti ir dalyvauti Lietuvos ir Taivano verslo forume, kai atvyko šios šalies vadovaujantys asmenys, besidomintys ir Lietuvos žemės ūkio produktais. Taivano politikai ir verslininkai nevengė išreikšti Lietuvai padėką už parodytą dėmesį. Jie vardijo lietuviškos produkcijos rūšis, bet man buvo keista, kad dažniausiai buvo minėtas lietuviškas alus ir mažai kalbėta apie kitus maisto produktus, su kuriais Lietuva dalyvauja pasaulinėje rinkoje. Norėtųsi, kad būtų labiau propaguojami ir lietuviški grūdai, mėsa, pienas, daržovės, įvairūs kiti produktai, kuriuos mes gebame gaminti.

– Manoma, kad Taivano gyventojų mitybos tradicijos skiriasi nuo lietuviškų. Kaip tai veikia mūsų produktų eksporto galimybes?

– Ne kartą lankiausi Taivane ir pastebėjau, kad toje šalyje mitybos tradicijos mažai skiriasi nuo mūsiškių. Pagrindiniai produktai yra tie patys, nes Taivanas yra europietiško stiliaus valstybė, o gyvenimo lygis – aukštas. Teko matyti, kaip vakarais užplūstamos viešojo maitinimo įstaigos – nuo barų, restoranų iki greitojo maisto įmonių. Ten valgomi mūsų akiai įprasti patiekalai, kokius matome visoje Europoje, įskaitant ir tą, kuris atėjęs iš Amerikos. Tai – ir mėsainiai, dešrainiai, ir itališkos virtuvės patiekalai. Gal Taivane valgoma daugiau jūros gėrybių, kuriomis Lietuva negali pasigirti, tačiau tai ne taip svarbu, nes baziniai produktai daugiausia tie patys.

Esu tikras, kad turėtume gerokai aktyvinti pasiūlos mechanizmą. Juk norint prekiauti turguje, reikia važiuoti į turgų. Jei sėdėsi vien namuose, savo ūkyje, niekas pas tave neateis ir neatvažiuos.

Lietuva jau gali pasigirti ekologiškais maisto produktais, kurių šimtais tūkstančių tonų galėtume aprūpinti pasaulinius tinklus. Kalbu apie normalius kiekius, kurie galėtų užtikrinti mūsų agrarinio sektoriaus gyvybingumą, bet tai tik galimybės.

– Ekologija – ne tik madinga, bet gali būti ir naudinga?

– Norėtųsi, kad mūsų maisto produkcijos pateikimas būtų labiau susistemintas ir suaktyvintas. Pagrindinė organizacija, kuri tuo rūpintųsi, turėtų būti Žemės ūkio ministerija. Ji turėtų sukurti specialų prekybos su Taivanu, kitomis užsienio rinkomis padalinį, kurį nuolat pasiektų pagrindinė informacija, padėsianti įmonėms orientuotis. Jame turėtų dalyvauti ir veterinarinius reikalavimus reguliuojančios sistemos, rinkodarininkai, kurie labai greitai ir laiku išgautų, pasiūlytų konkrečioms rinkoms labiausiai tinkančias produkto pateikimo formas. Pavyzdžiui, Azijoje ypač svarbios aiškios etiketės, prekės apipavidalinimo, pakuočių formos. Azijos valstybėms labai svarbu suprasti mūsų tradicijų aspektus, kurie formavosi šimtmečius, sveikos mitybos tradicijas. O kur dar augalų priežiūra, ūkinių gyvūnų šėrimas, gamtos saugojimas. Visa tai privalome propaguoti dabar, kai grumiamės dėl vartotojo užsienyje, o ne kada nors ateityje.

Lietuva yra žalia valstybė. Pastebiu, kad atvykstantieji stebisi mūsų gamtos žalumu, natūralumu, todėl turėtume kartu su Taivano įmonėmis kurti bendrus, jungtinius prekių ženklus, nes tūlas taivanietis nelabai skiria, kokia yra produkto kilmė – ar jis lenkiškas, ar vokiškas, ar lietuviškas.

Gal taivaniečiai ir patys nėra išbandę, pavyzdžiui, lietuviškos duonos, bet yra pavyzdžių, kad ją valgo japonai. Turime daug produktų, kuriems adaptuotis Pietryčių Azijos rinkose reikėtų daugiau laiko, bet būtina rengti kuo daugiau lietuviškų maisto produktų pristatymų, pavyzdžiui, Taivano prekybos centruose. Taip prieš 20–30 metų darėme Japonijos prekybos centruose, vėliau – ir Kinijoje. Rezultatai džiugino. Tuo užsiiminėdavo tuometė Rinkos reguliavimo agentūra. (Šiandien LITFOOD veiklos agrosektorius beveik nepastebi – red. pastaba.) Reikėtų surinkti pačius geriausius produkcijos pavyzdžius ir juos pateikti Taivano vartotojams. Tačiau dabar plačiau atsivėrus tokiai didelei ir mums draugiškai rinkai, mes kažko laukiame, t. y. nieko aktyviai nedarome.

– Jei Žemės ūkio ministerija kol kas trypčioja, tai gal kitos ministerijos jau kažką konkretaus veikia Taivano rinkos klausimu?

– Ekonomikos ir inovacijų ministerija paskelbė, kad bus numatytos lėšos rinkų diversifikavimui. Tad būtų galima nukreipti tas lėšas bendriniam prekių ženklui kurti. Jis galėtų tapti ir tam tikra rekomendacija tiems, kurie neturi patirties gaminti tikslinėms rinkoms. Tai būtų ir tam tikros instrukcijos mūsų gamintojams. Aš pats mačiau, kad tokias „instrukcijas“ yra susikūrę ir tebekuria lenkai, olandai. Jie žino, kaip patekti į, pavyzdžiui, Lietuvos prekybos centrus. Tačiau mažai kas žino, kokie prekybos centrai veikia, pavyzdžiui, Taivane. Taivano verslininkai valdo prekybos tinklus Vietname, kai kuriose kitose regiono valstybėse. Jie ir pabrėžia tokios aiškios, kryptingos informacijos reikšmingumą.

Mūsų valstybė turėtų parengti ir pasirašyti memorandumą, kuriame numatytų, pavyzdžiui, pasiekti tam tikrą prekybos su Taivanu apyvartą. Šiandien tai keliolika milijonų eurų, nors galėtų būti 100 ar 200 milijonų. Būtina ne tik užsibrėžti tokius tikslus, bet ir jų siekti kasdienėmis pastangomis, bendradarbiavimu.

Akivaizdu, kad reikia nuolatinio monitoringo, kiekvienos rūpimos kasdienės ir skubios stebėsenos. Reikia ugnies greičiu į Taivaną siųsti savo kompetentingus atstovus, rinkos stebėtojus, nelaukiant kokių nors diplomatinių regalijų. Užtektų ten nusiųsti vieną ar du rinkos ekspertus, kurie operatyviai informuotų apie pokyčius, gal atsirandančias naujas tendencijas. Tai nebrangiai kainuotų, bet efektas būtų kolosalus.

– Kas turi išsrėbti košę dėl atstovybės pavadinimo?

– Taivaniečių atstovybės aktyvumą, jų bendravimą su asociacijomis, kitomis institucijomis aš regiu kone kasdien. Mes patys, sakyčiau, neįstengiame tinkamai išreklamuoti sveiko maisto, kurį gaminame. Aš nepervertinčiau mūsų politikų vaidmens, nors jis ir svarbus. Ministerijų struktūros privalėtų nedelsiant įsijungti į aktyvų darbą su atstovybės žmonėmis.

Turime viską: gamyklas, sandėlius, uostą, kalbas mokame, tik entuziazmo visa tai kasdien išnaudoti ir tobulinti pritrūkstame. O košę dėl atstovybės pavadinimo „užvirę“ politikai niekur „nenusiplaus“ ir patys turės ją srėbti. Manau, kartu su Europos Komisija, Pasauline prekybos organizacija, kitomis tarptautinėmis organizacijomis ras sprendimus, nes kitaip nebūna. Tai grįžtamasis procesas, todėl gal reikėtų daugiau derybinių galių. Juolab, kad mes nieko negirdime, tik tai, kas dedasi aplinkui, tik vidines politines diskusijas, kai vieni tikina, kad per daug prarandame, o kiti aiškina, jog ateityje bus tik geriau. Tai nesimaterializuojančios pozicijos, kurios sukuria neigiamą efektą, matomą jau dabar.

2022-01-06

Rimo VARKULEVIČIAUS asmeninė nuotrauka