Kodėl tylime? Ar ne laikas prabilti?

Visa Lietuva vėl kalba apie karantiną. Užsikrėtusiųjų tiek, kad jie skaičiuojami tūkstančiais, šimtai guldomi į ligonines, o dešimtys – į kapines. Jei taip ir toliau, vėl teks užsidaryti namuose. Tie, kurie galės, dirbs iš namų, kiti, rizikuodami sveikata, skubės į gamyklas, kepyklas, ligonines... Koncertų klausysimės per televizorius ir radijo aparatus, o menininkai, visuomeninio maitinimo, viešbučių ir dar daugybė kitų be darbo likusių paslaugų teikėjų laužys galvą, kaip sudurti galą su galu ir ką padėti ant šeimos stalo... Spėkite iš vieno karto, kas dėl to bus kalčiausias? VALDŽIA! Taip, ji, nes daugumai mūsų šią mintį į galvą jau įkalė tie, kurie tarsi skerdžiami rėkia per megafonus ir be jų.

Kodėl tylime mes, paskiepytieji? Nors ne taip seniai užsikrėtę dusome namuose, praradę uoslę, skonį ir viską, ką tik ši liga iš mūsų atima. Dusome, kol kankinami aukštos temperatūros patekome į ligonines, o tada jau silpome ten, kol išsikapstėme ar tylėdami iškeliavome anapilin. Gal tą akimirką ir norėjome, ir turėjome ką pasakyti – bent jau papriekaištauti tiems, kurie nesisaugojo ir mus užkrėtė. Deja, nebeliko jėgų, o ir artimųjų, su kuriais galėjome pasidalyti savo mintimis ir atsisveikinti, šalia nebuvo.

Iškeliauja ir rėksniai, kurių ne vienas greičiausiai iš mitingo ir parsivežė COVID-19. Norėtųsi žinoti, ar jie ir mirdami manė, kad skiepijimas ir reikalavimas nešioti kaukes pažeidė jų teises? Ar dar kartą galėtų pakartoti plakatuose skelbtus šūkius, kad tik jie vieni turi teisę į savo kūną, tad jokiu būdu nesiskiepys, o galimybių pasas žemina jų orumą?.. Ar išeidami nesigailėjo, kad nepasiskiepijo? Ir kaip dabar jaučiasi tie žmonės, kurie juos įtikino to nedaryti?

Neseniai teko dalyvauti kaimynų diskusijoje, kurioje ir buvo kalbama apie kaltę. Viena moteris sakė, kad neseniai palaidojo draugę, kurią dukra įtikino nesiskiepyti. „Nežinau kodėl, bet dažnai galvoju ne apie mirusiąją, o apie jos dukrą: ar ji supranta, ką padarė, ar jaučiasi kalta, ar ramiai miega naktimis? – nusiminusi kalbėjo ši. – Lėkė į Vilnių, į mitingus, užšokusi ant pakylos kalbą rėžė. O kuo viskas baigėsi? Ją sąžinė užgrauš...“

Šalia sėdinčioji net pyktelėjo: „Apie kokią sąžinę čia kalbi? Tokie žmonės savo sąžinę lyg kaliošus už durų palieka, įsispiria į visažinystės šlepetes ir šiūruoja po svetimus gyvenimus. Ne vieną skiepų priešininką gerai pažįstu. Dažniausiai, klausydamasi jų nesąmonių, nesiginčiju, bet gal dvidešimtą kartą iš draugės išgirdusi pasaką apie „čipavimą“, apie tai, jog dabar visi ir viską apie mano gyvenimą gali sužinoti, nesusilaikiau ir paklausiau: „Klausyk, kur tu, pavyzdžiui, eidama į tualetą, palieki savo mobilųjį? Bet kur? Tai štai, jei tu jį net virtuvėje ar dar toliau savo name palieki, tas, kas norės, kiekvieną tavo pirstelėjimą išgirs ir, patikėk, tam jokių „čipų“ nereikia. O kad pasipiktino! Pašoko ir išlėkė namo.“

„O aš dabar žinau, į kokias parduotuves niekuomet neisiu, – savo nuomonę pareiškė dar viena diskusijos dalyvė. – Per liepos ir rugpjūčio mėnesių mitingus vis ant tų pačių parduotuvių durų kabėjo lapeliai: „Šiandien nedirbsime, išvažiavome į mitingą.“ Ir visos tos parduotuvės priklauso smulkiesiems verslininkams. Ką tai rodo? Ogi tai, kad jie ir patys nesiskiepiję, ir kitus tokius remia. Bet juk būtent smulkieji verslininkai nuo karantino ir nukenčia labiausiai! Tada ir jie, ir jų profsąjungos ar asociacijų vadovai per visas įmanomas žiniasklaidos priemones vos ne už galvos susigriebę aimanuoja ir prašo: „Išlaisvinkite smulkųjį verslą, žmonės neturi ką valgyti!“ Turės jie ką valgyti ar ne, bet aš į jų parduotuves, kirpyklas tikrai daugiau neisiu.“

Kaimynai kalbėjo ir apie tai, kad labiausiai gaila vaikų. Tas nuotolinis mokymasis – akių dūmimas. Tie, kurie sugeba savarankiškai mokytis, nukentėjo mažiau, o visi kiti? Tad nenuostabu, kad nuo rugsėjo pirmosios gana daug moksleivių ne tik į mokyklas, bet ir pas psichologus vaikšto. Psichologų pagalbos reikia ir senukams, kurie nebežino, ko ir klausyti – vaikų, medikų, ministro, paštininkų ar socialinių darbuotojų. Jiems galėtų padėti bažnyčia. Senukai, kurie ne tik šiai baisiai ligai, bet ir savo vaikams neatsispiria, greičiausiai paklausytų kunigo, kai šis, užsukęs pas savo parapijietį į namus, paragintų jį skiepytis.

„Mano nuomone, – į pokalbį įsikišo ir vienas vyriškių, – didelė kaltė tenka ir žiniasklaidai. Tie „galvų“ kapotojai, kartuvių statytojai, prisisiuvę šešiakampes žvaigždes ir įsinėrę į dryžuotas pižamas, vaidina nuskriaustuosius, bet labai jau agresyviai stumdo bei užgaulioja pačius žurnalistus. O ką šie? Reklamuoja juos per visas televizijas, kviečiasi į pokalbių laidas, tų rėksnių pliauškalų pilnas internetas. Ką darome mes, tylieji? Kad negadintume sau nervų, išjungiame televizorius ir kompiuterius...“

... Lietuvoje jau ne tik žmonės, bet ir valdžia kalba apie artėjantį karantiną. Jei taip nutiks, vėl gyvensime uždaryti? Ir vėl garsiai šaukiantieji kaltins valdžią: Prezidentas – Vyriausybę, opozicija – valdančiuosius, nors... prieš atverdami burnas kaltinimams per Seimo posėdžius uždėtų medicinines kaukes dviem ar trims bendražygiams – juk įstatymai ir jiems galioja. Nesugebantieji suvaldyti poros savo partiečių įtikinėja galintys valdyti geriau... Cha cha cha... O valdžia? Nejaugi tikisi laimėti kovą su virusu, kai labiausiai ją palaikyti turintys paskiepytieji tyli it vandens į burnas prisisėmę?..

O gal atėjo laikas ir mums prabilti?

Roma Mėčienė