Kokio žemės ūkio reikia valstybei?

1. Pienininkystės problemos nuolatos aptariamos Lietuvos pieno gamintojų asociacijoje (LPGA). Pauliukų ŽŪB vadovas Andrejus Štombergas ir LPGA direktorius Eimantas Bičius kalbasi apie prekinių ūkių ateitį.

„Lietuvoje antro panašaus ūkio nėra, – sako Pauliukų (Jonavos r.) žemės ūkio bendrovės vadovas Andrejus Štombergas. – Du tūkstančiai galvijų, dvylika tūkstančių kiaulių, beveik pustrečio tūkstančio hektarų nuosavos ir nuomojamos žemės, 120 darbuotojų. Stipri, tris dešimt­mečius stabiliai veikianti, socialiai atsakinga įmonė. Iš valdžios tribūnų girdėdamas viešas kalbas neretai suabejoju, ar tokio ūkio reikia Lietuvos kaimui, valstybei? Sėdžiu kaip ant parako dėžės…“

Stabiliai veikiantis ūkis

Pasak Pauliukų ŽŪB vadovo, šiandien viešojoje erdvėje provokuojamai skamba raginimai remti smulkiuosius ūkius ir sumažinti paramą stambiesiems. Tik niekas neparodo tų smulkiųjų ūkininkų pavyzdžių, nepaviešina jų narystės savivaldos organizacijose. Užtat kalbų – kaip vandens. „Pauliukų ūkyje vienam dirbančiajam išlaikyti tenka 20 ha, – kalba A. Štombergas. – Kažin ar atskiras tokio dydžio ūkis išlaikytų kaimiečio šeimą? O mūsų darbuotojai kas mėnesį gauna po tūkstantį eurų į rankas.“

Daugiau nei tris dešimtmečius vadovaudamas Pauliukų bendrovei, A. Štombergas matė besikeičiantį kaimą ir jo ateičiai kuriamas valstybės strategijas. Su žemdirbiais jos dažniausiai būdavo aptariamos jau tapusios patvirtintais teisės aktais. Nepamatuotų valdžios sprendimų suklaidintas nedidelio šeimos ūkio savininkas dažniausiai neapskaičiuodavo savo galimybių, po kelių nuostolingų metų atsisakydavo didžiausios rizikos lydimo pienininkystės ar kiaulių auginimo verslo, imdavosi augalininkystės arba apskritai išnuomodavo nuosavą žemę.

„Bendrovė kas mėnesį 180 tūkst. Eur skiria darbuotojų atlyginimams, apie 60 tūkst. Eur – „Sodros“ ir pajamų mokesčiams, – sako A. Štombergas, – pačiai bendrovei sparčiau auga išlaidos nei pajamos. Kiek anksčiau už trąšas, kurą, pašarų priedus, vaistus gyvuliams, techniką mokėta litais, tiek dabar eurais.“

Manipuliacijos Briuseliu

Nuo pat Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) įkūrimo A. Štombergas dalyvauja jos veikloje, nūnai išrinktas asociacijos viceprezidentu. Drauge su kolegomis rengė protesto akcijas Vilniuje ir Briuselyje. Vietinės valdžios vyrai kaip atsakymą žemdirbiams pirštu rodė į Briuselį, tenykščiai eurobiurokratai kalbėjo, jog žemės ūkio specifika leidžia ir įgalioja problemas spręsti nacionaliniu lygmeniu. Iš Europos Sąjungos (ES) institucijų ateina tik rekomendacijos, o jau vietos valdžiai spręsti, kaip suvaldyti iš Bendrijos gaunamus išmokų srautus, koreguoti paramos projektų apimtis.

„Iš mūsiškių valdininkų žemdirbiai girdi tik dvi nuostatas – drausti ir bausti, – apmaudžiai pastebi A. Štombergas. – Kaip aš galiu keliems dešimtmečiams projektuoti ūkio ateitį nuo A iki Z, jei aš nežinau, ką mūsų politikai nutars rytoj.“

Į šalies pieno ūkį ES, valstybė ir privatus verslas investavo ne vieną milijardą eurų. Pauliukų bendrovė dalyvavo daugelyje žemės ūkio modernizavimo programų, už europines ir savas lėšas rekonstravo fermas, statė grūdų saugyklas, pašarų gamybos cechą, paisydama aplinkosaugos reikalavimų įrengė talpius mėšlo rezervuarus. Prieš keletą dešimtmečių šiame Jonavos rajono pakraštyje buvo daug apleistų, dirvonuojančių laukų. Pauliukų bendrovė žemę pirko, nuomojo iš valstybės, savininkų. Dabar laukai įdirbti, patręšti mėšlu, dirvos struktūra nenualinta chemijos. Ūkyje yra galimybė gaminti ekologiškus produktus, tačiau A. Štombergas abejoja, ar atsiras pirkėjas, norintis pirkti gerokai brangesnius pieno ar mėsos gaminius.

Ūkio karvių banda užauginama iš savų telyčaičių.

Šiame tvarte auginami jautukai.

 

 

 

 

 

 

 

Gamybos kaštai ir kaina

Neseniai vykusioje Europos pieno tarybos (jai priklauso ir LPGA) asamblėjoje buvo paviešinti ES šalių pieno gamybos kaštai ir žaliavos supirkimo kainos. LPGA viceprezidentas A. Štombergas buvo šokiruotas. Pavyzdžiui, 2015 m. vidutinė ES šalių pieno gamybos savikaina siekė 44,69 ct/kg, supirkimo kaina – 30,6 ct/kg, 2016 m. – atitinkamai 44,37 ir 28,43, 2017 m. – 44,80 ir 34,86, 2018 m. – 46,08 ir 34,11, 2019 m. – 48,51 ir 34,52. Per visus penkerius metus skirtumas tarp pieno gamybos kaštų ir supirkimo kainos siekė vidutiniškai 29 proc.

Lietuvos pieno gamintojai, pasak A. Štombergo, už parduotą pieną vidutinės ES šalių kainos negavo ir negauna, nors gamybos kaštai panašūs. Kitas dalykas – ES išmokos už pieną skiriamos vartotojo mokumui palaikyti, nors atitenka ūkininkui. Maždaug trečdalis Lietuvoje perdirbamo pieno yra įsivežama iš kitų šalių, vadinasi, ir išmokos „nuteka“ svetimiems ūkininkams. Bent taip regisi iš Briuselio pusės.

„Stebėjomės, kai ES 2006 m. skyrė beveik pusę milijardo eurų mūsų ūkininkams, atsisakantiems pienininkystės, – kalba A. Štombergas, – dabar kaimiečiai agituojami imtis pieno ūkių, siūloma neatlygintina parama. Tik kas žino, ar tai nevienadienis projektas?“

„Popierinės“ strategijos

Pauliukų ŽŪB vadovas pasigenda atsakingo valstybės vadovų požiūrio į šalies žemės ūkį, faktiškai maitinantį tautą. „Susėstų prie stalo protingi valdžios ir mokslo vyrai, suskaičiuotų, kiek reikia valstybei pieno, mėsos, grūdų, tuomet ir ūkininkas galėtų drąsiau planuoti savo verslo strategiją“, – siūlo A. Štombergas. Patyrusio agrarininko nuomone, COVID-19 parodė kai kurių pasaulio turtingųjų valdžios ir verslo atstovų klaidas. Prieš dešimtmetį Vakarų valstybėse vyravo tendencija mažinti gamybos kaštus, perkeliant verslą į pigios darbo jėgos šalis, pavyzdžiui, Kiniją. Dabar visi atsibudo – grąžina pramonės įmones į kilmės šalis, nes reikia užsidirbti ir turėti pajamų patiems.

„Virusas ir mūsų miesto žmones uždarė namuose. Ką jie darytų, jei kaimynai lenkai neatvežtų pigių pieno, mėsos produktų?“ – liūdną realybę pastebi A. Štombergas.

Dešimtis, galbūt šimtus kartų Pauliukų ŽŪB vadovas drauge su kitais LPGA tarybos nariais ėjo pas žemės ūkio ministrus, įrodinėjo vien dėl vadinamosios „politinės valios“ patiriamus pieno ūkio ir viso agrarinio sektoriaus nuostolius. Ministrai muistydavosi ir murmėdavo, jog dėl visko kaltas Briuselis. „Kodėl mūsų politikai nepasiginčija su Bendrijos komisarais, kaip tą daro jų kolegos iš Lenkijos ar Latvijos? – stebisi A. Štombergas. – Šiandien žemdirbių karštai aptarinėjamos išmokų lubos tose šalyse visai kitaip traktuojamos ir neskatina ūkininkų skaidyti ūkių, slėpti mokesčių, apgaudinėti valstybės.“

Per ūkininkavimo dešimtmečius Pauliukų ŽŪB pasinaudojo ne viena ES ir valstybės investicinių programų parama, bet tokią pačią galimybę turėjo ir smulkieji, vidutiniai šeimos ūkiai. Valstybei žinomos visų daugiau nei šimto tūkstančių deklaruojančiųjų pasėlius galimybės. Kodėl nueinama lengviausiu keliu „strateguojant“ žemės ūkio gamybos sektorių – supriešinant stambiuosius su smulkiaisiais?

Pastarieji turi galimybę pasinaudoti ta pačia ES parama, kooperuotis, taip sumažinti verslo riziką, tačiau jų niekas tokiam žingsniui nepastūmėja. Lengviau keliolika narių turinčios žemdirbių savivaldos veikėjui užsilipus ant statinės šūkauti, jog stambieji, „latifundininkai“, pasiima visą paramą, nuskriausdami smulkiuosius.

Prekybininkų diktatas

Pasak A. Štombergo, pastaruoju metu ūkininkai viliojami pasinaudoti trumposios maisto grandinės nuo lauko iki stalo galimybėmis, imtis ekologinės žemdirbystės. Pauliukų ŽŪB turėjo cechą, kuriame iš savo ūkyje užaugintų kiaulių ir jaučių skerdienos gamino dešras. Jose nebuvo karvių tešmenų ir kitų subproduktų mėsos, sojų, cheminių skonio ir spalvos priedų, tačiau mieste vartotojai prioritetą teikdavo pigiai produkcijai, prikimštai maisto pakaitalų ir priedų. Beje, visus šiuos „pagardus“ buvo leidusi Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba.

„Valstybės lygmeniu šalies žemės ūkis kaltinamas dėl Baltijos jūros taršos, – kalba A. Štombergas, – tačiau valstybės tarnybos neuždraudė tame pačiame žemės ūkyje naudoti mineralinių trąšų, pesticidų ir herbicidų, o šių nuodų gamintojai gerbiami kaip atnešantieji naudos šalies biudžetui. Kaip suprasti tokią dviveidystę?“

Aktyvi gyvenimo pozicija A. Štombergą lydi visus tris vadovavimo Pauliukų bendrovei dešimtmečius. Ūkio vadovą glumina valdžios vyrų požiūris į žemės ūkį ir kaimo verslą. Niekas nematė, kaip miestuose, strategiškai patraukliausiose vietose, dygo didžiulės parduotuvės, šiandien netiesiogiai diktuojančios kainas žemės ūkio produkcijos gamintojui. Pavyzdžiui, Pauliukų ūkyje kiaulienos kilogramo savikaina siekia 1,04 Eur, bet iš supirkėjo gaunama 0,27 Eur. Analogiška situacija su pienu. Apie prekybininkų ir perdirbėjų skriaudžiamą žemdirbį A. Štombergas su asocijuotais kolegomis dar 2003 m. informavo tuometį Prezidentą Valdą Adamkų, turėjusį net patarėją žemės ūkio klausimais. Nuo to laiko prezidentūra šalies agrariniu sektoriumi beveik nesidomėjo. Prieš porą metų LPGA inicia­tyva į Pauliukų bendrovę buvo pakviestas vyriausybės vadovas. Ekskursija po fermas jam patiko – gyvuliai prižiūrėti, sotūs, kieme kvapų nejaučiama. Nepalyginsi su miesto smogu.

„Pagrindinė žemdirbių nesėkmių priežastis – vienybės stoka, – reziumuodamas patirtį versle ir valdžios koridoriuose kalba Pauliukų ŽŪB vadovas A. Štombergas, – kai mes, stambieji, miname kelius į Vilnių ar Briuselį, raštu ir žodžiu kovojame, iš savo kišenės padengdami kelionių išlaidas, pasiektais rezultatais vėliau naudojasi visi ūkininkai, neišskiriant, ar ūkis turi tris karves, ar kelis šimtus.“

Dvejopus standartus, pasak A. Štombergo, valstybė taiko verslo subjektams: pramonei, prekybai – žalia gatvė, žemės ūkiui – kvapų filtras ir žalinimo pančiai.

„Pauliukų bendrovė gali atsisakyti kiaulių, karvių, pasilikti tik augalininkystę, – teorinę galimybę svarsto ūkio vadovas
A. Štombergas, – tuomet užtektų penkiolikos vyrų vairuoti techniką, likęs šimtas darbininkų eitų į Užimtumo tarnybą. Ar to reikia valstybei?“

Pauliukų ŽŪB naudojama ir „pagyvenusi“ technika, nors ją tenka remontuoti.

Kasdien iš ūkio į kooperatinę bendrovę „Pienas LT“ išvežama po 18 tonų atvėsinto pieno.

 

 

 

 

 

 

 

 

Justinas ADOMAITIS

ŪP korespondentas

 

Autoriaus nuotraukos

2020-10-19