Laboratorijose išauginta mėsa nepakeis galvijų mėsos

Bilas Geitsas, vienas turtingiausių pasaulio žmonių, teigė manąs, kad turtingiausios pasaulio šalys savo gyventojų racionuose galvijų mėsą turėtų pakeisti sintetine jautiena ir taip prisidėti prie kovos su klimato kaita. „Aš manau, kad visos turtingiausios šalys turėtų pereiti prie 100 proc. sintetinės jautienos, – viename paskutinių savo interviu teigė B. Geitsas, kalbėdamas apie šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio sumažinimo būdus. – Galima priprasti prie skonių skirtumo, be to, skonis laikui bėgant bus dar geresnis. Galų gale toks „žaliasis mokestis“ yra gana kuklus, pakeičiant žmonių elgseną arba naudojant reguliavimą, kuris visiškai pakeistų paklausą.“ Ar tikrai atėjo laikas atsisakyti gyvulių mėsos ir ją pakeisti sintetine, ar tikrai sintetinė mėsa gali atstoti gyvulių mėsą, kuo toks sumanymas grėstų kaimui? Komentuoja Ekologiškų mėsinių galvijų augintojų asociacijos administracijos vadovas Arūnas RUTKAUSKAS:

„Labai teisingai pastebėta – turtingiausios šalys. Kyla klausimas, ar Lietuva priklauso turtingiausioms šalims. Turbūt ne. Turtingiausiose šalyse gyvulininkystė, nekalbant apie žemės ūkį apskritai, sudaro labai mažą dalį. Tai būtų viena iš alternatyvų. Sutikime, kad visame pasaulyje yra tam tikrų geografinių zonų, kuriose žemės ūkis galimas arba ne. Pažiūrėkime į Maltą, Tenerifę, Graikiją, kur mėsinė galvijininkystė tikrai sunkiai įmanoma. Pagal gaunamas pajamas už turizmą ir kitus dalykus gal tos šalys ir turtingesnės už Lietuvą…

Kalbėdami apie žaliąjį kursą, galime drąsiai teigti, kad galvijininkystė jau dabar mažina tiek CO2, tiek metano išsiskyrimą. Ji sunaudoja ir paverčia į tinkamą naudoti žemės ūkio produkciją tą pačią žolę, kitokius augalus. Tad atsakymas į klausimą, ar tai padėtų kovoti su klimato kaita, būtų neigiamas.

Savaime aišku, siekiant optimizuoti CO2 išsiskyrimą, kuris Lietuvoje šiuo metu yra tikrai mažas, galima naudoti įvairias inovatyvias priemones. Bet pereiti prie sintetinės mėsos Lietuvai ir visai Europai, manyčiau, dar ne laikas.

Jeigu žiūrėsime iš to žaliojo taško, mes, gyvulininkai, galime pamatyti, kur mėsinė gyvulininkystė Lietuvoje yra labiausiai plėtojama. Tai Varėnos, Ignalinos rajonai, kalvotoji Žemaitija, t. y. vietos, kur augalininkystės veikla (grūdų auginimas) yra negalima. Gyvuliai padeda išvengti žalienų puvimo, irimo. Ypač tai aktualu miškingose vietovėse. Mokslininkai yra suskaičiavę, kiek pūdamas medis, įvairios išvartos, krūmynai į atmosferą išskiria CO2. Todėl kaip tik mėsinė galvijininkystė yra geriausia CO2 išsiskyrimą mažinanti priemonė.

Taip, sutinku, metano dujų galvijai išskiria, bet Lietuvos mokslininkai (ir Žemės ūkio akademijoje, ir Veterinarijos akademijoje) kuria galvijams tinkamus žolinius mišinius, kurių ląstelieną gyvuliai maksimaliai perdirbtų ir paverstų į gerą produktą. Iš tiesų labai svarbu, kad tos priemonės ūkiuose jau yra įgyvendinamos. Atlikę realius skaičiavimus pamatytume, kad Lietuva tikrai pirmauja pagal CO2 mažinimą.

Mūsų Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) neatstovauja žemdirbiams Europos Sąjungoje (ES), priešingai – kenkia: dažnokai remiasi dešimtmečio ar net dviejų dešimtmečių senumo skaičiavimais. Jeigu atliktume tikslius skaičiavimus, pamatytume, kad tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje, Estijoje ir kitose kaimyninėse šalyse galvijų skaičius mažėja. Dabartinius skaičiavimus ŽŪM atlieka pagal seniau buvusį didesnį gyvulių skaičių. Kitas momentas – kaip ES remia ūkininkų ūkių steigimą ir inovatyvias technologijas. Štai žemės ūkio technika, įvairių markių traktoriai dabar teršia gerokai mažiau nei anksčiau. ES šalys, ir net trečiosios, tikrai mažina šiltnamio efektą sukeliančių dujų išsiskyrimą.

Ne kartą teko dalyvauti COPA-COGECA susitikimuose Briuselyje, kai buvo sprendžiami etiniai klausimai: aiškintasi, ar tikslinga žmonių maistui naudoti klonuotų gyvūnų mėsą. Toks pat etinis klausimas turėtų būti, ar galima vartoti sintetinę mėsą. Štai Jungtinėse Amerikos Valstijose nemažai gyvulių klonuojama, klonuotų gyvulių sperma sėklinamos patelės. Iškyla etinis klausimas, ar tokių gyvūnų mėsą galima naudoti žmonių maistui?

Be to, reikėtų paklausti, ar vartotojas tikrai sutinka valgyti sintetinę jautieną. Tada, aišku, būtų ženklinimo galimybės ir visa kita. Bet sutikime, kad didžiajame versle dažnai atsiranda ir neidentifikuotų atvejų. Tad aš tikrai nenorėčiau, kad mano vaikai ir anūkai valgytų sintetinę mėsą ir jaustųsi laimingi. Mes nežinome sintetinės mėsos poveikio. Mokslininkai visada įrodinėja, kad tai yra gerai. Ar žinome tokių bandymų, kurių rezultatai būtų buvę nesėkmingi? Ką jie nori, tą ir įrodo. Tai yra ne tik žaliojo kurso, bet ir vartotojų apsaugos problema, nes daug dalykų susiję tarpusavyje.

Pastaruoju metu skelbiamos įvairios priemonės, turinčios skatinti žemdirbius ūkininkauti ekologiškai, tausojančiai, tokios kaip konkursas „Baltiją tausojantis ūkininkas“. Tokiuose konkursuose nominantais dažniausiai būna mėsinės gyvulininkystės ūkiai, kurie tvariai ūkininkauja, dalis jų yra ekologiniai ūkiai – jie tikrai lyderiai tarp prisidedančiųjų prie klimato kaitos mažinimo.

Mūsų asociacijos narių lūkestis – kad tiek ŽŪM, tiek Aplinkos ministerija bent taip dažnai netrukdytų (padėti mums gal ir nereikia) auginti tą jautieną, kuri turėtų pasiekti vartotojų stalą. Jau ne kartą kalbėta, kad būtų laikas ir mūsų vaikams, ir vyresnio amžiaus žmonėms valgyti ekologišką mėsą, kuri dabar yra išauginama Lietuvoje. Prisiminkime, buvo madinga valgyti augalinę mėsą, pagamintą iš sojų. Buvo ir sojų pienas. Šiandien šių produktų pasauliniai pardavimai kritę. Šiuo metu daugiau kalbama apie veganizmą, vabzdžių naudojimą maistui. Gal jau po kelerių metų kalbėsime ir apie sintetinių vabzdžių baltymus? Jau ir Lietuvoje yra ne vienas ūkis, auginantis vabzdžius maistui. Matome, kad mados kinta, o mokslininkai griebiasi vis naujų tyrimų, padedančių išgauti tokį produktą, kokio reikia.

Lietuvoje dar galima plėsti ūkininkavimą, mat yra ir žemių, ir pastatų – sovietmečio palikimo, ypač vargingesniuose regionuose. Bet susiduriame su problema – jaunimas bėga iš kaimo. Nepasilieka kaime, nes ir į kaimą ateis sintetinė mėsa, tai kodėl ūkininko vaikui tęsti tėvo dalią? Jis geriau važiuos į miestą, baigs universitetą ir laboratorijoje kurs sintetinius dalykus. Bet ar dėl to kaimas bus gražesnis? Teko man ir po Vokietiją, Prancūziją, Skandinavijos šalis važinėti, ten irgi pas visus ūkininkus jaučiama liūdnumo, pesimizmo gaidelė. Jie neatsako į klausimą, ar jų vaikai perims tėvų ūkius.

Sumanymas gaminti sintetinę jautieną keltų grėsmę mūsų kaimui – jis dar sparčiau nyktų. Štai jau daugiau nei metai visame pasaulyje turime pandeminę situaciją. Kalbantis su nekilnojamojo turto agentais paaiškėja, kad į kaimo vietoves sugrįžta žmonės, kurie daugelį metų gyveno mieste. Jiems tai yra savotiška izoliacija, poilsis, atitrūkimas nuo miesto. Jie anksčiau svogūnus, salotas ir kitas daržoves pirkdavo prekybos centruose, o dabar net ir vieno ar dviejų arų plote bando patys ūkininkauti. Populiariai pasakius, sugrįžta prie žagrės.

Jeigu mes tęsime šiuolaikines mokslines tradicijas, kad galime viską laboratorijoje išauginti, kaimas virs tik priemiesčio zona arba agroturizmo imitavimu, kur kaimynas kaimyno nepažins, nebus jokio bendravimo, nebent tik virtualioje erdvėje.

Kai kalbame apie ekologišką jautieną mūsų šalyje, dažnai tai būna tik terminas. Toks produktas dažniausiai išvažiuoja iš Lietuvos į tas turtingąsias šalis, kurios ir kalba apie kitokius produktus.“

Parengė ŪP korespondentas Stasys BIELSKIS

Redakcijos nuotrauka

2021-05-06

 

 

 

 

Arūnas Rutkauskas