Laimingi žmonės nedirba

Vaidas Arbutavičius: „Bitininku gali tapti ne kiekvienas.“

Bitininkas Vaidas Arbutavičius – laimingas žmogus, nes jam nereikia eiti į darbą. Tiksliau kalbant, jis taip įsimylėjęs bites, jų priežiūrą, bitininkystę, kad nejaučia, jog tai yra darbas. O polinkis šiai sričiai atsirado dar vaikystėje.

Meilė bitėms – iš bobutės

Vaido centrinis bitynas įsikūręs Panevėžio rajone, Gustonių kaime. Ten laikoma visa bitininkystės įranga, čia sukamas ir fasuojamas medus. Šiuo metu V. Arbutavičius turi apie 200 bičių šeimų. Rudenį tikisi jų priskaičiuoti kokius 300, tiek jis yra pajėgus prižiūrėti, nes yra jaunas ir turi bitininkavimo patirties.

Dar būdamas šešerių metukų Vaidas perskaitė kažkur gautą knygą apie bites ir ji paliko tokį didelį įspūdį, kad vaikas nebenurimo. „Buvo įdomu viskas, kas susiję su bitininkyste, o ypač bobutės pasakojimai apie kažkada laikytas biteles“, – prisiminė bičių mylėtojas. Nebuvo jokios baimės dėl jų įgėlimo. Vaidas pažinojo vieną Panevėžio rajono bitininką – Kęstutį Misevičių, vis prašydavosi pas jį į bityną pasižiūrėti bitelių.

Patirtis kituose bitynuose

Vėliau, jau didesnis būdamas, būsimasis bitininkas nuėjo į bičių prekių parduotuvę Panevėžyje ir ten gavo bitininkų kontaktų. „Mano pirmasis bitininkystės mokytojas – Jonas Starkevičius, išmokęs praktinių bičių priežiūros dalykų ir dar labiau sustiprinęs polinkį šiai sričiai“, – džiaugėsi V. Arbutavičius. Paskui jis pateko pas kitą bitininką – Kęstutį Misevičių, tuo metu turėjusį 80 bičių šeimų. Šis pakvietė Vaidą padėti bityne ir išmokė profesionaliai bitininkauti.

Netrukus Vaidas įsigijo pirmuosius avilius ir juose apgyvendino pirmąsias savo bičių šeimas, būdamas 13–14 metų. Jis manė, kad bitininkystė gali būti kaip hobis, įdomus ir naudingas laisvalaikio užsiėmimas. Baigdamas mokyklą jaunuolis jau turėjo 10–15 avilių. „Ir pirmasis kompiuteris, ir pirmoji mašina buvo nupirkti iš bičių“, – juokavo V. Arbutavičius. Tada jis ir suprato, kad galima užsidirbti iš bitininkystės, pradėjo didinti bičių šeimų skaičių.

Bitininkystei – visas laikas

Bitininkystės įranga palengvina sunkų darbą.

Baigęs mokyklą jaunasis bitininkas mokėsi tuomečiame Kauno kūno kultūros institute, studijavo kanojų ir baidarių sporto teoriją, užsiėmė šia šaka ir praktiškai. Įgyto bakalauro diplomo V. Arbutavičiui neužteko, tad tuomečiame Kauno medicinos universitete baigė mitybos ir maisto saugos magistro studijas. Bitininkavimas visą laiką buvo šalia studijų kaip hobis ir pajamų šaltinis.

Po studijų Vaidas kurį laiką dirbo treneriu Panevėžio R. Sargūno sporto gimnazijoje, sukūrė šeimą, susilaukė vaikų. Buvo nelengva suderinti trenerio darbą su bitininkyste, nes abi šakos daugiausia dėmesio reikalavo vasarą. Tad supratęs, kad nepersiplėš, gimus antrajam vaikui – dukrelei, Vaidas galutinai pasirinko tik bitininkauti ir daryti tai kaip įmanoma profesionaliau.

Sunkus fizinis darbas

Pasak pašnekovo, šis pavasaris buvo nepalankus bitėms – šaltas, lietingas, vėlavo žydėjimas. „Tad ir pirmasis medus vėluoja, tik dabar jį imsime, ankstesniais metais jau gegužės pabaigoje ar pačioje birželio pradžioje tai darydavome“, – pastebėjo jis.

V. Arbutavičiaus bitės laikomos 16 vietų, pusė iš jų – stacio­narios bitidės, o kitos – mobilios. Bitininkas kilnoja avilius pagal augalų žydėjimą. „Neturiu savo žemės, todėl bendrauju su aplinkiniais ūkininkais, prašau, kad leistų avilius pastatyti savo laukuose, – pasakojo bičiulis. – Ir jiems naudingos bitės – apdulkina augalus, ir man patogu.“ Vaidas kiek išpūsta laiko problemą, esą ūkininkai, purkšdami laukus chemikalais, ypač kenkia bitėms. Jo nuomone, tai daroma daugiausia naktį, kai bitės neskraido, be to, apie purškimus įspėjama iš anksto.

V. Arbutavičiaus žmona Monika irgi įsitraukusi į bitininkystės ūkį, kiek leidžia mažų vaikučių mamos pareigos. Šeima augina 6 metų berniuką ir 2 metų mergaitę. Monika padeda sukti, išpilstyti ir fasuoti medų. „Žmona jau nemažai išmano apie bites, yra kruopšti, tad ateityje galėtų užsiimti bičių motinėlių auginimu“, – užsiminė Vaidas. Jis pas bites važiuoja kaip į šventę, nors iš tikrųjų tai – sunkus fizinis darbas. Kilnojant avilius, kai reikia transportuoti, sukant medų, daug svorio tenka nugarai, tačiau bitininkas jau įsigijo avilių keltuvą, karutį, kad pasilengvintų darbą.

Nacionalinės kokybės produktas

Vaido Arbutavičiaus bityne – apie 200 bičių šeimų.

Šio bitininko medus yra sertifikuotas NKP ženklu, reiškiančiu nacionalinės kokybės produktą. VšĮ „Ekoagros“ bei Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba rūpinasi, kad būtų vykdomi visi pagrindiniai tokio sertifikavimo reikalavimai: aplink avilius neturi būti taršos šaltinių, medaus produkcija turi būti tvarkoma reglamentuota įranga ir negalima medaus fasuoti plastikiniuose induose.

Ne visas Vaido medus sertifikuotas, netinka surinktas iš rapsų, tad jis parduodamas didmeninei prekybai, o visas kitas siūlomas mažmeninei prekybai. „Didmeninėje prekyboje medaus kaina dvigubai mažesnė – 2,5–3 Eur už kilogramą, o mažmeninėje – 5 Eur už kilogramą“, – pasakojo bitininkas. Jo medaus galima įsigyti visoje Lietuvoje – prekiaujama 17 parduotuvėlių, dideliuose prekybos centruose. Internetinė prekyba, kurią koordinuoja pats Vaidas, leidžia jo medui pasklisti visame pasaulyje. Anot bitininko, didelė problema – įvežtinis medus, kuris yra pigesnis, nors ir prastesnės kokybės. Bet renkasi pirkėjas. „Kartais bitininkams būna sunku parduoti medų, ypač po gero medunešio, o būna, kad medus nuperkamas dar jo neišėmus“, – juokavo V. Arbutavičius. Jis prognozuoja, kad šiemet medus gali būti vos brangesnis – apie 3 Eur už kilogramą parduodant urmu, o pernai buvo apie 2,20–2,80 Eur. Medaus kainą lemia jo kiekis – kai daug medaus prinešama, jis atpinga.

Veiklos ir atsakomybės nebijo

V. Arbutavičius yra Panevėžio bitininkų draugijos vadovas nuo 2019 m. pabaigos. Šiuo metu draugija turi daugiau kaip 170 narių, kurie laiko 7 500–8 000 bičių šeimų. „Mūsų draugija buvusio jos pirmininko Alfonso Rutkausko dėka tapo pavyzdine visoje Lietuvoje, tad man dabar yra iššūkis išlaikyti tą lygį“, – pripažino Vaidas. Tačiau jis atsakomybės nebijo – yra veiklus, organizuoja bitininkų susitikimus, išvykas, pats administruoja draugijos interneto svetainę. Vaidas šiemet įsitraukė ir į Lietuvos bitininkų sąjungos valdybą. „Lietuvoje yra 42 bitininkų draugijos, tačiau tik pusė jų aktyvios ir gyvuojančios, tai turėtų keistis“, – tikino veiklusis bičiulis. Draugijose kartu sprendžiamos problemos, dalijamasi naujienomis, paramos galimybėmis. „Panevėžio bitininkai renkasi kas mėnesį ar du ir turi kuo pasidalyti, pasidžiaugti, visada susirenka apie 50–60 žmonių“, – optimistiškai pokalbį apibendrino V. Arbutavičius.

Asta ŠUKIENĖ

ŪP korespondentė

Vaido ARBUTAVIČIAUS nuotraukos

2021-06-10