Lietuviškos bitės – tik prisiminimuose

Reliatyvumo teorijos kūrėjas Albertas Einšteinas prognozavo, jog išnykus bitėms po ketverių metų tokio paties likimo sulauks ir žmogus. Šalies mokslininkai teigia, jog lietuviškos bitės iš tikrųjų prašapo. Bitininkystės verslas grindžiamas laisvalaikio pomėgio principais, nereglamentuojamas nacio­naliniu įstatymu, iš svetur remiamas kaip alternatyvi veikla. Mūsų bičiuliai, iš visų kraštų prisivežę bičių motinėlių, savo bitynuose augina, ugdo darbščių, nespietlių, produktyvių rasių bičių šeimas. Prieš daugiau nei pusę amžiaus vienos didelės šalies politikai planavo ateities Lietuvą būsiant be lietuvių, nūnai tokia lemtis ištiko mūsų šalies nacionalinį turtą – lietuviškas bites. Netgi miškų drevėse dūzgia įvežtinių rasių mišrūnės.

Neseniai Valstybės kont­rolės pareigūnai išplatino pranešimą, jog dėl netinkamos apsaugos gali išnykti lietuviškosios bitės ir skalikai, grėsmė kyla ir kitoms lietuviškoms rūšims. Atlikus ūkinių gyvūnų veislininkystės plėtros auditą paaiškėjo, kad veislinė gyvulininkystė nėra tinkamai planuojama, nesudarytos sąlygos išsaugoti nykstančias lietuviškas rūšis. Pasak Valstybės kontrolės audito departamento pranešimo spaudai, nėra nustatyti aiškūs įtraukimo į saugomų gyvūnų genetinių išteklių sąrašą, kriterijai mažėja senojo genotipo žalųjų karvių ir pieninių ožkų, o dėl bičių paaiškėjo, kad nežinomas tikslus jų populiacijos skaičius. Iki audito nebuvo imtasi priemonių, kaip tas rūšis išsaugoti, nes lietuviškosios bitės praktiškai yra ant išnykimo ribos. Dar nėra diversifikuota rizika dėl jų laikymo vietos, kad būtų paplitusios keliuose taškuose. Praradus visus kurios nors veislės gyvūnus ar vabzdžius, vėliau būtų sudėtinga atkurti populiaciją. Pavyzdžiui, norint atkuri lietuviškųjų bičių populiaciją, reikėtų visame pasaulyje ieškoti genetiškai panašių bičių, genofondo linijų, kad kryžminant būtų galima atkurti veislę. Valstybės kontrolės duomenimis, Ūkinių gyvūnų veislininkystės plėtojimo ir rėmimo programoje yra 42 priemonės, bet tik 8 iš jų vertintinos kaip aiškiai apibrėžtos (jas galima kiekybiškai išmatuoti arba konstatuoti faktą), o kitos – nekonkrečios, susijusios ne su rezultatu, o su procesu – siekiu vykdyti tam tikrą veiklą. Be to, ūkinių gyvūnų genetinių išteklių išsaugojimo programai kasmet skiriama apie 1 mln. Eur, o paramai veislininkystei – 3,27 mln. Eur. Tačiau realiai nėra galimybių šias iš valstybės biudžeto finansuojamas priemones susieti su programa. Valstybės kontrolės išvadas pakomentavo specialistai. Jų nuomone, valstybė investuoja į mokslo tyrimus, finansuoja racionalius, skaičiavimais pagrįstus projektus. Bitininkystė niekuomet nebuvo prioritetinė gyvulininkystės šaka, dėl to ir dėmesys jai kuklus. Kai kuriuos bitininkystės mokslo darbus užsakydavo verslo atstovai.

Faktai klaidingai interpretuojami Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių apsaugos koordinavimo centro direktorė dr. Rūta ŠVEISTIENĖ: „Gaila, kad Valstybės kontrolė konstatuoja ir atkreipia dėmesį tik į tas sritis (pavyzdžiui, genetinių išteklių saugojimą), kur daugiausia padaryta ir lengviausia apčiuopti veiklos rezultatus, kur sukaupta daugiausia informacijos, mūsų pačių įvardintos ir konstatuotos problemos. Apmaudu ir gaila, kad nematoma, kokie darbai atlikti ir dar atliekami, kokios lietuviškos veislės išsaugotos, kiek darbo įdėta, kad jas galima būtų atkurti, kad jos būtų įtrauktos į bendrą veislininkystės sistemą. Keista, kad konstatuojami neteisingi faktai ir jie klaidingai interpretuojami. Pavyzdžiui, teigiama, kad lietuvių skalikų 2014 metais Lietuvoje jų buvo tik 73. Taip, Lietuvos kinologų draugijoje yra toks skaičius, tik jis reiškia visai ką kita: kad 2014 m. 73 skalikai buvo įtraukti (kaip atvesti) į lietuvių skalikų registrą. Gaila, kad specialistai, kurie darė tokias išvadas, nesikonsultavo su tais, kurie situaciją žino tiksliau. Keista, kad Valstybės kontrolė taip audringai sureagavo į kai kuriuos faktus, kurie jau seniai buvo žinomi ir viešinami. Mažėjant miškų ir natūralių ganyklų, keičiantis medunešio sąlygoms, vietinės bitės nespėjo prisitaikyti, sumažėjo jų produktyvumas ir iškilo grėsmė rasei visiškai išnykti. Vietinių bičių draustinis buvo įsteigtas 1967 m. miškuose tarp Jurbarko ir Tauragės. 1971 m. buvo patikslintos draustinio ribos, o nuo 1974 m. Lietuvos žemdirbystės institutui buvo pavesta metodiškai vadovauti veislininkystės darbui, siekiant išlaikyti vietines bites. Viliantis išgelbėti vietinių bičių populiaciją, 1992 m. bitės buvo perkeltos į Dotnuvą, Lietuvos žemdirbystės instituto bityną. Tačiau mokslininkams bityne vietinių bičių išsaugoti nepavyko. Ar tikrai vietinės bitės Lietuvoje jau išnykusios? Tai miško bitės, prisitaikiusios misti miško maistu, gerai žiemoja ir puikiai prasimaitina viržių medumi, todėl gal dar kur nors Lietuvos giriose, kur tradicinė bitininkystė nėra plačiai paplitusi, jos susimeta į dreves. Tačiau be bitininkystės specialistų, galinčių jas identifikuoti pagal morfologinius požymius bei biologines ir ūkines savybes, geranoriškos pagalbos jų identifikuoti ir charakterizuoti nepavyks.“

Kas norėjo išsaugoti veisles – išsaugojo ŽŪR Veislininkystės komiteto pirmininkas dr. Edvardas GEDGAUDAS: „Kalbant apie bites, pirmiausia reikia atlikti išsamius genomo tyrimus ir išsiaiškinti, ar tokių bičių dar turime. Nes prikursime bičių veislynų, o ką juose laikysime? Iš tikrųjų pagalba genofondinėms veislėms buvo labai didelė. Kiekvienais metais buvo skiriama apie milijonas eurų. Negalime sakyti, kad nieko nepavyko padaryti. Kas tikrai norėjo veisles saugoti, tiems pavyko tai padaryti, pavyzdžiui, Lietuvos šiurkščiavilnių avių populiacija padidėjo nuo 16 tūkstančių 2008 m. iki 27 tūkstančių 2014 m., intensyviai dirba Lietuvos nykstančių ūkinių gyvūnų augintojų asociacija (LNŪGA) su Lietuvos šėmaisiais ir baltnugariais, jų taip pat padvigubėjo. Žinoma, už tokias lėšas, kurios buvo skirtos vietinėms veislėms išsaugoti, ypač žirgų, galima buvo padaryti gerokai daugiau. Žirgų veislėms išsaugoti vien  2010–2014 m. skirta daugiau nei 3,5 mln. Eur. Didžioji dalis lėšų, kaip ir įvardijo auditas, grįžo į valstybės įmones, kurios neatliko visuomenės patikėtos užduoties ir lėšas iššvaistė. Taigi likom prie suskilusios geldos, nenorėdami, kad ir privatūs žirgininkystės entuziastai užsiimtų šia veikla ir prisidėtų prie saugomų žirgų veislių populiacijos didinimo. Turbūt daugeliui gali kilti klausimas: „Ar situacija pasikeis?“ Tuo abejoja daugelis ūkininkų organizacijų, nes nustatytus trūkumus valstybinis auditas patikėjo išspręsti Žemės ūkio ministerijai ir Valstybinei  gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybai, bet jos tuos trūkumus ir sukėlė, be to, nesiėmė veiksmų suvaldyti vis blogėjančios situacijos.“

Prarastų veislių negrąžinsi Valstybinės gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybos prie ŽŪM vadovas dr. Vilius REKŠTYS: „Planuojama gyvūnų branduolius kelti į kitus regionus. Nors bičių skaičius yra mažas, bet yra genetinių išteklių apsaugos koordinavimo centras, kuris ir užsiima genetinių išteklių kuravimu. Genofondo branduoliai bus keliami į kitus Lietuvos regionus. Yra ketinimų formuoti papildomus branduolius, kad genofondą išsaugotume. Bitės ir skalikai yra truputėlį kitokio pokrypio, o veisliniai genofondiniai gyvuliai saugomi. Jeigu kuri nors veislė būtų prarasta, jos atkurti apskritai nebūtų įmanoma, nes genetiniai ištekliai yra lietuviški ir jų kitose šalyse nėra. Tai nebebus mūsų genofondas ir tikros genetinės veislės, kurios iš kartos į kartą čia gyvavo ir yra prisitaikiusios prie klimato sąlygų, todėl yra tvirtesnės ir atsparesnės ligoms. Branduolio praradimas būtų genetinės veislės išnykimas.“

Atkurti rasę ir sunku, ir beprasmiška Lietuvos agrarinių ir miško mokslų centro Žemdirbystės instituto Bitininkystės sektoriaus vedėjas dr. Jonas J. BALŽEKAS: „Sovietmečiu (apie 1970 m.) lietuviškų bičių draustinis buvo įsteigtas Tauragės miškuose, tačiau vėliau šios bitės išnyko. Po 1990-ųjų bitininkystės entuziastai Dzūkijoje netoli Kabelių (Varėnos r.) miške aptiko bičių, kurios turėjo apie 80 proc. lietuviškos rasės požymių. Tuomet buvo sukurtas šimto bičių šeimų branduolys, tačiau dėl griežtos izoliacijos prasidėjo giminingas kryžminimasis. Bitės ėmė sirgti, spiestis ir apie 2008 m. išnyko. Dabar atkurti vietinių bičių rasę būtų ir sunku, ir beprasmiška. Pirmiausia – pasikeitė klimato sąlygos. Lietuviškos bitės kilusios iš miško bičių. Šiandien miškų, tinkančių gyventi bičių šeimoms, nebelikę. Musteikoje, Marcinkonyse (Varėnos r.) turistams pristatoma drevinė bitininkystė, tačiau drevėse gyvena kelių įvežtinių rasių (bakfasto, karnikos, Kaukazo) mišrūnės. Jos agresyvios, spietlios. Atrasti lietuviškų rasių bičių faktiškai neįmanoma. Jau prieš 30 metų jos buvo morfologiškai pakitusios. Teko dirbti Norvegijos, Švedijos, Šveicarijos bitynuose. Kryptingas selekcinis darbas ten vyksta nuo 1900 m., valstybė remia bitininkus ir mokslininkus. Lietuvoje selekcinis darbas – terra incognita. Bitininkai mėgėjai iš visos Europos prisivežę bičių motinėlių, o su jomis ir virusų, ligų. Bičių selekcijos darbą, tyrimus šioje srityje stabdo valstybės dėmesio stoka, iki šiol nepriimtas sektoriaus strategiją ir taktiką reglamentuojantis Bitininkystės įstatymas.“

Justinas ADOMAITIS Autoriaus nuotrauka

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.