Liksime avigalviai ar modernizuosime avininkystę?

UAB „Šeduvos avininkystė“ vadovas Rimantas Kairys neabejoja, kad avinų reproduktorių palikuonių kontrolė leis augintojams įsigyti išties aukštos vertės gyvulių, o ne varganos avies „ragus ir nagus“.

Avių skaičius Lietuvoje pastebimai vis didėja. Šiuo metu jų laikoma per 160 tūkst., o vos prieš trejus metus tebuvo registruota 10 tūkst. Deja, kiekybė kol kas gerokai lenkia nemažos dalies gyvulių bandų veislinę kokybę. Tad norint šalyje efektyviai plėtoti avininkystę galimi du keliai – arba aukštos genetinės vertės avių įsivežti vien iš užsienio, arba pasitelkus mokslą vietoje diegti pažangias gamybos technologijas, intensyvinti gamybą, aktyvinti selekcinį darbą ir dėmesį sutelkti į gyvulių produktyvumo kontrolę. Bet reikia nepamiršti, kad turime ir genofondinę prie vietos sąlygų prisitaikiusią Lietuvos juodgalvių avių veislę, kurią taip pat pravartu toliau gerinti bei populiarinti. Iki šiol avininkystės sektoriuje problemą kėlė tai, kad Lietuvoje nebuvo bazės, kurioje būtų galima veislinių avinų reproduktorių genetinę vertę nustatinėti pagal jų palikuonių penėjimosi ir mėsines savybes. Tačiau Radviliškio r. įsikūrusios UAB „Šeduvos avininkystė“ direktoriaus Rimanto Kairio teigimu, jau artimiausiu metu situacija iš esmės galės keistis į gerą, nes šiame ūkyje duris atveria moderni 250 vietų avinukų penėjimo ir vertinimo stotis, kurios „klientais“ taps iš visos Lietuvos avininkystės ūkių suvežami veislinių avinų palikuonys – avinukai iki 90 dienų amžiaus.

Ūkininkų ir mokslininkų bendradarbiavimas – būtinas UAB „Šeduvos avininkystė“ direktorius Rimantas Kairys pasakoja, kad modernus avinų vertinimo pagal palikuonių penėjimosi ir mėsines savybes centras būtent šiame ūkyje Radviliškio r. Pavartyčių k. pastatytas neatsitiktinai. „Pirmosios avys mūsų ūkyje buvo įkurdintos dar 1961 m. Mat sovietmečiu didžiajai daliai kolūkių buvo primesta prievolė auginti po keletą šimtų ar bent kelias dešimtis avių. Iš tiesų, šie gyvuliai reikalauja atitinkamos priežiūros, yra imlūs ligoms, tad gamybos rezultatai iš avininkystės buvo menki. Kelių kilometrų ūkio kaimynystė su Baisogaloje įsikūrusiu Gyvulininkystės institutu (šiuo metu Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Gyvulininkystės institutas), tikėtina, ir lėmė tai, kad po trejų metų mūsų ūkis oficialiai tapo eksperimentiniu Gyvulininkystės instituto ūkiu, kuriame buvo kuriama Lietuvos juodgalvių avių veislė. Mat buvo nutarta, kad mokslininkai turi sukurti prie aplinkos sąlygų gerai prisitaikiusią naują atsparią veislę. Taip mišrinant vietines šiurkščiavilnes avis su šropšyrų ir Vokietijos juodgalvių veislių avinais ir buvo išvestos Lietuvos juodgalvės“, – pasakoja R. Kairys. Šios avys yra mėsos ir vilnos tipo, beragės, vedančios 1–3 ėriukus. Suaugusios patelės sveria 50–60 kg, patinai 80–90 kg, atjunkyti jaunikliai – 30–35 kg. Maskvos liaudies ūkio pasiekimų parodose šeduviškių išaugintos Lietuvos juodgalvės ne sykį yra skynusios aukščiausius apdovanojimus, o tai reiškė ir Šeduvos eksperimentinio avių veislininkystės ūkio kaip paties geriausio pripažinimą visos Sovietų sąjungos mastu. Pasak pašnekovo, nors avininkystė nuo to laiko išgyveno daugiau nuosmukių nei pakilimo laikotarpių, Šeduvoje juodgalvių veislės gerinimas vyko nuolat – Gyvulininkystės instituto mokslininkai čia atlikinėjo ir tebeatlieka įvairius mokslinius tyrimus. Pernai buvo atliktas eksperimentas siekiant nustatyti, kokiu būdu – su vandeniu ar su kombinuotaisiais pašarais avys geriau pasisavina mineralinius priedus. Paaiškėjo, kad su vandeniu. R. Kairys pasakoja, kad bendradarbiaujant su Gyvulininkystės instituto mokslininkais yra paruošta metodika Lietuvos juodgalvių veislės penktajai genealoginei linijai sukurti. Metodikos tikslas – pagerinti šios veislės avių mėsines savybes. „Be abejo, galima mėsinių veislių avių pirkti užsienyje. Bet kodėl nepagerinus vietinės veislės savybių ir neužsibrėžus tikslo tapti tiek konkurencingiems, kad užsieniečiai važiuotų į Lietuvą pirkti mūsų veislinių avių, kurios vislios, atsparios ligoms, lengvai veda jauniklius, o ateityje būtų ir mėsingesnės?“ – retoriškai klausia „Šeduvos avininkystės“ vadovas, skaičiuojantis, kad naujoji Lietuvos juodgalvių linija turėtų būti išvesta per penkerius ateinančius metus. „Šiuo metu mūsų avių skerdenų išeiga siekia 42–44 proc., o turėtų būti 5–10 proc. didesnė. Su Gyvulininkystės institutu taip pat tariamės dėl avių šėrimo metodikų parengimo, nes iki šiol man niekas taip ir nėra pasakęs, kokie grūdai avims labiausiai tinka – sveiki, malti, traiškyti ar estraduoti. O atsakyti į tai gali tik mokslas. Be to, yra minčių grįžti prie dirbtinio ėriavedžių apvaisinimo, nes dabar gyvuliai mūsų ūkyje kergiami tik grynuoju veisimu. Gyvulininkystės institute sukurta moderni laboratorija, kurioje galima užšaldyti vertingiausių avinų spermą ir šią galimybę būtina populiarinti“, – neabejoja pašnekovas.

Pavyzdys – kaimynai latviai Šiuo metu UAB „Šeduvos avininkystė“ laiko 830 Lietuvos juodgalvių veislės ėriavedžių, o iš viso bandoje – apie 1900 keturių genetinių linijų atstovų. „Kadaise mūsų ūkyje buvo auginama iki 4 tūkst. avių, daug didesnius plotus užėmė ir ganyklos. Dabar esame A kategorijos veislynas, užsiimantis genofondinės Lietuvos juodgalvių veislės saugojimu bei platinimu, valdome 380 ha ganyklų ir pasėlių plotų. Ekologinės gamybos vystyti, deja, negalime, nes norint išlaikyti santykinai didelį gyvulių skaičių, pašarus jiems turime gaminti intensyviu būdu“, – kasdienybės rūpesčiais dalijasi ūkio vadovas. R. Kairio pastebėjimu, avininkystės populiarumą pastaruoju metu lemia ne tik kiaulių maro rizika, ribojanti kiaulienos gamybą, bet ir besikeičiantys šalies gyventojų mitybos įpročiai bei tai, kad ūkininkai, norintys gauti tiesiogines išmokas už valdomus plotus, turi juos „uždengti“ gyvuliais. „Nenašiuose šalies regionuose avininkystė šiuo atveju yra išties geras sprendimas. Nederlingi Alytaus, Anykščių, Rokiškio, Molėtų r., galima sakyti, ir yra per žingsnį priekyje palyginti su kitais regionais – ten dirba apie avininkystės verslą išmanantys, iniciatyvūs žmonės, laikantys veislines bandas“, – kalba pašnekovas, neabejodamas, kad būtent tokie pažangūs ūkiai labiausiai ir laukia galimybės įvertinti laikomus avinus reproduktorius pagal palikuonių penėjimosi ir mėsines savybes. „Dabar Jonas gali sakyti, kad jo avinas geriausias, o Petras – kad jo. Po metų dvejų pretekstų tokiems ginčams, tikiuosi, jau nebus“, – spėja R. Kairys, džiaugdamasis naujuoju ūkio statiniu. Iš praėjusio ES finansinio laikotarpio Kaimo plėtros programos lėšų įgyvendinto projekto ,,Gyvulių ir paukščių veislinės vertės nustatymo centro plėtra – UAB ,,Šeduvos avininkystė“ avių genofondo išsaugojimo ir platinimo bazės modernizavimas“ vertė – 275 tūkst. Eur. Už šiuos pinigus pastatyta moderni 250 vietų ferma su šildymo, oro ventiliavimo sistemomis bei įsigyta visa kontroliniam avinukų penėjimui ir vertinimui reikalinga įranga. Tačiau infrastruktūra, pašnekovo teigimu, yra tik viena būtina būsimos veiklos grandis. Valstybinė gyvulių veislininkystės priežiūros tarnyba šiuo metu rengia metodiką, pagal kurią bus reglamentuotas visas avinukų auginimo ir mėsinių savybių vertinimo procesas – nuo ėriuko priėmimo iki mėsos kokybės duomenų pateikimo avių augintojui. Patys „Šeduvos avininkystės“ specialistai konsultuojasi su kaimynais latviais, kurie šioje srityje yra pažengę gerokai toliau. „Latvijos avių augintojų asociacijos buvusios vadovės Dainos Kairišos iniciatyva sukurta ėriukų kontrolinio penėjimo ir vertinimo metodika, kuri pradėta diegti jau prieš aštuonerius metus. Šiuo metu profesorė Daina Kairiša dirba Latvijos žemės ūkio universitete agrobiotechnologijos institute. Jos mokslo darbų kryptis – selekcinis metodikos tobulinimas avininkystėje. Todėl ten gerokai daugiau dėmesio skiriama selekciniam darbui, kontrolinis avinukų penėjimas ir vertinimas vyksta jau 8 metai. Latvijoje periodiškai rengiami ir veislinių avių aukcionai, kurių metu vertingiausius eksponatus augintojai sėk­mingai parduoda. Genofondinės Latvijos juodgalvių veislės elitiniai avinai paskutiniame aukcione buvo parduoti už 1600 – 1800 Eur. Beje, savo nacionalinę avių veislę latviai labai vertina ir ją saugo“, – pasakoja R. Kairys, apgailestaudamas, kad dažnas smulkusis Lietuvos ūkininkas avis laiko tenorėdamas neprarasti išmokų.

„Šeduvos avininkystės“ vizitinė kortelė – Lietuvos juodgalvės avys, kurių čia laikoma netoli dviejų tūkstančių.

Vertinimo rezultatai – informacija pirkėjams ir pardavėjams R. Kairys pasakoja, kad tikrinamų ėriukų atranką augintojo prašymu vykdys Lietuvos avių augintojų asociacija, o vertinimą atliks kontrolinio penėjimo stotis. Atvežti ėriukai turės būti nujunkyti prieš 7 d. ir sverti 18–20 kg. Tikrinamojo avino palikuonių grupę privalės sudaryti mažiausiai 4-5 ėriukai. Jų amžiaus skirtumas toje pačioje grupėje neturėtų būti didesnis kaip 7 d., o svorio skirtumas nesiekti daugiau kaip 15 proc. Kontrolinio penėjimo laikotarpiu visi gyvuliai bus šeriami vienodu pašaru – stambiųjų pašarų gaus iki soties, o kombinuotųjų tiek, kad būtų užtikrintas 8–10 MJ gyvulio organizmo apykaitinės energijos poreikis. „Sveriami bus ir gyvuliai, ir pašarai bei jų nuobiros. Kontroliuojamam ėriukui pasiekus 42 kg svorį, jis bus skerdžiamas. Vėliau bus vertinami įvairūs kiekybiniai ir kokybiniai rodikliai: priesvoris per parą, pašarų sunaudojimas priesvorio vienetui, skerdenos raumeningumas bei riebalingumas. Siekiant nustatyti išsamesnę ėrienos kokybę, bus imami mėsos pavydžiai cheminiams ir fiziniams tyrimams atlikti. Bus vertinamos sausosios medžiagos, baltymai, riebalai, mėsos pH ir spalva, kietumas. Visus ėriukų kontrolinio penėjimo duomenis A. Stulginskio universiteto Gyvulininkystės selekcijos, veislinės vertės nustatymo ir sklaidos centras suves į VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenų bazę. Lietuvos avių augintojų asociacija savo ruožtu bus įpareigota kasmet išleisti leidinį, kuriame visi besidomintieji galės sužinoti tų metų kontrolinio penėjimo rezultatus. R. Kairys teigia neabejojantis, kad kontroliuoti laikomus veislinius avinus pagal jų palikuonių penėjimosi ir mėsines savybes turėtų būti aktualu kiekvienam ūkininkui, planuojančiam parduoti veislinę medžiagą. „Gauti tyrimų rezultatai taip pat padės augintojams geriau apsispręsti pasirenkant avių veislę bei siekiant gauti aukštesnės kokybės produkciją mažiausiomis pašarų sąnaudomis. O leidinys bus itin pravartus pirkėjams, norintiems nusipirkti aukštos genetinės vertės gyvulį, o ne varganos avies „ragus ir nagus“ – reziumuoja „Šeduvos avininkystės“ vadovas.

Autorės nuotraukos

Rasa PRASCEVIČIENĖ „ŪP“ korespondentė

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.