Margalapės aktinidijos

Šie augalai tikrai verti dėmesio ir pagarbos, todėl soduose vis dažniau auginami. Natūraliose augavietėse aktinidijos vietinius gyventojus stebina paslaptingomis gydomosiomis savybėmis ir neįtikėtina galia, kuri pritraukia ne tik miškuose klaidžiojančių katinų, bet ir tigrų dėmesį. Legendose pasakojama, jei žmogus aptinka šių augalų natūraliose augavietėse, jie iš tos vietos pasitraukia ir slepiasi. Lietuvoje aktinidijos pradėtos auginti praėjusio šimtmečio pradžioje, vėliau gausėjant veislių pasiūlai plačiau augintos sodybų soduose. Šiuo metu aktinidijos vis labiau populiarėja, nes jos ne tik veda naudingas uogas, bet ir aplinką puošia gražiais trispalviais lapais. Kaip auginti šiuos lianinius augalus, kad sodo jie nepaliktų ir mus ilgai džiugintų, pataria žymus sodininkystės specialistas, biomedicinos mokslų daktaras Kęstutis Malinauskas.

Margalapė aktinidija (Actinidia kolomikta) – daugiametis, sumedėjęs lianinis augalas. Palankiomis sąlygomis išgyvena 80–100 metų. Aktinidijos atkeliavo iš Tolimųjų Rytų Usūrijos taigos, atsinešdamos legendas apie „sveikatos uogas“, „šiaurės vynuoges“ ir net „meilės uogas“. Šie augalai stebina gydomosiomis savybėmis bei dideliu vitamino C kiekiu uogose – iki 1 proc. bendrosios uogų masės. Džiovintose uogose vitamino C būna 2,3–3,3 proc., kuris mažėdamas išsilaiko net keletą metų. Vitamino C uogose yra tiek pat kiek erškėtuogėse, 10 kartų daugiau nei juoduosiuose serbentuose, 20 kartų daugiau nei citrinose, 40 kartų daugiau nei obuoliuose, 100 kartų daugiau nei vynuogėse.

Natūraliose augavietėse aktinidijos vejasi ant medžių iki 10 m, kartais net iki 15 m aukščio. Kultūrinės aktinidijos išauga mažesnės, dažniausiai 3–4 m ilgio, kai kurios pasiekia 1,5–2 m aukštį beveik nesivejančiomis šakomis. Aktinidijų krūmai šakojasi virš žemės ant 2–4 cm storio ir 0,2–0,3 m aukščio kamieno. Specialiai formuojami kamienai gali būti aukštesni, tuomet lengviau prižiūrėti pakrūmes, patogiau skinti uogas.

Veislės. Į Tinkamiausių Lietuvoje auginti veislių sąrašą įrašytos šios Lietuvoje sukurtos veislės: ‘Laiba’, ‘Lankė’, ‘Landė’ ir ‘Paukštė Šakarva’. Visų šių veislių uogos valgomos šviežios bei įvairiai perdirbtos. Jų minkštimas žalias, švelnus, su dideliu kiekiu labai smulkių sėklų, sultingas ir saldus (primena kivių skonį). Būtina paminėti, kad margalapės aktinidijos yra ir labai dekoratyvios. Tiesa, didesniu dekoratyvumu pasižymi vyriškosios lyties augalai. Tokie augalai galėtų papuošti bet kurį sodą.

‘Laibos’ uogos sunoksta rugpjūčio pradžioje (viena sveria vidutiniškai 1,8 g). Jos vienodo stambumo, cilindro formos, sunokusios byra nuo šakelių. Minkštimas žalias, su daug smulkių sėklų, sultingas ir saldus. Krūmai vidutiniškai augūs, todėl augalus galima sodinti kas 1–2 m. Šakos lanko formos, todėl jas reikia pakelti ir pritvirtinti prie atramų. Veislė nereikli augavietei, gerai auga tiek vidutinio sunkumo, tiek puresniuose dirvožemiuose. Lapai jautrūs šalčiui. Žydi gegužės pabaigoje–birželio pradžioje. Uogos skinamos po žydėjimo praėjus 60–65 dienoms. Nors sode derėti pradeda antraisiais trečiaisiais metais, gausiau dera šeštaisiais septintaisiais metais, palankiais metais nuo krūmo priskinama apie 4–5 kg uogų. Vaisiai tinka tiek desertui, tiek ir perdirbti.

 ‘Lankės’ uogos sunoksta skirtingu metu rugpjūčio pradžioje. Uogos saldžios, cilindro formos, sunokusios byra. Sunokusių uogų odelės paviršius matinis, minkštimas žalias su daug smulkių sėklų, saldus. Krūmas vidutiniškai augus, šakos lanko formos, todėl tvirtinamos prie atramų. Gerai auga ir dera vidutinio sunkumo dirvožemiuose. Žydi gegužės pabaigoje–birželio pradžioje. Derėti pradeda antraisiais trečiaisiais metais. Nuo vieno augalo priskinama apie 3 kg uogų.

‘Landės’ uogos stambios (viena sveria apie 2,7 g), sunoksta rugpjūčio pradžioje skirtingu metu. Jos vidutinio dydžio, saldžios, nepernokusios transportabilios. Uogos plokščios, sunokusių odelė plona, pažeidžiama, matinė. Minkštimas žalias, skanus. Krūmai labai augūs, todėl sodinami 2 m atstumu šalia 2 m aukščio atramų. Sausroms ir žiemai atsparūs. Žydi gegužės pabaigoje. Derėti pradeda antraisiais trečiaisiais metais. Nuo krūmo priskinama apie 10 kg uogų.

‘Paukštės Šakarvos’ uogos stambios (viena sveria apie 3,5 g), sunoksta rugpjūčio pradžioje. Jos vienodos, cilindro formos, truputį suplotos. Paviršius neryškiai briaunotas, žalias, saulės atokaitoje įgauna rausvą atspalvį. Minkštimas žalias su daug smulkių sėklų. Dera pirmamečiai ūgliai, išaugę ant antramečių ar vyresnių stiebų. Uogos pavienės, koteliais prisitvirtinusios lapų pažastyse. Krūmai jautrūs augavietei, sodinami kas 2 m ir tvirtinami prie 2 m aukščio atramų. Ši veislė nepakanti sausroms. Nuo krūmo priskinama apie 2 kg uogų.

Dauginimas. Augalai dauginami žaliaisiais ir sumedėjusiais auginiais, atlankomis ar skiepijant. Selekcininkai daugina sėklomis. Kai kurie sodininkai bando dauginti ir lapais, kurie esant išskirtinėms sąlygoms gerai įsišaknija. Aktinidijas paprasta dauginti sumedėjusiais auginiais, kurie ruošiami iš rudens ar iki sulčių tekėjimo pradžios. Ūgliai imami nuo subrendusių vienmečių šakų, kurių viršūninis pumpuras jau susiformavęs. Tada sukarpomi 15–20 cm ilgio dalimis ir saugomi 0–5 °C temperatūroje, drėgname smėlyje ar durpėse. Pavasarį sodinami šiltnamyje ar lysvėje virš žemės paliekant vieną pumpurą ir apsaugant nuo šalnų ir saulės.

Dauginant žaliaisiais auginiais būtini inspektai ar šiltnamis, kitos priedangos būtinos palaikyti tinkamą aplinkos temperatūrą ir drėgmę, dirbtinį rūką. Aukštesnė substrato temperatūra neleidžia dirvoje išplisti puviniams ir gerina šaknijimąsi. Ūgliai ruošiami birželio 10–20 d., kai jų augimas intensyvus. Tinkamiausi – pusiau sumedėję (laužiant linksta, bet ne lūžta). Ūgliai supjaustomi 10–15 cm ilgio dalimis su 2–3 pumpurais (apatinė pjūvio dalis turi būti įstriža) ir sodinami substrate inspekte ar šiltnamyje. Dauginant atlankomis pavasarį, vienmečiai ūgliai nuo krūmo atlenkiami į paruoštą 5–10 cm gylio griovelį, kad neatsitiestų – pritvirtinami. Birželio pradžioje, kai išauga pirmieji ūgleliai, iki 10–15 cm aukščio užpilami substratu. Ūgliams augant taip apkaupiama pakartotinai – per vegetaciją keletą kartų. Rudenį substratas nužeriamas, įsišakniję ūgliai sukarpomi ir sodinami lysvėje.

Vietos parinkimas. Suaugusios aktinidijos mėgsta šviesą, bet gali augti ir derėti pavėsyje. Jauniems 1–2 metų augalams šešėlis yra pageidautinas. Dirvožemiui aktinidijos nėra labai reiklios, tačiau labai svarbu, kad jų šaknys nemirktų vandenyje. Labiausiai aktinidijoms tinka purūs, derlingi, humuso gausūs, vandeniui pralaidūs priemoliai. Pageidautina silpnai rūgšti ar neutrali dirvožemio reakcija. Lengvesniuose dirvožemiuose aktinidijoms gali trūkti drėgmės ir kalio.

Sodinimas. Sodinti aktinidijas galima tiek rudenį, tiek pavasarį, nes jos lengvai prigyja. Sodinti patartina truputį giliau, nei augo, ir būtina palieti, o susigėrus vandeniui – mulčiuoti. Pavasarį, kad nepašaltų, išsprogusias aktinidijas reikia pridengti, nes jų lapeliai visiškai neatsparūs šalnoms. Sodinimo atstumai parenkami pagal veislės augumą. Pavyzdžiui, augios, Lietuvoje sukurtos veislės ‘Landė’ ir ‘Laiba’ sodinamos eilėje rečiau (kas 1,5–2 m), silpniau augančios veislės ‘Paukštė Šakarva’ ir ‘Lankė’ – tankiau (kas 1 m eilėje). Kadangi aktinidijos yra dvinamiai augalai su moteriškaisiais veisliniais krūmais, eilėje bent kas dešimtą būtina pasodinti vyriškąjį augalą.

Priežiūra. Augančių krūmų priežiūra gerokai paprastesnė nei kitų augalų, nes jie yra atsparūs ligoms ir kenkėjams, tačiau jaunus augančius ūglius gali nugraužti katės. Todėl juos, kol jauni, reikėtų apvynioti tinklu, o paaugusių viršūnes pakelti aukštyn ir pririšti prie atramos, kad katės nepasiektų.

Antraisiais metais išilgai eilių 5 m atstumu ir 0,5 m gylyje reikia įkalti 2,5 m ilgio plieninius vamzdžius, prie kurių 0,6 m, 1,2 m ir 1,8 m aukštyje reikės pritvirtinti įtemptas vielas. Viela turėtų būti nors 4 mm skersmens, cinkuotu paviršiumi. Nedengta plieninė viela aprūdija ir vėjui judinant pjauna aktinidijų šakas.

Genėjimas. Aktinidijos genimos du kartus per metus: ramybės periodu ir vasarą. Geriausia genėti rudenį nukritus lapams, kad iki vegetacijos pradžios spėtų apdžiūti žaizdos ir pavasarį „neverktų“. Trumpinami ilgi vegetatyviniai ūgliai paliekant 30–40 cm ilgio pagrindus bei pašalinamos senos, sausos vaisinės šakelės. Vasarą trumpinamos pirmamečių ūglių viršūnės. Auginant pavienius krūmus, aktinidijų genėti nebūtina. Krūmui senstant ir sutankėjus, reikėtų iš vainiko vidurio iškirpti senas (4–5 metų) ir per tankiai suaugusias šakas.

Tręšimas. Aktinidijos labai reaguoja į gausų tręšimą organinėmis ir mineralinėmis trąšomis – intensyviau auga ūgliai ir gausiau dera. Nuo azoto trąšų ilgiau auga ir rudenį nesubręsta ūgliai, o žiemą nušąla jų viršūnės. Pavasarį, prieš sprogstant pumpurams, aktinidijas reikia tręšti amonio salietra (30 g/kv. m) ir superfosfatu bei kalio druska (po 15 g/kv. m) arba kompleksinėmis trąšomis (atitinkamais kiekiais), o žemės paviršių negiliai supurenti. Nuskynus uogas, aktinidijas reikia papildomai tręšti superfosfatu ir kalio druska (po 20 g/kv. m). Pageidautina rudenį pakrūmes mulčiuoti 8–10 cm storio perpuvusio mėšlo ar komposto sluoksniu. Pakrūmes lengva prižiūrėti pamulčiavus jas 20–30 cm storio šiaudų sluoksniu.

Laistymas. Aktinidijos labai jautrios sausrai, todėl ilgesnį laiką nusistovėjus sausiems orams jas vertėtų bent kartą per savaitę palieti – 20 l vandens skirti 1 kv. m. Mulčiuotas paviršius ilgiau išlaiko drėgmę dirvoje.

Uogų skynimas. Aktinidijų uogos Lietuvoje dažniausiai prinoksta rugpjūčio pirmąjį dešimtadienį. Nokdamos jos patamsėja, suminkštėja ir tampa malonaus saldžiarūgščio skonio. Pernokusios nubyra. Noksta skirtingu metu, tačiau skinti reikia visas iš karto, prinokus pirmosioms uogoms. Jei trukdo taurelių ir piestelių likučiai, juos šalinti reikia tuoj nuskynus uogas, nes vėliau suminkštėjusios lengviau sutraiškomos. Nuskintos nesunokusios uogos 3–4 dienas, supiltos plonu sluoksniu, nokinamos šiltoje ir sausoje patalpoje. Geriausia suminkštėjusias uogas nurinkti kasdien ir jas vartoti, perdirbti galima ir nesunokusias.

Parengė Donatas Klimavičius