Margi arbūzų kamuoliai

Kristinos ir Deivido Burdulių šeima iš Alytaus rajono, Obelijos kaimo, naujam arbūzų sezonui jau pasiruošusi. Juos daiginti pradės balandžio viduryje, bet ne ant palangių. Kodėl? Atsakymai į šį ir kitus klausimus – pokalbyje su Deividu Burduliu, LSMU Farmakognozijos kated­ros docentu, patyrusiu arbūzų augintoju.

Jolanta TAMAŠAUSKIENĖ

 

Kaip jūsų šeima susidomėjo arbūzais? Kodėl verta juos auginti?

Eksperimentuoti mėgstu ne tik laboratorijose, bet ir daržuose, soduose. Stebėti gyvus eksperimentus netgi įdomiau nei mėgintuvėlyje. Taigi prieš kelerius metus parduotuvių sėklų stenduose pasirodžius arbūzų sėkloms, kilo mintis pabandyti jų užsiauginti.

Sėklas pasėjome balandį tiesiai į dirvą kartu su kitomis daržovėmis. Po to daugiau nieko nedarėme, o rudenį nusiskynėme pirmus, kad ir nedidelius (3–4 kg), bet savus, lietuviškus arbūzus. Nuo to viskas ir prasidėjo…

Mūsų šeimoje arbūzų vaisiai itin mėgstami, sezono metu valgomi beveik kasdien, ypač patinka vaikams. Pavaišiname ir vaikų draugus darželyje, mokykloje.

Išmokus nėra sudėtinga jų užsiauginti, nors ne visiems iš pirmo karto pavyksta. Būna, kad žmonės prašo sėklų ar daigų, tačiau ne visiems pasiseka. Sėklų asortimentas Lietuvoje šiuo metu jau gana nemažas, nes tai itin populiarėjantys augalai. Mums irgi norisi kasmet išbandyti kažką nauja. Ragaujame arbūzus oranžiniu, geltonu, baltu minkštimu, jie skiriasi ne tik išvaizda, bet ir tekstūra, skoniu.

Tarsi žvaigždėtas ‘Moon and Stars’ veislės arbūzas.

Arbūzai daiginami šiltnamyje.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Kaip metai po metų augo arbūzai ir jų derliaus rekordai?

Pirmiausia išgirdome apie lietuvišką arbūzų veislę, vadinamą ‘Kiemintais’ (arba ‘Sniegiais’). Pradėjau ieškoti, kur galėčiau įsigyti sėklų. Sužinojome, kad visai netoliese gyvena arbūzų augintoja. Paprašius ‘Kiemintų’ sėklų, ji dosniai pasidalino 5–6 veislių sėklomis.

2018 m. pavasarį pasėjome apie 30 skir­tingų veislių arbūzų ir apie 20 – melionų. Sėjome tiesiai į dirvą. Metai buvo ypač geri šiems augalams, todėl derlius dar labiau pradžiugino savo dydžiu, kiekiu ir skoniu. Spėjo sunokti ir melionai. Pradėjau dar labiau domėtis šių uogų auginimu. Uogų – todėl, kad botaniniu požiūriu arbūzų vaisiai yra uogos.

2019 m. pasodinome apie 120 daigų ir dar apie 20 sėjome tiesiai į dirvą. Išbandžiau skiepijimą, poskiepiu naudodamas vadinamąsias lagenarijas (ilgmoliūgius). Skiepijimo metodų yra įvairių (adatinis, liežuvėliais, šonine įpjova). Aš pasirinkau skiepijimą šonine įpjova – prigijo visi daigai.

Iki sodinimo į lauką daigus auginome šiltnamyje. 2019 m. derlius taip pat džiugino, užaugintų arbūzų netgi nepajėgėme suvalgyti, todėl dalijome draugams, kaimynams, bet išryškėjo viena problema. Pradėjo pulti fuzariozė, vadinamasis vytulys, – pagrindinė arbūzus kankinanti liga. Įtakos greičiausiai turėjo šalti ir drėgni liepos orai (ypač vėsios naktys). Nepaisant negandų, pasiekėme svorio rekordus: didžiausi arbūzai svėrė apie 11 kg.

Dar kitais metais pasodinome apie

170 daigų, apie 30 jų buvo skiepyti. Išbandėme ir naujų arbūzų veislių. Pasodinome apie 30 skirtingų veislių ir hibridų. Žemę padengėme skaidria plėvele, kuri padeda ją įšildyti ir išlaikyti šilumą. Augantiems arbūzams labai svarbu, kad žemės temperatūra būtų ne žemesnė nei 15 °C. Ir rudenį derlių vežėme karučiais, dalį teko parduoti. Sunku pasakyti, kiek kilogramų derliaus pririnkome, bet manau, kad apie 400–500 kg. Didžiausi arbūzai svėrė maždaug 12 kg.

Universitete pradėjote įdomų arbūzų cheminės sudėties tyrimą. Kokių vertingų medžiagų galima juose rasti? Cukraus turėtų būti daugoka?

Apie 90 procentų vaisiaus sudaro vanduo, taip pat gausu ląstelienos. Arbūzai yra puikus elektrolitų kokteilis karštą vasaros dieną, kai gausiai prakaituojame, taip pat po intensyvaus sporto.

Vaisiuose yra polifenolinių junginių, kurie kartu su vitaminu C ir likopenu – stiprūs antioksidantai, apsaugantys organizmą nuo daugelio lėtinių degeneracinių ligų, vėžinių susirgimų.

Taip pat kaupiasi B grupės vitaminai, aminorūgštys, geležis, magnis, varis, cinkas ir kiti mikroelementai. Cukraus kiekis labai priklauso nuo veislės ar hibrido, auginimo sąlygų, temperatūros ir kitų faktorių.

Su magistrante surinkome apie 20 mėginių bandysime nustatyti cukraus kiekį Lietuvos klimato sąlygomis užaugintose veislėse ir hibriduose, palyginsime duomenis su kitose šalyse auginamais arbūzais. Planuojame ištirti ir polifenolinių junginių, nitratų kiekius. Gaila, kad karantinas sutrukdė darbus ir, matyt, teks atidėti rudeniui.

Kodėl ne visiems pavyksta užsiauginti arbūzų daigų? Gal pasidalintumėte vienu kitu patarimu?

Užauginti daigus nesudėtinga, tik reikia tam tikrų žinių ir sąlygų. Daiginti sėklas pradedu balandžio viduryje. Ant drėgnos vatos padelių arbūzų sėklos šiltoje vietoje sudygsta per 2–5 dienas. Sudygusias sėk­las sodinu 1–1,5 cm gylyje, į plastikinius 0,7–1 l puodelius ar maišelius. Naudoju „Durpetos“ Profi 1b substratą.

Pasodinus uždengiu plastikiniu maišeliu, o pasirodžius daigeliui, išnešu į nešildomą šiltnamį, kuriame daug šviesos ir ne per karšta. Kai naktys šaltos, daigus papildomai pridengiu agroplėvele ar sudedu į putplasčio dėžes.

Dažna klaida – daigus auginti ant palangės trūkstant šviesos: augalai gali išstybti. Iš tokio daigelio nieko gero nelauk. Norint užsiauginti sveikų ir gražių daigų, reikia itin šviesios patalpos.

Kita dažna klaida – negebėjimas išlaukti iki balandžio. Žmonės paskuba ir jau kovą sėja arbūzus kartu su pomidorais. Peraugę daigai gero derliaus neduos, šaknims bus ankšta, jos suksis ratu ir nesiskverbs į gylį.

Daigus sodiname gegužės pabaigoje–birželio pradžioje, kai pasibaigia pavasarinės šalnos. Kiek pastebėjau, arbūzai mėgsta lengvus, smėlingus dirvožemius. Į duobę po šaknimis galima įdėti saują perpuvusio mėšlo ar kompostinės žemės, superfosfato.

Jei pavasaris vėsus, pasodintus augalus pridengiame agroplėvele: lengviau pripranta prie lauko sąlygų. Visiškai prigijus daigams, po kokių dviejų savaičių galima patręšti. Daugiausia naudojame natūralias trąšas: pelenų ištrauką dilgėlių raugą. Galima palaistyti ir kompleksinėmis trąšomis.

Į dirvą pasėtų arbūzų nedengiu, bet uždengus agroplėvele sėklos turėtų dygti greičiau, o ir nuo netikėtų vėlyvų šalnų būtų apsaugotos.

Teko bandyti auginti ir šiltnamyje, bet šis būdas nepasiteisino. Apie melionus – kita kalba, jiems šiltnamyje net geriau nei lauke.

Ką manote apie arbūzų laistymą? Ar teisingas posakis, kad prigijus daigams arbūzus beveik galima pamiršti, net ravėti nepatariama?

‘Charleston Gray’ akį traukia salotine spalva.

Augintojų nuomonės apie arbūzų laistymą skirtingos. Vieni juos laisto kas savaitę, kiti visai nelaisto. Aš palaistau tik kartą – pasodintus, kad prigytų, daugiau papildomai niekada nelaistau, nes jie yra pusdykumių augalai ir reikalingą drėgmės kiekį pasiima per lapus ryte, sugerdami rasą. Laistymas dažnai pagreitina įvairių pašaknio ligų atsiradimą, lemia prastesnį vaisių skonį.

Daugelis klausia, kaip prižiūrime didelius plotus. Ravėti tenka pavasarį. Vėliau virkščios su lapais apkloja žemę ir jeigu išdygsta kokia žolė, ji jau nespėja per daug išsikeroti. Dar paprasčiau būna po daigais paklojus skaidrią plėvelę. Išdygusios žolės, negaudamos oro ir drėgmės, greitai nuruduoja ir sunyksta.

Į arbūzyną galima būtų ir nevaikščioti iki vaisių sunokimo, bet pradėjus megztis vaisiams labai įdomu stebėti besipučiančius kamuolius…

Kokias įdomesnes išbandytas veisles sodinsite šį sezoną? Ar skonis kiek nors priklauso nuo minkštimo spalvos? Kuo kitoks bus naujasis sezonas?

Veislių ir hibridų išbandėme nemažai. Kasmet sėju apie 30. Kai kurios veislės yra favoritės ir kasmet sėjamos, o kitų pabandę atsisakome. Labiausiai skoniu ir tekstūra patinka ‘Podarok Sieveru’, ‘Prodiuser’, ‘Farao’, ‘Karolina’, ‘Moon and Stars’ (žvaigždėtu žievelės raštu ir geltonu minkštimu), ‘Knežyč’, ‘Demre’ vaisiai.

‘Knežyč’ gali subrandinti kelis derlius.

‘Podarok Sieveru’ kontrastingas grožis – daržų puošmena.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

‘Podarok Sieveru’ – itin derlinga, saldžius, sultingus arbūzus užauginanti veislė. 2019 m. skiepytas daigas buvo užmezgęs ir sunokinęs net aštuonis vaisius.

‘Prodiuser’ – ne pirmus metus auginamas hibridas, džiuginantis skaniais ir dideliais vaisiais (8–11 kg).

‘Knežyč’ – taip pat mūsų mėgstama ir labai derlinga veislė, dovanojanti kelias arbūzų bangas: kai ruduo šiltas, sunoksta ir vėliau užmegzti arbūzai.

‘Moon and Stars’ arbūzai įdomųs ir neįprasta minkštimo spalva.

‘Charleston Gray’ veislės arbūzai akį traukia žalsvai gelsva (salotine) spalva. Nors vaisiaus tekstūra mums nelabai patinka, šią veislę auginame dėl įvairovės.

Iš patirties galiu pasakyti, kad arbūzo skonis nepriklauso nuo minkštimo spalvos. Antai pirma geltonu minkštimu ragauta veislė ‘Janosik’ mūsų šeimai nepatiko, nes trūko saldumo, tačiau pastarąjį sezoną išbandyta ‘Moon and Stars’ nustebino – minkštimas tamsiai geltonas, sultingas, bet skonis pasakiškas, saldus. Ši veislė – viena pirmųjų mūsų sąraše.

Mano nuomone, skanus arbūzas turi būti saldus, o nesaldžius aš vadinu „vištiniais“, tokius mes dažniausiai sulesiname vištoms.

Šį sezoną vėl išbandysime nemažai naujienų, norisi paeksperimentuoti. Gal kiek sumažinsime auginimo apimtis. Mėginsime auginti dviejuose skirtinguose laukuose. Išbandysime kiek sunkesnį dirvožemį ir lauksime šviežio derliaus.

Deivido Burdulio nuotraukos

2021-04-20