Mėšlas žuvininkystės tvenkiniuose – gyvybės terpė

Menkai įtakinga Lietuvos žaliųjų partija (LŽP) nutarė susireikšminti – Žemės ūkio (ŽŪM) ir Aplinkos (AM) ministerijoms išsiuntė raštus, kuriuose aplinkosaugininkų vardu piktinasi, kad į pramoninius žuvininkystės ūkių tvenkinius, jų supratimu, kaip organinė trąša pilamas mėšlas, ir stebisi, kad taip daryti leidžia galiojantys įstatymai. Žuvininkystės specialistai tokius politikų įtarimus vadina neišmanymu ir nesupranta, apie kokią žalą gamtai jie svaičioja.

Kaltina tarša

Politikai iš LŽP paragino ŽŪM ir AM skubiai lopyti reglamentavimo spragas, nes esą dabartinė praktika gali daryti neigiamą įtaką vandens telkinių būklei ar net tokiuose telkiniuose užaugintas žuvis vartojantiems žmonėms. Jie prašo atidžiai išnagrinėti gerąją užsienio valstybių patirtį reguliuojant žuvininkystės ūkių veiklą ir įdiegti pažangius, aplinkos apsaugos ir etikos standartus atitinkančius reikalavimus tokiai veiklai.

„Žuvininkystei naudojami vandens telkiniai traktuojami kaip gamybiniai. Jiems taikomas teisinis reglamentavimas nėra prilygintas įprastiems vandens telkiniams taikomam reguliavimui. Jei gamybiniuose vandens telkiniuose nėra įrengta recirkuliacinė sistema, kuria Lietuvoje pasigirti gali tik 18 proc. visų žuvininkystės telkinių, galima teigti, kad vienaip ar kitaip tarša iš gamybinių telkinių patenka į įprastinius vandens telkinius. Tai reiškia, kad daromas neigiamas poveikis ir natūraliems vandens telkiniams“, – tvirtino LŽP pirmininkė Ieva Budraitė.

Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkė Ieva Budraitė: „Vienaip ar kitaip tarša iš gamybinių telkinių patenka į įprastinius vandens telkinius.“

Pateikiami ir šių metų Aplinkos apsaugos agentūros (AAD) duomenys, kad iš 49 Lietuvoje esančių žuvininkystės ūkių išleistuvų 24 galimai darė reikšmingą neigiamą poveikį vandens telkiniams. 10 ežerų ir 7 upės identifikuotos kaip priklausančios rizikos grupei. Be to, esą dažnai kyla abejonių dėl žuvininkystės ūkiuose išleidžiamų nuotekų ir vandens paėmimo duomenų patikimumo, nes žuvininkystės ūkiai laiku neinformuoja AAD apie planuojamą vandens išleidimą arba atlieka tai iki atvykstant vandens tyrimus turintiems paimti darbuotojams.

Esą organinėmis medžiagomis užteršto vandens išleidimas ypač pavojingas ežerams, nes suneštas srautas nusėda, kaupiasi ir vėlesniais metų laikais – pavasarį, vasarą – lemia maistinių medžiagų perteklių, dėl kurio ežerai pažaliuoja ir pradeda skleisti nemalonų kvapą. Upėms šis procesas taip pat žalingas, nes jų vagos yra nuklojamos storu dumblo sluoksniu, palaidojami bestuburiai.

Tvenkiniams gerinti – šienas

Nemuno deltos regioniniame parke įsikūręs akvakultūros ūkis UAB „Kintai“ veikia nuo 1993 metų. Įmonei priklausančioje 600 ha teritorijoje itin švariu Minijos vandeniu aprūpinamuose tvenkiniuose veisiamos ir auginamos įvairios žuvys: karpiai, baltieji amūrai, margieji plačiakakčiai, upėtakiai, eršketai, šamai, lydekos, karosai, ešeriai.

UAB „Kintai“ generalinis direktorius Rimgaudas Višinskas „Ūkininko patarėjui“ sakė, kad galvijų mėšlas tvenkiniuose naudojamas pagal technologiją gruntui papildyti ir jame galėtų veistis visokiausi vabaliukai.

„Į tvenkinius nėra pilama daug mėšlo. Mes savo tvenkinių organikai atkurti naudojame šieną, prieš tai išardę jo ritinius. Visais laikais mėšlas buvo naudojamas tam, kad vandenyje atsirastų kokių nors gyvių, – teigė R. Višinskas. – Tik man neaišku, kaip ir kiek jo gali patekti į upes ir ežerus, jeigu per pusmetį nuo tvenkinių užleidimo vandeniu iki pavasario atvežama viena kita priekaba mėšlo? Manau, kad tai nedaro absoliučiai jokios žalos gamtai. Šį kartą su įtarimais perlenkta lazda. Juk tręšiant dirvas mineralinėmis trąšomis padaroma tūkstančius kartų didesnė žala nei kelios mėšlo priekabėlės žuvininkystės tvenkiniuose.“

UAB „Kintai“ generalinis direktorius Rimgaudas Višinskas: „Politikų įtarinėjimai rodo absoliutų neišprusimą, žuvų auginimo technologijos neišmanymą.“

UAB „Kintai“ vadovas sakė nesuprantantis, apie kokią recirkuliacinę sistemą kalba I. Budraitė. Mat tai – visiškai uždara sistema, kai panaudotas vanduo grąžinamas į gamybą. Tad, kai iš tokios sistemos išmetamos visos atliekos, gamtai gali būti padaroma daugiau žalos, nei padaro ūkiai, natūraliai tvenkiniuose augindami žuvis. R. Višinskas prisimena, kad žuvininkystės tvenkiniai Lietuvoje buvo pradėti statyti vos ne prieš 300 metų, o pastarieji – galbūt prieš 50 metų. Ir jokių recirkuliacinių sistemų nebūdavo.

„Kintų tvenkiniuose dėl reljefo negali būti taikoma jokia savitakinė recirkuliacinė sistema, nes nesant nuolydžių ji paprasčiausiai neveiktų. Negali mėšlas kaip nors užteršti aplinkos, juk nėra naudojama tūkstančiai tonų. Nuo senų senovės žmonės tręšdavo laukus mėšlu ir tai būdavo natūrali organinė trąša. Ji padėdavo užauginti gerą ir ekologiškai švarų derlių. Manyčiau, kad tokie politikų teiginiai rodo absoliutų neišprusimą, žuvų auginimo technologijos neišmanymą“, – piktinosi Kintų tvenkinių šeimininkas.

Susirūpinimas – neaktualus

ŽŪM Žuvininkystės skyriaus vedėjas Justas Poviliūnas „Ūkininko patarėjui“ aiškino, kad mėšlas visą laiką būdavo naudojamas žuvininkystės ūkiuose kaip priemonė, sukurianti galimybę vystytis dumbliams, kuriais maitinasi vėžiagyviai, o jais – žuvys. „Yra taikomos tam tikros gamybinės normos ir nėra taip, kad mėšlo pilama bet kiek ir bet kur“, – tvirtino jis.

J. Poviliūno pastebėjimu, mažai kur Lietuvoje taikomos atviro tipo tvenkinių uždaros sistemos. Tad LŽP politikų susirūpinimas mūsų šaliai neaktualus. Lenkijoje yra tokių sistemų, kur auginami upėtakiai. Bet ten naudojami ir papildomi komponentai – biologinio ir mechaninio valymo įrenginiai.

Stasys BIELSKIS

ŪP korespondentas

Autoriaus ir redakcijos nuotraukos

2021-09-14

 

 

 

 

 

 

Rimgaudas Višinskas, UAB Kintai, mėšlas tvenkiniams