Molio šventė prarastų galimybių nekompensuos

Viekšniuose (Mažeikių r.) nuaidėjo tradicine tapusi respublikinė Molio šventė. Turtinga mugė, amatų demonstravimas, muzika ir įvairios atrakcijos vietos gyventojams ir aplinkiniuose rajonuose gyvenantiems žmonėms tapo atgaiva ilgus mėnesius besitęsiančių bendravimo ribojimų kontekste. Vis dėlto Viekšnių seniūnijos seniūnas Kornėlijus Kryžius, teigiamai vertindamas šį renginį, pripažįsta, kad nei jis, nei kitos bendro pobūdžio veiklos nekompensuos tų praradimų, kuriuos viekšniškiai patiria dėl aplinkosaugininkų ir paveldosaugininkų uždėto apynasrio – griežtų Ventos regioninio parko ir Viekšnių urbanistinio draustinio reglamentų. Visiems privalomos taisyklės naikina senuosius pastatus, kurtis mieste atgraso naujai atvykstančius žmones.

Molio šventėŠvenčių konkurencija

K. Kryžius ŪP teigė negirdėjęs, kad vietos gyventojams jau būtų nusibodusi keturioliktą kartą vykusi Molio šventė. Šiemet tai buvo ypač lauktas renginys, kadangi keletą mėnesių besitęsę ribojimai sumenkino žmonių galimybes bendrauti.

„Kiekvienais metais ši šventė turi savo veidą, savo atlikėjus, todėl žmonės kaskart pamato ir išgirsta kažką naujo. Ypač šiuo metu, kai ilgą laiką neturėjome didelių renginių. Gaila tik, kad šiemet vienu metu supuolė daug renginių aplinkinėse seniūnijose, Žolinės, kaip viena paskutinių vasaros švenčių, taip pat šiek tiek sumažino dalyvių skaičių. Todėl žmonių nebuvo tiek daug, kiek tikėjomės, kiek būdavo anksčiau. Tačiau 800–900 tikrai dalyvavo, o mūsų mieste gyvena daugiau kaip du tūkstančiai gyventojų, tad tai nėra mažai. Buvo svečių ir iš Vilniaus, ir iš aplinkinių seniūnijų bei savivaldybių“, – pasakojo Viekšnių seniūnas.

K. Kryžius sakė, kad seniūnija rūpinosi ūkine šventės dalimi, o renginio scenarijumi, prekeivių, kitų dalyvių kvietimais pasirūpino Viekšnių kultūros centras. Taip pat daug prisidėjo Molio šventės pradininkai, nė vienais metais nepraleidžiantys šio svarbaus renginio.

Atkuria amatų tradicijas

Mažeikių krašto enciklopedijoje skaitome, kad tarpukariu Viekšniuose virė sudėtingas ir turiningas verslo gyvenimas. 1937 m. čia būta 167 krautuvių, 5 restoranų, 26 įvairios dirbtuvės, iš jų 6 puodų dirbtuvės, saldainių fabrikėlis, dvi lentpjūvės, dvi verpyklos su karšyklomis, dvi vėlyklos… Nors gyventojų anuometiniame miestelyje kažin ar buvo daugiau nei šiandien.

Tad ar galima tuometę amatų situaciją palyginti su šiandienine? „Ir galima, ir nelabai. Kodėl nelabai? Tarpukariu nebuvo taip išvystyta pramonė, ir kiekvienas gyvendamas mieste kažkuo užsiėmė. Kas turėjo arbatinę, kas karšyklą, kas žiedė puodus, kas pjovė lentas. Dabar viskas gaminama centralizuotai, parduotuvėms belieka tik parduoti kažkur kitur pagamintus gaminius. Esame miegančioji seniūnija, miegantis rajonas. Mes neturime pramonės įmonių, tik parduotuves, o dirbti žmonės važiuoja į Mažeikius, Akmenę, Ventą, mūsų rajono Kapėnų kaime veikiančią įmonę „Western Fabrications“. Prieš daugelį metų buvome molio kraštas, keramika buvo plačiai išvystyta. Tačiau sovietmečiu viską pas mus uždarė, išgriovė, sukėlė į Kuršėnus ir Kauną. Molio šventė leidžia atnaujinti tą molio pajutimą. Viekšnių meno mokykloje yra keramikos būrelis, kurį lanko ir suaugusieji. Ne tik viekšniškiai, bet ir iš kitų rajonų. Vaikams, kurie eina į tą keramikų būrelį, akys blizga rankas į molį sukišus. Kas pabando, labai retas atsitraukia. Pas mus atgaivinta vadinamoji raugo keramika, kuri Lietuvoje buvo pamiršta. Ir šventėje didesnis dėmesys skiriamas amatams – moliui, medžiui, metalui. Tos sudedamosios dalys gal šiek tiek pritrauktos prie civilizacijos, daugiau meniniai reikalai nei praktiški, bet žmogus gali pamatyti, kaip ir kas daroma“, – anų ir šių laikų amatus palygino K. Kryžius.

Miesto skaudulys

Vis dėlto seniūnas nėra patenkintas situacija, pastaraisiais dešimtmečiais susiklosčiusia Viekšniuose. Mieste daug apleistų namų, senoliai išmirę, jaunesni išvažinėję į užsienį, o galimus naujakurius gąsdina ne pačių viekšniškių sugalvota tvarka. „Esame tapę pačių Viekšnių įkaitais. Mūsų miestas patenka į Ventos regioninio parko teritoriją, mieste įsteigtas Viekšnių urbanistinis draustinis. Todėl kažkokia veikla yra gana problemiška – kol sutvarkai dokumentaciją, gauni leidimus… Mes turime labai daug apleistų namų, kurių senieji savininkai išmirė. Jaunieji kaip ir norėtų kažką daryti, parduoti, eiti tvarkyti, bet kam viekšniškiui turėti senovinę dviejų galų trobą – teks išlaikyti naudos neduodantį tūrį. Taip ir stovi apleisti pastatai.

Pavyzdžiui, prieš du mėnesius jauna šeima norėjo pareiti gyventi, tačiau susidūrė su biurokratinėmis kliūtimis iš kultūros paveldo pusės, rankas nuleido, sakė, į Viekšnius nebegrįš. Apribojimai tikriausiai didesni nei Vilniaus centre. Miesto viduryje yra 6 ha statybai tinkamos laisvos žemės. Kadangi esame urbanistinis draustinis ir regioninis parkas, sklypą padalinti galima tik esant ne mažesniam kaip 7 ha plotui. Jei kažką nori pradėti, kyla daug reikalavimų ir suvaržymų. Rankos nusvyra ir nebesinori nieko daryti. Neaišku, nuo ko esame saugomi, bet per didelis saugojimas irgi nieko gero neatneša“, – problemas, su kuriomis susiduria Viekšniai, įvardijo seniūnas.

ŪP pašnekovas džiaugiasi, kad kaimiškose seniūnijos vietovėse vis dar yra ūkininkų. Tačiau ir jie keičia savo veiklos kryptį. „Pas mus dominuoja grūdininkystė. Fermos, įvykdžiusios savo programas, traukiasi, atsiranda vis daugiau javų ūkių, jų dydis svyruoja nuo 30 iki 500 ha. Patys ūkininkai sako, kad ir 50 ha leidžia išgyventi, viskas priklauso nuo kūrybiškumo“, – sakė Viekšnių seniūnas K. Kryžius.

Juozas SKRIPKAUSKAS

ŪP korespondentas