Naktis, karšis, plūdinė...

Naktinė žūklė mane visada viliojo savo ramybe bei paslaptingumu. Tačiau nepradėsiu pasakoti apie jonvabalių švytėjimą ar krintančias žvaigždes. Gal geriau tiesiog imkime ir pažvejokime, juolab kad antroji vasaros pusė yra idealus metas tokiu paros laiku meškerioti karšius plūdine meškere.

Migruoja ieškodamos maisto Upėse, kaip ir stovinčio vandens telkiniuose, karšiai naktimis taip pat keičia savo maitinimosi vietas, t. y. jie drąsiau jaučiasi arti krantų. Tačiau tai juntama nebent Nemune ar Neryje, nes tokiose upėse kaip Nevėžis, Šventoji, Šešepė ir pan., kurios šiaip jau nėra iš mažųjų, tokia plačiašonių migracija daug mažiau pastebima. Galbūt derėtų labiau akcentuoti tą faktą, jog sutemus karšiai atplaukia į seklesnes nei dieną vietas, taip pat nemaža jų dalis susirenka ramesnėse dumblingose bei vandenžolių priaugusiose įlankose. Nuo to, kur žvejosime (srauniame vandenyje ar beveik visiškai stovinčio vandens užutėkyje), priklausys sistemėlių montavimas bei žuvų gaudymo taktika. Paprastai žvejybinėje literatūroje akcentuojama, jog plačiašoniai upėje laikysis kur nors ties grįžtamąja srove, kur ramesnio bei greitesnio vandens sandūros. Neneigiu, kadangi tokiose vietose paprastai laikosi dauguma upių žuvų rūšių, čia išsitenka ir greitą tėkmę mėgstančios žvynuotosios, ir tos, kurios jos vengia. Be abejonės, tokiose vietose rasime ir karšių. Tačiau tai paprasčiausios tiesos ir taip rašydamas niekada nesuklysi. Visgi upė yra upė ir žuvys joje nuolatos migruoja, kadangi kinta vandens lygis, keičiasi tėkmės pobūdis, bet pagrindinė priežastis, be abejonės, yra ta, kad visos žvynuotosios ieško sau tinkamo maisto, kurio kiekis bei buvimo vieta taip pat priklauso nuo jau minėtų priežasčių. Tiesa, dar vienas svarbus faktorius – vandens temperatūra, kadangi šylant vandeniui mažėja deguonies ir žvynuotosios tokiu atveju norom nenorom turi plaukti į sraunumas, kur vanduo vėsesnis ir, suprantama, „oro“ netrūksta.

Svarbu žinoti vietas Jeigu kalbėsime konkrečiai apie karšius, tai pastarieji pagal savo kūno formą bei įpročius lyg ir turėtų būti tipinės ramių vandenų žuvys. Bet tiek Nemune, tiek Neryje jų galima pagauti, sakyčiau, netipinėse vietose, kartais žemiau rėvų, kur tėkmė net ir labai smarki. O paaiškinimas tas, jog apatiniuose vandens sluoksniuose ta tėkmė ne tokia jau greita, kaip mums atrodo, be to čia yra dugno nelygumų, akmenų ir įvairių sąnašų, kas dar labiau prilaiko bėgantį vandenį. Kadangi karšiai plaukia visiškai padugne, jie puikiai išnaudoja visas minėtas srovės užtvaras. Į smarkią tėkmę plačiašoniai atplaukia patriaukšti dreisenų (paprastai čia pasitaiko tik stambūs šios rūšies egzemplioriai) ir parankioti tarp akmenų esančių dėliukių bei lervų. Pakelkite smarkioje srovėje esantį akmenį ir pažiūrėkite, kas apatinėje jo pusėje, tuomet nesunku bus suprasti, kad žuvims net ir greitoje tėkmėje yra kas veikti. Tačiau čia karšių negaudysime, juo labiau naktį. Jų tipinės vietos bus ten, kur gilu, tėkmė vidutinė, gana lygi ir tik vos sūkuriuojanti. Beje, dažnai tai gali būti upės tiesioji, jos susiaurėjimas, dugno reljefas beveik lygus. Žvejo akimis tokia vieta nėra kažkuo ypatinga, bet plačiašoniams ji tinkama. Dieną karšiai bus pasitraukę vagos link, bet naktį priplauks arčiau kranto. Tačiau mieliausia šioms žuvims bus tai, kad čia galima rasti daug dreisenų. Nemuno žvejai tai puikiai žino ir jau kažkada rašėme, kaip įsibridę iki pažastų jie kojomis traiško šiuos moliuskus, o po to ten meškerioja. Dugnas tokiose vietose molėtas, akmenuotas, todėl neatmetu tos versijos, kad padrumstas vanduo taip pat kažkiek sudomina žuvis, juolab tėk­mė nėra labai smarki ir drumzlių greitai nenuneša. Karšiai paprastai masalą griebia nuo dugno, bet tai nereiškia, kad jis kaip prikaltas turi jame gulėti. Aišku, kartu su srove plaukianti plūdė nėra geriausias pasirinkimas. Bet šviesiu paros metu labai sėkmingai upėse karšius gaudydavau prilaikydamas plūdę, kai tuo pat metu dauguma vyresnio amžiaus meškeriotojų tuščiai spoksojo į savo gulinčias ant vandens plūdes. Jų sistemėlė paprasta: ties pavadėlio ir pagrindinio valo sandūra yra slankiojanti slyvutė, kuri pagal savo svorį atitinka plūdės plūdrumą, gylis nustatomas kiek didesnis nei žūklavietėje. Užmetamas masalas ir laukiama, iki plūdė sustos ties kokia nors vieta, nes ten yra dugno nelygumas, tėkmės sulėtėjimas, tad svarelis „prigula“ dugne. Tuomet laukiama, iki karšis atplauks paragauti masalo.

Rezultatyvesnė – aktyvi žūklė Man labiau prie širdies aktyvi žūklė, kuri, beje, beveik visada būdavo rezultatyvesnė. Bet naktį sistemėlę keičiu ir naudoju tokį patį metodą, kaip ir tie senoliai, galbūt netgi grubesnį. O grubesnį todėl, kad imu slyvutę, kuri gali būti kad ir du ar tris kartus sunkesnė, nei nurodyta plūdės pakėlimo galia. Juk nėra jokio skirtumo – svarelis vis tiek guli dugne, valas eina kiaurai pro jį, tai panašu į elementarią dugninę su plūde. Gylį nustatau nuo pusantro iki dviejų kartų didesnį, nei yra realus žūklavietės gylis. Kuo didesnę valo atkarpą paliksime tarp svarelio ir plūdės, tuo mažiau tėkmė neš sistemėlę link kranto, tačiau tokiu atveju sumažės jos jautrumas, be to, plūdė vis guls ant vandens paviršiaus. Todėl tenka paeksperimentuoti su sistemėlės ilgiu. Bet kitąsyk visgi tenka aukoti jautrumą vien todėl, kad būtent sraunesniame plotelyje kimba karšiai. Kad plūdė su šviestuku negulinėtų ant vandens, kokie 5 cm žemiau jos ant valo užspaudžiu nedidelį švino šratelį. Plūdę stengiuosi rinktis kuo jautresnę, t.y. ieškau optimalaus plūdrumo konkrečiam atvejui. Kaip jau minėjau, naktį tėkmė padidėja, tad pradėjęs meškerioti dar vakare kartais esu priverstas tamsoje keisti plūdę. Svarbus akcentas yra ilga jos antena. Beje, šviestukas ją gerokai pailgina. Forma geriausia slyvutės, apversto ir smarkiai ištęsto lašo, kylis – tik metalinis. Kodėl metalinis? Todėl, kad plūdė su tokiu kyliu greičiau atsistoja vandenyje. Jei norite meškerioti su gulinčia, galite naudoti tas, kurių pilnos žūklės prekių parduotuvės, jos turi plastikinius ar bala žino iš ko padarytus leng­vus kylius. Šiuo atveju tipinio karšio kibimo, kai plūdė kyla ir gula ant vandens, – nesitikėkite. Ji veikiausiai nirs arba ims čiuožti vandeniu (jei palikta labai ilga valo atkarpa tarp jos ir svarelio). Upinis karšis masalą čiumpa daug užtikrinčiau nei ežerinis jo brolis, priešinasi irgi gerokai smarkiau. Tėkmėje jis pasisuka šonu, stengiasi išnaudoti vandens srautą ir kartais būna ką veikti norint į krantą išprašyti poros kilogramų gražuolį. Todėl labai plonų valų nerekomenduočiau. Pavadėlį reikėtų rišti bent jau 0,15 mm storio.

Kad karšis užkibtų Upėje jaukinu gausiai, taip pat į prievilą dedu įvairių stambių pašarinių dalelių. Tačiau gaudant tėkmėje reikėtu pasunkinti jauką ir pasistengti, kad jo rutuliai būtų lipnūs, ne taip greitai iširtų vandenyje. Bet tada iškyla kita problema – srovė jauko rutulius gali nuridenti lygiu dugnu toli nuo žūklavietės. Paplokite juos, nedarykite kamuolio formos. Kaip rišamąją medžiagą naudoju molį, be to, jis yra ir sunkus, tėkmėje skleidžia drumzlių šleifą kartu su smulkesnėmis jauko dalelėmis, o tai vilioja karšius. Masalai gali būti patys įvairiausi, bet ir vėl prioritetą tenka atiduoti rausvam sliekeliui. Dar labai neblogas masalas yra žirniai, jais ilgainiui vienoje vietoje jaukinant galima prisišaukti mek­nių, šapalų, kas žūklę daro dar įdomesnę. Tiesa, gauti gerų žirnių (su luobele, neperdžiūvusių) problemiška, bet panorėję rasite. Visgi tekančiame vandenyje dažniau nei ežeruose ar tvenkiniuose karšiai labiau linkę net ir šiltuoju metų periodu ragauti gyvūninės kilmės masalus. Todėl juos labai sėkmingai galima meškerioti uodų trūklių ir musių lervomis. Ir nepamirškite kitų upės „resursų“, nes apsiuvos, įvairios čia pat vandenyje randamos lervos, po akmenimis aptinkamos dėliukės kartais gali išgelbėti iš beviltiškos padėties. Galima būtų išsitęsti ir pakalbėti apie karšių gaudymą ties dambomis. Kaip žinote, jos yra dviejų rūšių – akmeninės ir laikinos, kurias stato patys žvejai. Ties pastarosiomis, jei tik jos pastatytos reikiamoje vietoje, visada naktimis atplaukia karšių, jie yra nuolat jaukinami kokiais nors augalinės kilmės skanėstais, bet čia praktiškai visada rasite tos dambos šeimininką, tad gal geriau apeikite tą vietą ir, jei nesinori gaudyti tėkmėje, susiraskite ramų užutėkį. Karštą vidudienį tame dumblyne veikiausiai nerastum net varlių. Bet vakarop ima reikštis pirmieji gyvybės požymiai – ant vandens paviršiaus pasirodo aukšlių sukelti ratilai. Kas vyksta giliau, nematyti, bet galima numanyti, jog stambesnių žuvų čia taip pat gali būti. Ir yra. Bent jau ties įlankos kraštu, kur juda vanduo. Štai čia, o galbūt net ir pačiame užutėkyje sutemus dumblą knisa karšiai, jiems kompaniją palaiko karosai, galbūt netgi atplaukia karpių. Na, bet dabar kalbame apie karšius. Pasirinkus tokią vietą nereikia skubėti su jaukinimu, kadangi jauką apniks smulkmė, o tos mano nuolat minimos stambios sudedamosios prievilo dalys prasmegs minkštame dumble arba, jei jaukinsite ties tėkmės ir ramaus vandens sandūra, bus nustumtos neaišku kur. Taip yra todėl, kad tokiose vietose paprastai naudoju palyginti birų prievilą, jame molį keičiu juod­žemiu. Jaukinti pradedu saulei beveik pradingus iš horizonto, tuo metu labiausiai tikėtina, kad čia tikrai yra karšių. Šįsyk su jauko kiekiu nepersistengiu, nematau prasmės, nes, mano manymu, prievilą karšiai turėtų tuojau pat suėsti, tad didelio jauko kiekio nenaudoju. Sistemėlė žvejybai panašiose vietose – gana subtili, svareliai gali būti išdėstyti įvairiais būdais po kelis ant valo, svarbu, kad plūdė negulėtų ant vandens, o dugną liestų tik pavadėlis su kabliuku, o jei gaudome ties tėkmės riba, dar gali būti ir vienas nedidukas svarelis, kuris neleis toli į šoną nunešti masalo. Bet kokiu atveju plūdė nestovi vienoje vietoje ir masalą nuolat tenka permetinėti, kad jis atsidurtų jauko primestame dugno plotelyje. Va, dabar jau galima išvysti ir tą įžymųjį plūdės pakilimą bei kritimą...

Sky­relį tvar­ko Lietuvos garbės žvejys Romualdas ŽILINSKAS