Namai, kuriuose pokši audimo staklės, – ypatingi

Ne veltui etnologas Libertas Klimka yra sakęs, kad be audimo ir verpimo nėra civilizacijos. Dabar rasti audimo stakles ne muziejuje, o namuose įmanoma tik tuomet, kai žinai, kur jos pokši, kur prie jų palinksta meniška siela. Tautodailininkę iš Vilkijos Ritą Budrevičienę galima laikyti išimtimi, kad Lietuvoje tik žilagalvės močiutės žino, kaip paruošti gijas metmenims ir ataudams.

Neplanuotai tapo ūkininkais

tautodailininke, zemaitija, avys, vilna

Tautodailininkė Rita Budrevičienė.

Lietuvoje nuo seno austi balti ir spalvoti audiniai. II–IV a. kapinynuose randama kanapinių, lininių ir vilnonių dvinytai ir trinytai austų audinių. Vėliau staklės tobulėjo, audėjos darbavosi mikliai, kad šeima būtų aprengta, kraičio skrynia būtų pilna įmantriausiais raštais dabintų rietimų. Dabar žmogų pavaduoja kompiuteriu valdomos staklės. Tačiau visada bus žmonių, kuriems mielesni rankų darbo audiniai. Jie vertina Ritos darbus ir džiaugiasi galėdami pasipuošti jos austomis spalvingomis juostomis, o žvarbią dieną šildytis vilnoniu šaliku, apsiauti jos veltomis šlepetėmis. Jas pradėjo daryti, kai kaime Budrevičiai ėmė auginti škudžių veislės avis.

„Avys – palikimas, kurį gavome pradėję dirbti žemę netoli Belvederio, Jurbarko apylinkėse. Prieš penkerius metus nė minties nebuvo, kad turėsime apie 8 ha žemės.

Vyras Vidas tapo ūkininku, nors niekada nė žodžiu nebuvo užsiminęs, kad norėtų kažką auginti ir iš to gyventi. Pradėjome nuo braškių: atsirinkome keletą veislių, kurias verta auginti, skinti, parduoti uogas ir daigus. Derėti jau pradeda ir apie 100 veislių vynmedžių vynuogynas, pasisodinome lazdynų ir graikinių riešutų. Užsiauginame mėsinių vištų, putpelių, tvenkiniuose žuvų, laikome bičių“, – vardijo pašnekovė.

Didelė pagalbininkė vasaros metu – Ritos mama, padeda ir dukros – studentės Gabija ir Akvilė. Moteris nežino, kas yra nuobodulys, nes laisvu laiku imasi kūrybos. Puiki audėja buvo Ritos močiutė iš mamos pusės, pas kurią Daukniūnuose būsima audėja praleisdavo visas vasaras. Tuomet ji galvojo, kad niekada negyvens kaime, o jei ir gyvens, tikrai neūkininkaus, nes matė, kiek daug tenka dirbti jos seneliams. Tačiau juk ne veltui sakoma, kad niekada nesakyk niekada.

Atskiras kambarys audimo staklėms

Pasak R. Budrevičienės, kai turi žemės ir ją dirbi, keičiasi kiekvieno šeimos nario gyvenimo būdas. „Didžiausias pranašumas, kad galime gyventi gamtos ritmu, valgyti pačių užsiaugintą maistą, pasigaminti hidrolatų iš pievose surinktų augalų, gerti savo rinktų vaistažolių arbatas, – džiaugėsi sveikuolišku gyvenimu Rita. – Man didžiausia laimė, kad namuose galėjau pasistatyti dideles šimto metų senumo audimo stakles, kurias tąsyk, kai baigėme Dalios ir Zigmo Kalesinskų aukštesniąją liaudies amatų mokyklą, man nebrangiai pardavė bendramokslė iš Suvalkijos. Močiutės audimo staklių nepavyko išsaugoti. Buvau atsivežusi jos kaimynės stakles, bet jose buvo tiek kinivarpų, kad name statyti nedrįsau. Laikau jas lauko virtuvėje.“ Anksčiau mažomis staklėmis audusi tautines juostas, dabar Rita gali daug daugiau. Labiausiai jai patinka austi šiltus šalikus, ant kurių pasilepinti šeimininkės dėmesiu mielai prigula per Mindaugines priglaustas benamis katinas Mindaugėlis.

„Jei siūlai netrūkinėja, šaliką nuausti galiu per tris dienas, tačiau pusę dienos iki audimo užima pasiruošimas. Metmenis į stakles riečiame dviese: vienas laiko nuo mestuvų nuimtą pynę, o kitas riečia. Paskui į stakles kabinamos nytys ir į jas veriami metmenys. Suvėrus į nytis, veriama į skietą. Baigus verti skietas įstatomas į muštuvus, rišamos pakojos, – pasiruošimo darbus vardijo tautodailininkė. – Ataudams siūlai nuvejami į šeivas, o jos dedamos į šaudyklę. Vyras padeda siūlus susukti ant volo. Vienai būtų labai sunku. Seniau ausdavo ir vyrai, ne vien moterys.”

Jos austus šalikus daug kas perka kaip dovanas. Žmonės vertina rankų darbą, nors be jokio vargo gali nusipirkti pigesnių, gamyklinių. Rita renkasi ramias, žemės spalvas, naudoja tik natūralius siūlus, audžia laikydamasi tradicinių tautinių raštų. 

zemaitija, rankdarbiai

Aukštaitiškų prijuosčių raštai.

„Stengiuosi prie senojo audimo stiliaus pridėti kažką šiuolaikiško. Taip pradėjau gaminti diržus su tautinėmis juostomis, – sakė pašnekovė. – Iš pradžių ieškojome batsiuvio, kuris prisiūtų juostas ant odos, vėliau pažįstama siuvėja pasiūlė įsigyti jos siuvamąją, tad teko išmokti ir siuvėjos amato. Smagu, kad kartu su manimi pradėjo darbuotis ir mados inžineriją studijuojanti dukra Akvilė. Ji pati sau, draugėms ėmė siūti kosmetines, rankinukus. Mudviem nuvažiavus pirkti odos, tenka susilaikyti, nes pasirinkimas labai didelis ir norisi prisipirkti kuo įvairesnės.“ 

Jaunimas – nekantrus.       

R. Budrevičienė viena iš nedaugelio mūsų krašto audėjų, kurią į pagalbą pasikvietė Čekauskų etnografijos muziejaus Lekėčiuose kūrėjas ir puoselėtojas Gintas Čekauskas. „Gintas manęs paprašė paleisti muziejaus ekspozicijoje esančias audimo stakles. Buvo ruduo, šalta, tad tik apžiūrėjau, ką galima padaryti, ir sutarėme, kad pavasarį jos poškės. Tuomet buvau pakviesta ir į tradicinį Lekėčiuose rengiamą festivalį“, – pasakojo įvairiuose renginiuose Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse dalyvauti randanti laiko ir ne vieną įvertinimą pelniusi audėja. Ji mielai parodo, kaip audžiama, mato, kiek daug susidomėjusiųjų, tačiau norinčiųjų mokytis austi staklėmis taip ir neatsiranda. 

zemaitija, rankdarbiai, audimas, vilna

Kambario sieną puošia juostos, su kuriomis audėja neketina skirtis.

„Siūlausi pamokyti, man negaila, tačiau ne visi turi kantrybės, kruopštumo. Kad ką nors nuaustum, reikia darbuotis ne vieną valandą. Vienoje mokykloje buvo amatų dienos. Rodžiau, kaip nusipinti juostą. Pradėjo jas pinti dešimt moksleivių, o baigė gal penki. Apsilankau ir darželiuose, smagu mokyti mažuosius, kaip susukti trispalvę virvutę, pasidaryti apyrankę, Vilkijos bibliotekininkės vasaros stovyklų metu pakviečia pamokyti austi, audžiame su vaikais, bet tik vienas kitas baigia darbą. Trūksta kantrybės. Nors pradinukai kantresni už vyresniuosius“, – pastebėjo pašnekovė ir priminė, kad ne veltui lietuvių liaudies darbo dainose apdainuojamos plonos drobelės, o pati audėjėlė lyginama su lelijėle.

Nori austi skaras

Paklausta, kokių turi svajonių, Rita prabilo ne apie keliones į tolimas egzotiškas šalis, o apie tai, kad nori austi skaras: „Skaros visada buvo neatsiejama lietuvės garderobo dalis, todėl pirmiausia radusi laiko keliausiu į muziejų fondus ir rinksiu medžiagą.“

Ji priminė, kad visuose Lietuvos regionuose moterys ryšėjo skaras. Ypač populiarus šis galvos apdangalas buvo Žemaitijoje. „Languotos medvilninės skaros būdingos žemaičių moterims, – sakė audėja. – Tik ištekėjusios aukštaitės galvas apsirišdavo nuometais. Pagrindinis moterų galvos apdangalas Lietuvos kaime buvo skaros. Baltas medvilnines, linines skareles Žemaitijoje ir Suvalkijoje puošdavo adinuke. Po skara dažniausiai dar būdavo užsidedama nerta lininė kepurėlė.“

Sau Rita yra nusiaudusi tris skaras. Tekėdama nuaudė anytai ir savo mamai po didelę skarą. Vargu ar rastum, kas dar vestuvių proga sugebėtų taip apdovanoti mamą už tai, kad užaugino, išleido į gyvenimą, ir anytą, į kurios šeimą ateina jauna moteris.

„Tikiu, kad skaros, kurių audimui galiu atiduoti savo gebėjimus ir meilę, bus ne mažiau populiarios nei austi šalikai. Pastebėjau, kad vis dažniau žinomos dizainerės savo garderobą papildo skaromis. Kiek­vienoje galvos apdangalų parduotuvėje galima rasti skarų, tačiau jų renesansas tik prasideda, – sakė Rita. – Mados pasaulyje nuolat grįžta. Anksčiau vyresnės moterys rišdavo skaras po smakru, jaunesnės pakaušyje, dabar yra labai daug būdų, kaip ją rišti, kaip iš jos pasidaryti palaidinę ar transformuoti į kitą rūbą. Skara neabejotinai gali tapti įvaizdžio dalimi. Prisiminkite rašytoją Juliją Žemaitę, kuri, būdama bajoriškos kilmės, kaip paprasta kaimo moteris ryšėjo baltą skarą, taip pabrėždama, kad yra tokia pat, kaip jos kūriniuose aprašytos moterys.“

zemaitija, rankdarbiai, vilna

Pirmos šlepetės buvo nuveltos šeimos nariams.

 

Anastasijos Bezruchko nuotraukos

2022.04.11

ŪP korespondentas – Joris RAMONAS

Susijusios temos – skaitykite: rankdarbiai; gyvenimas kaime; ūkininkai;