A. Gaižutis. Galime atsidurti situacijoje, kai miškus turėsime, bet neturėsime žmonių, kurie juos prižiūri ir tvarko

Konferencijoje pasisakė ir Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos (LMSA) vadovas dr. Algis Gaižutis:

– Paminėsiu tris aspektus ir vieną galimą sprendimą šioms problemoms.

Pirmiausia, mes – miškų savininkai ir miškininkai – save priskiriame prie tų, kurie „Green Deal“ verčia kaip žaliąjį susitarimą, o ne žaliąjį kursą. Žaliasis kursas reiškia direktyvinį įpareigojimą, nurodymus, dažnai neatsižvelgiant į tuos, kurie turi tai įgyvendinti. Būtent Timmermanso politikoje pirmą kartą buvo sukurta tiek daug direktyvų. Tai tiesiogiai siejasi su mūsų diskusijos tema – vadinamąja žaliąja advokacija. Europos Audito Rūmai aiškiai parodė, kokios lėšos buvo skiriamos šiam radikaliam advokatavimui. Ir tai vyko ne tik Europos lygmeniu – ši praktika persikelia ir pas mus, tampant reikšmingu verslu. Mes susiduriame ne vien su entuziazmu, nors jo taip pat yra, bet su labai pragmatiška, pelninga veikla. Draudimų kūrimas ir veiklos ribojimas, kai pats nieko nedarai, o tik komanduoji, tampa naudingas, nes nuo leidimų ar jų nebuvimo, nuo viešo triukšmo ar jo nebuvimo gali priklausyti milijoninės ar dar didesnės investicijos. Tai turime aiškiai įvardyti.

Antras aspektas – didžiausia grėsmė ir praradimas nėra pinigai. Tai yra žmonių atgrasymas. Žmonės, susidūrę su agresyvia, nuolatine šmeižto ir protestinio aktyvizmo kampanija, traukiasi iš šios veiklos. Šiandien jau turime situaciją, kai į miškų fakultetus nesurenkami studentai, nes per ilgą laiką įtvirtintas naratyvas, kad kirsdamas medį naikini gamtą. Įsivaizduokime situaciją: žmogus dirba miške, o jo vaikas iš mokyklos grįžęs sako – „tėti, tu esi gamtos žudytojas“. Toks naratyvas atgraso nuo profesijos. Tai liečia ne tik miškininkystę, bet ir kitas veiklas, kurios yra atsakingos, sudėtingos ir pavojingos. Taip galime atsidurti situacijoje, kai miškus turėsime, bet neturėsime žmonių, kurie juos prižiūri ir tvarko.

Trečias aspektas – reali ekonominė žala. Prieš kelias dienas kalbėjau su miško savininku, ilgą laiką dirbusiu aplinkosaugos sistemoje. Jis investavo į miškus, juos prižiūrėjo, puoselėjo. Dabar statosi namą, ir jam reikia lėšų. Bandydamas parduoti mišką, jis susidūrė su tuo, kad niekas nesiūlo daugiau nei 1000 eurų už hektarą dėl gausių apribojimų. Pats sakė nesitikėjęs tokios situacijos. Tai reiškia, kad turtas, kuris teoriškai laikomas vertingu, realiai rinkoje tampa beveik bevertis. Ypač tai aktualu senjorams, kurie ilgus metus saugojo šį turtą.

Apibendrindamas pasakysiu: kol visi šių sprendimų kaštai bus perkeliami ūkininkams, žemdirbiams, miško savininkams ir miškininkams, o ne tiems, kurie šiuos sprendimus inicijuoja, tol situacija nesikeis. Negalima nepamatuotų ar hipotetinių sprendimų kaštų užkrauti vien tik tiems, kurie kuria ir dirba. Sprendimų iniciatoriai taip pat turi prisiimti atsakomybę už savo sprendimų pasekmes.

Lietuvos miško savininkų asociacijos informacija