A. Izgorodinas. Infliacijos grėsmė grįžta – ar ECB vėl kels palūkanas?

EURIBOR ateities sandorių kreivė rodo, kad investuotojai vis aktyviau vertina galimą infliacijos pagreitėjimą ir Europos Centrinio Banko (ECB) atsaką. Paskutinį penktadienį prieš konflikto pradžią rinkos dalyviai prognozavo, kad 2026 m. gruodį 3 mėn. EURIBOR sieks 2,02 proc., o 6 mėn. EURIBOR – 2,12 proc. Šiuo metu prognozės jau pakilo iki 2,26 proc. ir 2,38 proc. atitinkamai. Kitaip tariant, rinka po truputį pradeda įskaičiuoti galimą ECB reakciją į infliacijos šuolį – bazinių palūkanų didinimą.

Tačiau ar tikrai naujas infliacijos šuolis automatiškai reikštų žaibišką ECB sprendimą didinti bazines palūkanas? Su tokiu teiginiu skubėti nereikėtų. Labiau tikėtina, kad net ir infliacijai laikinai pagreitėjus ECB palūkanų normų nekeis.

Pirma, dabartinis euro zonos ekonomikos ciklas smarkiai skiriasi nuo situacijos 2022 m. liepą, kai ECB pradėjo agresyvų palūkanų didinimo ciklą. Tuo metu euro zonos ekonomika buvo itin stipri – ją vis dar palaikė postpandeminis ekonomikos atsigavimo bumas.

Šiandien situacija kitokia. Euro zonos ekonomikos ciklas yra silpnas ir gerokai atsilieka nuo ilgalaikio vidurkio. Regiono ekonomikos flagmanė Vokietija pastaraisiais metais balansavo tarp stagnacijos ir recesijos. Nors ekonomika pamažu atsigauna, bendras augimo tempas vis dar išlieka trapus. Tokioje situacijoje palūkanų didinimas galėtų užgesinti dar tik besiformuojantį atsigavimą ir netgi išprovokuoti naują recesijos etapą.

Antra, ir, ko gero, svarbiausia – būtina atskirti dabartinio galimo infliacijos šuolio struktūrą nuo 2022 m. infliacijos bangos. Tuomet kainas į viršų tempė ne tik energetikos kainos, bet ir sparčiai augusi paslaugų infliacija, kuri glaudžiai susijusi su darbo užmokesčio dinamika. 2022 m. pabaigoje vidutinis darbo užmokestis euro zonoje augo apie 5,3 proc., o tai stipriai kėlė paslaugų kainas. Būtent paslaugų infliacija yra viena svarbiausių dedamųjų, kurią ypač atidžiai stebi ECB. Todėl sprendimą pradėti palūkanų didinimo ciklą tuo metu labiausiai lėmė būtent paslaugų infliacijos šuolis, o ne vien energetikos kainos.

Dabartinė situacija yra kitokia. Vidutinio darbo užmokesčio augimas euro zonoje siekia apie 2 proc., o tai daugiausia lemia nusilpęs ekonomikos ciklas ir vėstantis darbo rinkos aktyvumas. Jei ECB tokioje aplinkoje pradėtų didinti palūkanas, tai dar labiau sulėtintų atlyginimų augimą. Tokiu atveju vietoje paslaugų infliacijos rizikuotume sulaukti net paslaugų defliacijos – kainų kritimo, kuris iš esmės reikštų paslaugų sektoriaus recesiją.

Trečia, bazinių palūkanų didinimas šiuo atveju turėtų labai ribotą poveikį pačiai infliacijai. Dabartinį kainų spaudimą daugiausia lemtų energetikos brangimas, susijęs su de facto užblokuotu Hormūzo sąsiauriu. Per šį strateginį prekybos kelią transportuojama maždaug penktadalis pasaulinės naftos, dujų ir trąšų pasiūlos. Net jei ECB bazinės palūkanos šiuo metu siektų 4 proc., kaip paskutinio palūkanų didinimo ciklo piko metu, tai niekaip nepaveiktų pasaulinių energetikos ar trąšų kainų. Toks sprendimas tik padidintų recesijos riziką euro zonoje.

Ketvirta, energetikos kainų šuolis infliaciją euro zonoje veikia su laiko vėlavimu. Mūsų skaičiavimai rodo, kad energetikos kainų pokyčiai infliaciją paveikia maždaug po keturių mėnesių. Kitaip tariant, nors žaliavų kainos rinkose jau pakilo dabar, jų poveikis oficialiems infliacijos rodikliams gali išryškėti tik vasaros mėnesiais.

Kol kas skirtingomis kryptimis juda ir rinkų lūkesčiai bei ECB komunikacija. Rinkos dalyviai didina EURIBOR prognozes, tačiau ECB atstovai viešai pabrėžia, kad neskuba keisti palūkanų politikos ir kol kas yra patenkinti dabartiniu bazinių palūkanų lygiu.

Todėl šiuo metu nereikėtų skubėti daryti išvados, kad galimas infliacijos šuolis euro zonoje neišvengiamai privers ECB didinti bazines palūkanas. Toks sprendimas vargu ar padėtų suvaldyti energetikos kainų nulemtą infliaciją, tačiau galėtų lengvai išprovokuoti dar vieną euro zonos ekonomikos susitraukimo etapą.

AS „Citadele Banka“ Lietuvos filialo informacija