„Agro dūzgės“ mokė auginti ir gaminti žolinį pašarą

Gavo vardą

Pastaraisiais metais ŽŪA mokomajame ūkyje vyksta lauko dienos, kurių metu šios aukštosios mokyklos mokslininkai žemdirbius supažindina su įvairiomis technologinėmis naujovėmis. Toks renginys, tik šįkart pavadintas „Agro dūzgėmis“, vyko ir praėjusį ketvirtadienį.

Renginio pradžioje VDU ŽŪA kanclerė prof. dr. Astrida Miceikienė pabrėžė inovacijų žemės ūkyje svarbą, teigė, kad jos gimsta ŽŪA. „Linkiu „Agro dūzgėse“ rasti ką nors gero, naudingo“, – gausiai susirinkusiems ūkininkams linkėjo ji.

„Norime, kad į vieną vietą susibėgę mokslininkai ir ūkininkai dūgztų – kartu dirbtų kaip bitutės: bendradarbiautų iškeldami ar spręsdami tam tikras žemės ūkio problemas, tartųsi dėl naujų veiklų, projektų“, – kodėl ilgai bevardės buvusios ŽŪA lauko dienos gavo „Agro dūzgių“ vardą, vėliau „Ūkininko patarėjui“ aiškino A. Miceikienė.

Šįkart pagrindinė renginio, kurį organizavo ŽŪA Verslo ir socialinės partnerystės centras bei mokomasis ūkis, tema buvo žoliniai pašarai. Renginiui kompleksiškumo su demonstruojama inovatyvia „SIP“ ir „KUHN“ prekių ženklų pašaro ruošimo technika suteikė UAB „Žemtiekimas“.

Kaip Dievo ausyje

„Maža valstybė turi siekti, kad kiekvienas jos ūkininkas taptų tikra tvirtove, atsparia svetimai įtakai, pasiryžusia savo interesus ginti visomis išgalėmis. Mažiausiai kintantis šalies gyventojas yra šeimos ūkininkas. Jis sukuria ne tik verslo sąlygas, bet ir gyvenamąją aplinką su visa išpuoselėta infrastruktūra, kuri vadinasi tėviškė. Iš tėviškės sąvokos išauga ir tėvynės supratimas, meilė ir pasiaukojimas jai. Taip formuojasi sąmoninga valstybės visuomenė“, – cituodamas šviesaus atminimo prof. Antaną Stancevičių, pranešimą apie žolinių pašarų gamybos optimizavimą gyvulininkystės ūkiuose, panaudojant ankštines žoles, pradėjo VDU ŽŪA Agronomijos fakulteto (AF) Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų katedros doc. dr. Evaldas Klimas. Pridūręs, kad ateitis negalima be žinių, judėjimo į priekį, pasidžiaugė, jog ŽŪA turi pavyzdinį žolyną, padedantį įrodyti jo naudą ūkiui, gyvuliams.

„Gyvename kaip Dievo ausyje: turime dideles gėlo vandens atsargas, o vidutinis metinis kritulių kiekis (670 mm) yra pakankamas daugeliui žemės ūkio augalų, ypač daugiametėms žolėms“, – Lietuvos gamtines sąlygas apibūdino mokslininkas, apgailestaudamas, kad nemokame jomis pasinaudoti.

Esą iš 1 tūkst. pasaulio žolių rūšių pusė auga Lietuvoje. Jei pasinaudotume jų teikiamomis galimybėmis ir protingai ūkininkautume, pragyvenimo lygio kreivė šoktelėtų gerokai viršun. Juolab kad lietuviai nuo seno garsėjo kaip darbšti žemdirbių tauta, o pagal žemės ūkio naudmenų plotą, tenkantį 1 gyventojui (1,04 ha), Lietuva pirmauja ES (0,34 ha).

Deja, Lietuvos ūkininkų pajamos per metus smuko 16 proc. (nuo 1,625 mlrd. Eur iki 1,36 mlrd. Eur). Šalis pasigamina tik trečdalį reikiamos kiaulienos, daugiau nei 40 proc. trūkstamo pieno perdirbėjai įsiveža iš užsienio.

Labai naudingos

„Žalienos gali „tiekti“ geriausius pašarus galvijams, kitiems žolėdžiams gyvūnams. Daugiametės žolės – ir viena iš geriausių ir patikimiausių dirvožemio gerinimo ir erozijos mažinimo priemonių. Perteklinė žalienų biomasė gali būti sėkmingai panaudota energinėms reikmėms. Žolynai turtina kraštovaizdį ir bioįvairovę. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad 35 kv. m gerai prižiūrimo kokybiško žolyno per vegetaciją išskiria tiek deguonies, kiek vienam žmogui reikia per metus, – žolynų naudą vardijo E. Klimas. – Daugiametės žolės bene vienintelės iš visų augalų mūsų gamtinėmis sąlygomis gali augti beveik be rizikos. Būdamos ilgos vegetacijos, jos geriausiai išnaudoja saulės energiją, o tinkamai patręštos išaugina gausų sausųjų medžiagų derlių (10–12 t/ha), energine verte prilygstantį 8–9 t/ha grūdų. Žoliniai pašarai – pigiausi, mat tinkamai įsėta pieva ar ganykla naudojama kelerius metus. Jie galvijams praktiškai niekuo kitu nepakeičiami. Išnaudojame tik maždaug trečdalį žolynų biologinio potencialo.“

Nereikia nė koncentratų

„Žolių ūkio tvarkymas yra menas. Kas tai supras, turės didelį pranašumą prieš kitus“, – Didžiosios Britanijos mokslininką, žolininkystės žinovą Džoną Freimą (John Frame) citavo E. Klimas.

Pasak jo, Lietuvoje yra apie 960 tūkst. ha žemės ūkio paskirties žalienų, iš jų apie 150 tūkst. ha – užliejamos pievos, apie 400 tūkst. ha – menkavertės žalienos, tik 15–20 proc. – produktyvūs sėtiniai žolynai.

Vokiečių mokslininkai nustatė, kad, karves šeriant labai kokybiškais žoliniais pašarais, neduodant koncentratų, iš kiekvienos per metus galima primelžti 8 tūkst. l pieno. ŽŪA mokslininkai nustatė, jog limuzinų veislės jautukai, ėsdami labai kokybišką šienainį, per parą gali priaugti 1,6–2 kg.

Lemia pašarai

„Kas žinotina norintiesiems uždirbti? Kam pirmiausia reikėtų pinigus leisti – geriems pašarams ar naujam tvartui, naujam traktoriui ar gerai šienapjovei?“ – pasvarstyti kvietė E. Klimas.

Esą karvė, kai užpildyta pusė jos skrandžio, gauna 50 proc. energijos. Gyvybei palaikyti lieka 30 proc., o pienui gaminti – 20 proc. energijos. Tuomet pieno primilžis sumažėja ne perpus, o 3,5 karto.

Ne veltui žemaičiai sako, kad karvės pienas yra ant jos liežuvio. Karvės organizmas 30 proc. pašaro energijos skiria gyvybei palaikyti, 70 proc. – produkcijai gaminti. Ir jaučio mėsa gaminama panašiai, o ne iš gaivaus oro ar gražių gamtos vaizdų.

Anksčiau buvo teigiama, kad 50 proc. galvijų produktyvumo priklauso nuo genetikos, 50 proc. – nuo pašarų. Dabar, kai daugelio galvijų genetika gera, teigiama, kad jų 70 proc. produktyvumo lemia pašarai.

„Pirmiausia užsiauginkite gerų pašarų, tada galvokite apie naują tvartą“, – patarė E. Klimas.

Taupo pinigus

Pasak mokslininko, Lietuvoje vidutinis žolynų derlius – iki 7 t/ha. Jų gerą derlumą, kokybiškumą lemia gerai dirvožemiui pritaikytos žolės, subalansuotas tręšimas, tinkamas derliaus sudorojimas. Kai, atsižvelgus į tai, Vilkijos priesmėlyje buvo įrengtas žolynas, po pirmos pjūties gauta net 35 t/ha žaliosios masės.

„Blogą žolyną Lietuvoje rasti daug lengviau negu gerą“, – apgailestavo E. Klimas ir tikino, kad, sudarius ūkio dirvožemiams tinkamiausią žolių mišinį su ankštinėmis žolėmis, tinkamai patręšto sėtinio žolyno žaliosios masės derlius per vegetaciją gali siekti 55–60 t/ha. Tuomet žolė yra aukštos energinės vertės ir optimalaus baltymingumo (16–17 proc.).

„Naudojant tokį pašarą, nereikalingi jokie baltyminiai priedai! – pabrėžė E. Klimas ir skyrė užduotį. – Dėl ankštinių žolių stokos šalies galvijų racione yra 7–9 proc. baltymų deficitas. Jam padengti naudojami pirktiniai baltyminiai priedai. Per parą 670 tūkst. galvijų reikia maždaug 700–900 t baltyminių priedų, kainuojančių apie 500 Eur/t. Kiek eurų be reikalo išleidžiama šalyje per metus? Atsakymas: mažiausiai nuo 140 mln. Eur iki 148 mln. Eur.“

Žolyne – daugiau varpinių žolių

„Konkurencingas prekinis ūkis neįmanomas be produktyvių sėtinių žolynų“, – tęsė mokslininkas ir vardijo svarbiausias pašarinių ankštinių (pupinių) ir varpinių (miglinių) žolių rūšis, aptarė jų biologines ir ūkines savybes.

Lietuvoje auga 43 rūšių ankštinės žolės, ūkiškai reikšmingos – apie 12. Jos turi 20 proc. ir daugiau baltymų (gyvuliams reikia 17 proc.), fiksuoja atmosferinį azotą. Raudonasis ir baltasis ar rausvasis dobilas, mėlynžiedė liucerna, kitos ankštinės žolės žolyne turi sudaryti 40 proc. Likusią žolyno dalį – 60 proc. – turi sudaryti daugiametė svidrė, pašarinis motiejukas, pievinė miglė, kitos varpinės žolės. Jos – svarbiausias pašaro angliavandenių ir energijos šaltinis. Šalyje auga 35 rūšių varpinės žolės, ūkiškai reikšmingos – 17.

„Sudarant mišinį, jo komponentai parenkami siekiant sukurti kuo didesnę pašarinę vertę. Jų skaičius mišinyje priklauso nuo augavietės sąlygų. Kuo ji nevienodesnė, tuo daugiau komponentų reikia“, – mokė E. Klimas.

Sureguliuoti pH

Įrengiant naują sėtinį žolyną, būtina sunaikinti seną augaliją. Tinkamiausias tam laikas – rugsėjo vidurys; priemonės – glifosatų grupės herbicidas, norma – 5–6 l/ha. Svarbu, atsižvelgus į dirvožemio agrocheminių tyrimų rezultatus, sureguliuoti jo pH. Daugiametės žolės geriausiai auga neutralios arba silpnai rūgščios reakcijos dirvožemyje. Jį būtina kalkinti, jei pH yra 5,8 ir mažiau. Tad, auginant sėtinį žolyną, pinigai leistini ne trąšoms, o kalkėms.

Kalkinės medžiagos geriausiai veikia įlėkščiuotos. Žolynai tręšiami kompleksinėmis trąšomis tik kartą per metus – pavasarį. Skystas mėšlas naudotinas mažesnėmis normomis bet dažniau, nei didesnėmis normomis retai. Jo žolynui per metus reikėtų ne daugiau kaip 25 kub. m/ha. Dirvožemis praturtinamas organika sulėkščiavus velėną.

„Mėšle 50 proc. azoto yra stabilus organinis, likęs – amoniakinis ir nitratinis: per 2–3 valandas išgaruojantis arba išsiplaunantis. Todėl mėšlą būtina kuo greičiau užarti, – įspėjo E. Klimas. – Skysto mėšlo norma – 40 kub. m/ha. Sėjos metais žolynui netaikoma jokia cheminė apsauga, jame nerekomenduojama ganyti gyvulių, pilti srutų, žiemai nereikėtų palikti aukštesnio negu 15 cm aukščio žolyno.“

Tinkamiausias žolynų sėjos laikas – balandžio pabaiga, gegužės pradžia, kai dirva sušyla iki 8 °C (gamtinis rodmuo – žydi kaukazinės slyvos). Žolynų sėjos gylis – 1–1,5 cm, sėklos norma – 25 kg/ha.

Svarbu nepasendinti

Pasak VDU mokslininko, šienauti geriau 2 dienom anksčiau nei per vėlai. Juk, žolei augant, joje mažėja vandens, daugėja sausųjų medžiagų ir ląstelienos. Nuo ląstelienos kiekio priklauso pašaro virškinamumas ir jo energinė vertė. Optimalus ląstelienos kiekis pieninėms karvėms yra 20–22 proc.

Varpinės žolės didžiausią maisto medžiagų kiekį sukaupia prieš plaukėjimą, o ankštinės – butonizacijos fazės metu (žiedynams neprasiskleidus). Pasiekus tokią fazę, žoles reikia nedelsiant nupjauti arba nuganyti.

Iš senos, nors ir labai vertingos žolės, pavyzdžiui, raudonųjų dobilų, svidrių, pagamintas pašaras niekada neužtikrins aukštų primilžių ir ūkio pajamingumo. Vertingiausia yra pirmoji metų žolė. Ji pjūties brandą dažniausiai pasiekia paskutinę gegužės dekadą.

Sena žole mokslininkas vadino išplaukėjusius varpinius ir pražydusius ankštinius žolynus. Ją, turinčią daug ląstelienos (celiuliozės), taigi sumedėjusią, karvės ėda nenoriai, lėtai ir sunkiai virškina, todėl pieno primilžis katastrofiškai krenta.

Rasi tai, ką sudėjai

„Logika paprasta, bet rūsti: jei tranšėjose ir ritiniuose sukaupei maksimalų maisto medžiagų kiekį, žiemą gyvuliai bus sotūs ir gyvensi turtingai. Jei žolė pražys, nepadės jokia moderni pašarų ruošimo technologija. Žiemą prapjovęs ritinį, jame rasi tai, ką sudėjai“, – apibendrino E. Klimas, prieš tai priminęs, kad nupjauta žolė parą pavytinama ir tik tada dedama į tranšėją arba vyniojama į ritinius. Esant blogam orui, geriau nevytinti, mat, pradalgėms išgulėjus daugiau negu 2 paras, gali iššusti įsėlis. Nuvalytas plotas nedelsiant patręšiamas amonio salietra arba karbamidu 100 kg/ha.

„Daugiametės žolės – bene svarbiausias karotino (provitamino A) šaltinis. Produktyviai karvei per parą reikia 400 mg karotino. Jaunoje žolėje krūmijimosi tarpsnio pabaigoje būna 250–450 mg/kg karotino. Lauke džiovinant šieną, 1 kg sausų medžiagų (SM) lieka tik 1–5 mg karotino. Gerame šienainyje 1 kg SM būna 20–50 mg karotino“, – pridūrė VDU mokslininkas.

Praktinėje „Agro dūzgių“ dalyje ŽŪA mokomojo ūkio žolę pjovė, grėbė, presavo, į ritinius vyniojo Slovėnijos prekių ženklo „SIP“ ir Nyderlandų prekių ženklo „KUHN“ technika, kuria prekiauja renginio rėmėjas UAB „Žemtiekimas“.

„Suvyniojus žalią žolę, gaunamas rūgštus silosas. Vertingiausias žolinis pašaras – šienainis (vytintos žolės silosas). Jame sausų medžiagų būna apie 40 proc. Jis nerūgštus, geriau ėdamas. Tokią būseną du kartus išvartyta žolė pasiekia per parą. Šiandien dalis žolės buvo paaukota presams pademonstruoti, – ŪP aiškino E. Klimas. – Likęs žolyno plotas popiet buvo nupjautas ir nedelsiant išvartytas. Rytoj pavakare iš tos vytintos žolės bus supresuotas puikus šienainis.“ Taip ir nutiko, profesionali UAB „Žemtiekimo“ komanda sutvarkė beveik 7,5 ha demonstracinio žolyno žolę. Buvo ne tik pademonstruota viena našiausių technikų, o taip pat paruošta daug aukščiausios kokybės pašaro.

Demonstracijos metu visų dėmesį labiausiai prikaustė transporterinis grėblys „SIP AIR HD 900 T“. Juo grėbiant sąvalkos formuojamos kairėje, dešinėje arba viduryje, galima formuoti 1 – centre ar 2 šonuose. Galima dirbti ir su viena grėblio puse (kitą tuo metu pakelti). Hidropneumatinė grėblio pakaba profesionaliai kopijuoja žemės paviršių, o rinktuvas išsilenkia net iki 60 mm pagal žemės kontūrą.

Transporterio juosta pašaras švelniai perkeliamas į sąvalkos vietą, nesmulkinamas ir nesuteršiamas žemėmis.

Ne ką mažiau dėmesio sulaukė ir ritinių presas-vyniotuvas „KUHN FBP 3135“. Dėl išskirtinės smulkintuvo rotoriaus pirštų formos presas pasižymi nedidelėmis kuro sąnaudomis. Patentuota rulono aprišimo sistema – naudoja 2 plėvelės ritinius. Rulonas net atsidarius kamerai išlaiko savo pradinį diametrą, neišsipučia, nepritraukia oro, tai užtikrina puikią pašaro fermentaciją. Ritinių vyniojimo metu galima uždėti ir nelyginius plėvelės sluoksnius (5, 7) ir taip sutaupyti plėvelės. 3D vyniojimo funkcija sumažina nereikalingą plėvelės sluoksnių skaičių ritinio galuose, ją perskirstant ten, kur labiausiai reikia – ant kampų.

Aukštino mėšlą

„Karvutė tikrai nekalta dėl klimato kaitos. Viena iš krypčių, siekiant, kad ūkis būtų neutralus klimato kaitai, – teisingai įrengti žolynus. Kai mėšlas laikomas rezervuaruose, metano dujų emisijos yra 5 kartus didesnės, nei kai karvutės paskleidžia jį ganykloje“, – diskusijoje apie didėjantį klimato kaitos poveikį pašarų auginimui, jų įtaką gyvulių sveikatai teigė VDU ŽŪA Inžinerijos fakulteto Mechanikos, energetikos ir biotechnologijų inžinerijos katedros vedėjas prof. dr. Rolandas Bleizgys.

Šakių r. Griškabūdžio žemės ūkio bendrovės (ŽŪB) inžinierius mechanikas Tomas Puskunigis džiaugėsi, kad jų karvės, ėsdamos kokybišką šienainį, užaugintą ir paruoštą pagal mokslininko E. Klimo rekomendacijas, duoda daug kokybiško – riebaus, baltymingo – pieno. Tvirtino, kad nėra geresnės trąšos už juodąjį auksą – mėšlą. Juo tręšiant, derlingumas didėja, sumažinus mineralinių trąšų kiekį. Jo teigimu, mišrusis ūkis – vienas iš kaimo klestėjimo, gyvavimo garantų, mat sukuria daugiau darbo vietų nei augalininkystės ūkis.

ŽŪA mokomojo ūkio direktorius Vilius Venskutonis pridūrė, kad mėšlu patręšti augalai geriau auga, nes pagerėja fotosintezė – ne tik dirvožemyje padaugėja maisto medžiagų.

Autorės nuotraukos

Viršelio nuotr.: Doc. dr. Evaldas Klimas ŽŪA mokomojo ūkio žolyne aiškina apie jo auginimą, šienavimą, nupjautos žolės tvarkymą.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.