Airių ūkininkas siekia efektyvinti verslą

Palyginimai

Pasak K. Jucevičiaus, Lietuva dažnai palyginama su Airija. Šios šalies plotas – apie 70 tūkst. kv. km, Lietuvos – 65 tūkst. kv. km. Dabar sunku patikėti, kad tarpukariu Lietuva buvo ekonomiškai geriau išsivysčiusi už Airiją (pagal sviesto eksportą tuomet Lietuva buvo penkta pasaulyje), tačiau sovietmetis viską sudėliojo kitaip. Net šiandien Lietuva savo socialinėmis kaimo plėtros ambicijomis ir agrarinėmis strategijomis kapstosi vakarykštėje dienoje, o Airija, buvusi varginga šalis, po stulbinančio ekonomikos šuolio tapo viena turtingiausių Europos Sąjungoje (ES). Tai stipri industrinė valstybė su išvystytomis informacinėmis technologijomis, liberalia darbo rinka.

K. Jucevičiaus teigimu, Airijoje žemės ūkis labai svarbus, nes jis gamina žaliavą maisto pramonei, yra kitų prekių ir paslaugų vartotojas. Taip jau susiklostė, kad Airijos gamta labai palanki gyvulininkystės plėtrai, todėl 2022 m. iš 4,88 mln. ha žemdirbystei tinkamų plotų net 4,3 mln. ha sudarė pievos ir ganyklos (apie 90 proc.) ir tik 458 tūkst. ha skirti augalininkystei.

Gyvulininkystės ūkių šalis

Taigi, Airija garsėja kaip šalis, kurioje dominuoja gyvulininkystė: laikoma daugiau nei 1,5 mln. karvių, 6,5 mln. mėsinių galvijų ir daugiau nei 3,8 mln. avių. Statistikoje pateikiama, kad 2020 m. vidutinis ūkio dydis buvo 35,5 ha, o šalyje ūkininkavo daugiau nei 137 tūkst. žemdirbių – 92 proc. jų vertėsi gyvulininkyste. Nors yra didelis registruotų ūkių skaičius, dažnai ūkininkai ar jų šeimos nariai turi kitus darbus, tad ūkininkavimui skiria tik dalį laiko.

Airijos ūkininkai yra suinteresuoti, kad jų produkcija būtų geros kokybės, tenkintų perdirbėjų reikalavimus ir būtų paklausi. Kad taip atsitiktų, ūkininkai taip pat ieško būdų, kaip gamindami pieną, augindami mėsinius galvijus ar ruošdami pašarus rastų tokių sprendimų, kurie mažintų savikainą, produkcija būtų geros kokybės, o gaunamos pajamos leistų tvariai ūkininkauti ir patenkinti savo poreikius. Airių ūkininkai suskaičiavę, kad viena karvė per metus duoda apie tūkstantį eurų pelno, tačiau pats ūkis turėtų laikyti daugiau nei 100 melžiamų karvių, taip pat auginti galvijus (mišrūnus), juos parduoti aukcionuose kitiems ūkininkams arba mėsos perdirbimo įmonėms. Dažno pieno ūkio fermos robotizuotos, nes niekas nesiveržia jose dirbti, šeimos nariai negali išlaikyti krūvio, reikia dirbti 24 val. per parą, 7 dienas per savaitę, 365 dienas per metus, juk karvei nepasakysi, kad pavargau ir noriu pailsėti. Todėl didelį darbo krūvį perima robotai. Karvės ūkiuose į tvartus uždaromos lapkritį, o į ganyklas išleidžiamos vasarį.

Karvių ganymo tradicijos

K. Jucevičiaus teigimu, dėl palankaus klimato airiai neatsisakė šimtametės ganymo tradicijos. „Kada lietuviai atsisakys tvartuose grandinėmis rišamų galvijų tradicijos – retorinis klausimas“, – svarsto K. Jucevičius. Airijoje nuo fermų į aplinkui plytinčias ganyklas, kurios aptvertos kapitalinėmis tvoromis ir pagal poreikį dalijamos į mažesnius aptvarus, veda bandotakiai. Vieną dieną banda genama už 6 km, kitą dieną – už 2 km, trečią dieną – už kilometro. Šimtametė yra ne tik ganiavos tradicija, bet ir pieno gamybos sezoniškumas. Sezonas prasideda balandį, ir pieno gamybos kreivė auga kartu su žolynų augimu, rudenį – mažėja. Gruodį karvės užtrūkinamos. Tokio gamybos organizavimo nauda ta, kad karvių nereikia grupuoti. Ir ūkininkas turi šiek tiek poilsio, ruošiasi masiniam veršelių gimimui. Vasaris įtemptas – per dieną apsiveršiuoja dešimtys karvių. Po tokio darbymečio, kuris trunka 1,5 mėn., vėl prasideda ramesnis laikas – karvės išleidžiamos į ganyklas. Dalis prieauglio paprastai keliauja penėjimui į kitus ūkius, apie 40 proc. telyčaičių ruošiama melžiamos bandos pamainai, o kitos sėklinamos mėsinių veislių bulių sperma. Airijos pieno ūkiuose per metus atvedama apie 5 mln. veršelių. Vienus (buliukus) ūkininkai paauginę parduoda aukcionuose, kitus (telyčaites) laiko bandos pamainai.

„Nors šis pavasaris Airijoje šaltas, ūkininkai jau pradėjo šienapjūtę, – „Ūkininko patarėjui“ pasakoja K. Jucevičius, – viename ūkyje stebėjau, kaip pirmiausia suvoluojama pieva, į žemę įspraudžiami po žiemos iškilę akmenys, o iš paskos važiuoja žoliapjovė. Iš šviežios žolės gaminamas silosas. Per sezoną pievos šienaujamos 3–4 kartus.“ Pasak K. Jucevičiaus, galvijams šerti, be žolės siloso, naudojami pašarų priedai (tarp jų – ir probiotikai), cukriniai runkeliai (ne išspaudos).

„Trumposios grandinės“

„Airių ūkininkai labai dėmesingi galvijų gerovei, artimai bendradarbiauja su veterinarijos specialistais ir mokslininkais, – pastebi K. Jucevičius, – tai palengvina ūkininkų sprendimus darant galvijų atranką, pieninę galvijininkystę derinant su mėsine. Pastarąjį dešimtmetį ūkiuose daugėja mėsinių limuzinų ir šarolė, tą lemia palanki kokybiškos jautienos vartojimo rinka šalyje. Be to, daug jautienos eksportuojama. Lietuvoje vietoje brangios jautienos vartotojams siūloma pigesnė karviena.“

Skuodo ūkininkų sąjungos vadovas K. Jucevičius stebisi Lietuvos pienininkystės sektoriaus situacija: galvijų šalyje mažėja, verslo strategiją faktiškai diktuoja pieno perdirbimo įmonės, o šioms palankius sprendimus priima valdžios institucijos. Visuomenėje formuojama trumposios maisto grandinės „nuo lauko iki stalo“ alternatyva – „nuo prekybos cent­ro iki trobos“. Net turintieji pieno ūkius savo šeimos reikmėms vartoja parduotuvėje įsigytus pieno produktus.

„Airiai, olandai, kaip ir lietuviai ūkininkai, paiso „žaliosios žemdirbystės“ reglamentų, – teigia K. Jucevičius, – skiriasi tik nacionalinių aplinkosaugos biurokratų reikalavimai. Grįžti prie galvijų ganymo tradicijos Lietuvoje būtų įmanoma. Tik tam reikėtų perdirbėjų valios, nes jie turėtų persiorientuoti, kaip Airijoje. O ūkininkai už pieno žaliavą turėtų gauti tinkamą atlygį, kad jaustųsi reikalingi. Mažesniems ūkiams, prie fermų turintiems žemės, sugrįžti prie ganymo nebūtų problema. Pieno kokybė pagerėtų, savikaina sumažėtų. Tik pirmiausia turėtume pasirūpinti ganyklų aptvarais, vartais, girdyklomis. Lietuvoje yra ūkių, kurie airių patirtį gebėtų pritaikyti kūrybiškai.“

Pasak K. Jucevičiaus, pieno ūkio efektyvumą lemia ne gyvulių skaičius, o realios pajamos iš hektaro ir iš karvės – ne primilžis, ne bendrosios pajamos, o kas lieka ūkininko kišenėje. Pieno gamintojams valstybės, ES skiriama parama mūsų ūkininko nesušildo – tuoj pat sumažintos pieno supirkimo kainos pavidalu padidina pieno perdirbėjų sąskaitas. Airis neskaičiuoja, kiek jam davė valstybė, o žiūri, kiek uždirbo.

Redakcijos nuotrauka

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.