A. Pikšrytė. Ar Europai reikia „mėlynojo kurso“?

Praėjus beveik dešimtmečiui po šio A. Sadato pasisakymo tuometinis Egipto užsienio reikalų ministras, vėliau tapęs Jungtinių Tautų generaliniu sekretoriumi, Boutros Boutros-Ghalis dar kartą pakartojo, jog ateityje karai Nilo baseino regione vyks ne dėl politikos, o būtent dėl vandens.

Nors vandens ištekliai savo prigimtimi yra atsinaujinantys, tik 0,5 proc. pasaulio vandens išteklių yra tinkami naudoti žmogaus reikmėms gėlo vandens pavidalu. Pasaulio populiacijai didėjant milžiniškais tempais, gėlo vandens poreikis drastiškai išaugo tiek besivystančiose, tiek ir ekonomiškai pažangiose šalyse, o dėl klimato kaitos, pramonės bei netvaraus ūkininkavimo vis labiau kenčia ir vandens kokybė. Visa tai skatina atkreipti dėmesį į apsirūpinimą vandens ištekliais ir tvarų jų vartojimą.

Pusė pasaulio gyventojų patiria vandens trūkumą

Per pastaruosius 40 metų gėlo vandens paklausa išaugo maždaug 40 proc. ir, kaip manoma, iki amžiaus vidurio padidės dar maždaug ketvirčiu. Tuo tarpu gėlo vandens pasiūla nuo 1970 metų sumažėjo daugiau nei perpus. Šiuo metu maždaug pusė pasaulio gyventojų patiria bent dalinį vandens trūkumą, ir šis skaičius, kaip prognozuojama, augs toliau. Dėl klimato kaitos, žemės ūkio, pramonės bei kitų netvarių veiklų smarkiai prastėja ir vandens kokybė.

20-ojo amžiaus antrojoje pusėje dėl industrinės plėtros, sparčių pasaulio populiacijos didėjimo tempų ir nuolatos augančio vartojimo drastiškai išaugus ekologinių problemų mastui, buvo pradėta diskutuoti apie tam tikras ribas, kurias peržengus nebebus įmanoma patenkinti net būtiniausiųjų žmonijos poreikių.  

Numatoma, jog peržengus šias planetos galimybių ribas ji nebebus pajėgi išlaikyti stabilios klimato ir aplinkos būklės bei aprūpinti žmoniją reikalingais ištekliais. Pasaulio populiacijai pasiekus kritinį skaičių, išaugs ir karinių konfliktų dėl gyvybiškai svarbių gamtinių išteklių, visų pirma – vandens, skaičius.

Konfliktai ar bendradarbiavimas?

Nors tokios prognozės, bent jau šiuo metu, vis dar vertinamos kaip mažai tikėtinos, konfliktų dėl vandens išteklių apraiškų pasaulyje galima rasti jau dabar.

Egzistuojant atvirkštiniam ryšiui tarp gyventojų skaičiaus bei gėlo vandens išteklių vienam asmeniui, dauguma besivystančių pasaulio valstybių, sparčiai augant populiacijai, jau šiuo metu patiria egzistencines vandens trūkumo grėsmes.

Konfliktus dėl vandens išteklių paprastai sąlygoja valstybių geografinė padėtis. Aukštupio valstybės dažnai turi mažesnes galimybes apsirūpinti vandeniu, todėl neretai jose statomos užtvankos Tai savo ruožtu lemia vandens kiekio kritimą ir jo kokybės problemas žemupio valstybėse.

Nors konfliktų dėl vandens daugėja, stebime valstybių bendradarbiavimo tendencijas. Istoriniai duomenys rodo, jog vandens išteklių trūkumo problemos dažniau skatino valstybes bendradarbiauti, nei konfliktuoti. Dauguma ankstyvųjų civilizacijų formavosi būtent didžiųjų upių baseinų teritorijose, nevalstybiniams dariniams jungiantis į didesnes struktūras.

ES mėlynasis kursas

Per kelis pastaruosius dešimtmečius taip pat išryškėjo vadinamosios ekologinės integracijos tendencija, vis dažniau sudaromos viršvalstybinės tarybos, komisijos, agentūros, ilgo laikotarpio programos ir kitas iniciatyvos.

Viena tokių – 2023 metų pradžioje Europos ekonominių ir socialinių reikalų komiteto (EESRK) pristatyta Europos Sąjungos mėlynojo kurso iniciatyva. Ja siūloma pašalinti vandens nepriteklių ir užtikrinti galimybę gauti sanitarines paslaugas bei saugų geriamąjį vandenį už prieinamą kainą, kuriant atsparią vandens tiekimo infrastruktūrą, diegiant vartotojus motyvuojančią kainodarą, sprendžiant vandens taršos problemas, skatinant efektyvų vandens išteklių naudojimą ir kt.

Siekiant šių tikslų, vanduo turi būti pripažintas atskiru strateginiu ES prioritetu, papildančiu priklausomybės nuo iškastinio kuro mažinimo strategiją. EESRK pasisako už vandens prieinamumo ir kokybės klausimų įtvirtinimą visose europinės politikos srityse, įskaitant ir bendrąją žemės ūkio politiką, kadangi žemės ūkio sektorius išlieka daugiausia vandens suvartojančiu sektoriumi ir yra atsakingas už daugiau nei pusę ES gėlo vandens suvartojimo.

Komiteto nario Kęstučio Kupšio teigimu, mėlynojo kurso iniciatyva buvo pastebėta kitų ES institucijų; kuriam laikui EESRK mėlynojo kurso siūlymas buvo laikomas šio komiteto vizitine kortele. „Analizuojant statistiką apie EESRK citavimą Europos spaudoje, mano dėmesį patraukė faktas, kad straipsnių apie mėlynąjį kursą skaičius per 10 praėjusių metų mėnesių buvo tiek pat, kiek straipsnių, kuriuose liečiama demokratijos ar atsparios ekonomikos tema, ir net dvigubai daugiau negu straipsnių šiuo metu ant bangos skriejančia dirbtinio intelekto tema“, – stebisi K. Kupšys.

Anot pilietinei visuomenei Komitete atstovaujančio K. Kupšio, toks žiniasklaidos ir visuomenės domėjimasis – neatsitiktinis. Jungtinių Tautų duomenimis, pasaulyje kasmet dėl prieigos prie švaraus vandens trūkumo bei prastos higienos miršta beveik 4 mln. žmonių – pusantro karto daugiau, negu gyvena Lietuvoje.

„Sausros skatins migraciją, o Europa bus suvokiama kaip santykinai saugus prieglobstis milijonams žmonių iš skurdesnių pasaulio šalių. Ir ES viduje jau yra regionų, kurie iš klestinčių gali tapti nebetinkamais gyventi būtent dėl problemų su vandeniu“, – sako jis.

Geriamojo vandens kokybė Lietuvoje gerėja

Dėl klimato krizės vandens prieinamumas Europoje mažės, ypač – pietiniuose regionuose, kurie vandens trūkumą patiria jau šiuo metu. Tuo tarpu žemumose esantiems regionams dėl klimato kaitos gresia jūros lygio kilimas. Druskingas vanduo prasiskverbia giliau į žemyną ir užteršia gėlo vandens telkinius.

Visa tai skatina atkreipti dėmesį į prieigos prie vandens bei sanitarinių paslaugų užtikrinimą, nuošalyje nepaliekant pažeidžiamiausiųjų grupių, taip pat – į taršos prevenciją, vandens kokybę, efektyvų ir tvarų vandens vartojimą, modernios infrastruktūros plėtrą ir kt.

Valstybės kontrolės duomenimis, pastaruoju metu geriamojo vandens kokybė Lietuvoje gerėja –  95 proc. šalies vandenviečių vanduo yra kokybiškas ir saugus. Nors geriamojo vandens kokybė šalyje yra gera, paviršinio vandens telkiniai yra prastos būklės, dėl žemės ūkio veiklos įtakos bei komunalinių nuotekų keliamos taršos.

Kai kurie namų ūkiai Lietuvoje vis dar neturi prieigos prie šiuolaikinių sanitarinių paslaugų, o netinkamai tvarkomos nuotekos gali užteršti paviršinius ir požeminius vandens telkinius bei dirvožemį.

Siekiant išvengti tokio pobūdžio problemų, Lietuvoje veikia Nuotekų tvarkymo informacinė sistema, kurios tikslas – nuotekų sistemų apskaita, padedanti operatyviai reaguoti ir užtikrinti, jog į aplinką nepatektų nevalytos ar netinkamai išvalytos nuotekos.

Baltija – cheminio ginklo kapinynas

Baltija yra viena labiausiai užterštų jūrų pasaulyje. Be antropogeninių faktorių, tai lemia ir jos baseino uždarumas – vanduo čia pasikeičia rečiau, o nepakankama jo recirkuliacija kelia problemų ekosistemai.

Vandenyno vandens prietaka į Baltijos jūrą nedidelė, jūros giliuosiuose sluoksniuose vanduo pasikeičia gana retai, todėl gelmių vandenyse trūksta deguonies. Tai neigiamai veikia jūros ekosistemas ir sudaro nepalankias sąlygas čia gyvenančiai florai bei faunai.

Per įtekančias upes ir jų intakus į jūrą taip pat patenka žmogaus veiklos šalutiniai produktai. Azotas, fosforas ir kiti augimą skatinantys teršalai sukelia vadinamąjį vandens „žydėjimą“.

Šio proceso, moksliškai vadinamo eutrofikacija, metu biologinio užterštumo medžiagos skatina dumblių dauginimąsi. Daugelio mokslininkų nuomone, būtent azoto ir fosforo junginiai, kurių išsiskyrimą lemia antropogeniniai veiksniai, labiausiai lemia deguonies mažėjimą Baltijos jūros vandenyje.

Be Baltijos jūros ekosistemai nepalankios geografinės padėties, lemiančios baseino uždarumą ir nepakankamą vandens apykaitą, bei žmonių keliamos taršos azoto ir fosforo junginiais, fenoliais, ftalatais ir kt., Baltijos jūra taip pat yra liūdnai pagarsėjusi kaip Antrojo pasaulinio karo cheminių ginklų kapinynas – tiek naciai, tiek sovietai jos dugne yra palaidoję dešimtis tūkstančių tonų cheminio ginklo.

„Klimato reporteriai“ (klimatoreporteriai.lt)