Alytuje atidaryta autizmo spektro sutrikimą turinčio keturmečio Emilio darbų paroda

Emilis – ypatingas vaikas, turintis autizmo spektro sutrikimą. Berniukas nekalba, tačiau jo piešiniai kalba už jį – jautriai, nuoširdžiai ir spalvingai, atverdami duris į unikalų pasaulį, kuriame iš pradžių buvo daugybė spalvotų brūkšnelių, vėliau juos keitė raidės ir skaičiai, o paskui – spalvoti žmogeliukai, namai, paukšteliai ar muzikos instrumentai.

Tuos pirmuosius brūkšnelius Emilis, anot mamos Miglės, nupiešė būdamas dvejų. „Tuomet jis  susidomėjo spalvotais pieštukais ir spalvomis. Vis pasiimdavo popieriaus lapą ir bandydavo kažką piešti. Iš pradžių brūkšnelius, o palaipsniui pradėjo rašyti  skaičius ir raides, vėliau – natas ir muzikos instrumentus“, – prisimena berniuko mama.

Keturmetis Emilis jau yra nupiešęs ne vieną dešimtį piešinių. Juos šiomis dienomis galės apžiūrėti Alytaus „Volungės“ progimnazijos skyriaus „Volungėlė“ mažieji ir jų tėveliai – šiandien čia atidaryta mažojo Emilio piešinių paroda „Aš nekalbu sakiniais, aš kalbu piešiniais“.

Kai žodžiai virsta piešiniais

„Parodos pavadinimas – tai mano pasakytas sakinys. Aš dažnai po vieną žodelį mokau Emilį kažką pasakyti, nes sakinukai mums nepavyksta. Neseniai mokiau jį pasakyti žodį „myliu“. Sakiau Emiliui, kad, kai namo sugrįš mama, jis pasakytų tą „myliu“. Grįžus mamai, jis nieko nepasakė – tiesiog kažką piešė. Po kurio laiko Emilis man atnešė piešinį, kuriame nupieštas kačiukas su širdele. Tą akimirką aš ir pasakiau tuos žodžius, kad Emilis nekalba sakiniais – jis kalba piešiniais,“ – jautriu prisiminimu parodos atidarymo metu pasidalija Emilio močiutė.   

Sūnaus paroda džiaugėsi ir jaudulio neslėpė Emilio mama Miglė Šilanskaitė. „Balandis – autizmo supratimo mėnuo, todėl man, kaip autistiško vaiko mamai, jis yra ypač svarbus ir jautrus. Tikiu, kad žmonės, kurie dar nėra susidūrę su autizmu ar apie jį turi kitokią nuomonę, gali iš arčiau pamatyti, jog šie vaikai turi talentų, svajonių ir gebėjimų – tereikia juos pastebėti ir leisti jiems atsiskleisti. Labai džiaugiuosi, kad „Volungėlės“ skyrius suteikė galimybę parodyti Emilio talentą. Esu nuoširdžiai dėkinga specialiajai pedagogei Ramunei, kuri ne tik labai padeda mano sūnui, bet ir dalijasi vertingais patarimais. Būtent jos paskatinimas ir padrąsinimas tapo pirmuoju žingsniu link šios parodos. Esu laiminga gyvendama tarp žmonių, kurie supranta, kas yra autizmas, apie tai kalba, domisi ir priima autizmo spektro sutrikimą turinčius vaikus tokius, kokie jie yra. Mums nereikia gailesčio – mums reikia palaikymo ir supratimo. Mes taip pat norime, kad mūsų vaikai būtų priimti tokie, kokie jie yra“, – stipriu „Volungėlės“ skyriaus pedagogų ir  darbuotojų palaikymu džiaugėsi Emilio mama Miglė.

Emilio mamą, močiutę ir mažąjį Emilį parodos atidarymo proga pasveikino „Volungės“ progimnazijos direktorė Rimvyda Ališauskienė.

„Emilio piešiniai yra ne tik spalvos ir linijos, bet per tuos piešinius matome ir vaiko drąsą, augimą, smalsumą. Šiandien noriu padėkoti Emilio mamai už jos kantrybę ir meilę bei drąsą surinkti kiekvieną vaiko darbelį ir pasidalinti su mūsų bendruomene“, – įteikdama Emiliui dovaną sakė progimnazijos direktorė.

„Stengsimės nepaleisti šio Emilio talento“

Parodos atidarymo metu Emilio mama pasidžiaugė, kad jos sūnaus piešiniuose nėra tamsių ir pilkų spalvų, o tai, pasak jos, reiškia, kad vaikas psichologiškai gerai jaučiasi.

Anot moters, pomėgį piešti Emilis, ko gero, paveldėjo iš savo tolimų giminaičių, tarp kurių yra gerai žinomų menininkų. Tiesa, piešti vaikystėje mėgo ir Emilio mama. Ji dažniausiai „kopijuodavo“ – perpiešdavo kitų pieštus piešinius.

Pasak Emilio mamos, kai sūnus piešia, jis būna labai ramus ir įsijautęs – anot Miglės, tarsi gyvena tame. „Kai matau, kad Emilis pradeda pykti, bandau jam duoti popieriaus lapą ir pieštukus. Būna, kad tai padeda jam nusiraminti“, – priduria keturmečio mama. 

Grįžęs iš darželio berniukas beveik visą laiką piešia. Emilis dar labai mėgsta vartyti garsines knygeles. Keturmečiui taip pat labai patinka muzika. „Kartą apsilankėme kavinėje. Joje buvo pianinas. Emilis priėjo prie jo ir sugrojo gamą. Iš kur jis ją moka? Mes nežinome, nes groti mes jo tikrai nemokėme“, – anūko gabumais stebisi močiutė, o mama pažada: „Stengsimės nepaleisti šio Emilio talento. Kai jis paaugs, galbūt leisime jį į Dailės mokyklą. Žinoma, laikui bėgant sūnaus pomėgiai gali keistis, tačiau dabar jis yra labai meniškas vaikas.“ 

Klausydamasis muzikos Emilis neretai atpažįsta skambančius instrumentus ir juos perkelia į savo piešinius, tarsi sujungdamas garsą su spalva. Šiame savitame pasaulyje gimsta keturmečio piešiniai, kurie kasdien vis labiau stebina artimuosius ir džiugina aplinkinius.

Alytaus miesto savivaldybės informacija