Amžius netrukdo šypsotis

Kojinės klebonui

„Anūkė užsimislino, kad nunerčiau jai margą staltiesę“, – ant stalo dėdama vąšeliu nunertą apvalią staltiesę sako žarėniškė. Šypsosi – spalvotas juostas mėgstanti įmegzti tik kraštuose, o anūkė užsiprašė juostų per visą staltiesę.

Visą amžių labiau sekdavosi megzti ne vąšeliu, o virbalais. Dabar, kai rankos nebeklauso, virpa, virbalais jau nebe daug galinti dėl pabėgančių mezginio akių. Dėl to dažniau neria vąšeliu – paleistą akį visai nesunkiai „sugauna“.

Mezginių – margaspalvių staltiesių, servetėlių, pagalvių užvalkalų, lovatiesių – O. Turčinskienė sukaupusi maišus. Bet mezgimo vis tiek neužmeta – geriau geriems žmonėms išdovanoja.

Siūlai Oną paviliojo dar visai mažą. Juokinga istorija, tačiau pirmas vilnones kojines ji, būdama šešerių, numezgė Kruopių bažnyčios (Akmenės rajonas) klebonui, o siūlų, iš kurių tas kojines mezgė, paslapčiukais „nusikniaukė“ iš savo mamos.

„Po karo siūlų nebūdavo, tai vis iš mamytės pasivogdavau“, – pasakoja auksarankė.

Be kojinių klebonui dažniausi Onos vaikiški mezginiai – daugiausia drabužėliai lėlėms. Numezgusi duodavo sesei Marytei, kad lėlytes aptaisytų, nes pati jomis žaisti nemėgo, tuo laiku mieliau pamegzdavo.

O dabar siūlų, sako senolė, nereikia ieškoti – „krautuvės šiais laikais pilnos“. Mezga arba neria iš tokių, kokius jai pristato anūkai. Žarėniškė juokdamasi pamini vaikaičių ketinimus daugiau siūlų jai nebepirkti, esą kad nepersidirbtų. Ketinimai taip ir lieka ketinimais, bet senolei jie reiškia kur kas daugiau – rūpestį ja.

„Anūkas statosi namą Šiauliuose. Pasakė, kad užbaigęs mane išsiveš pas save“, – meilės ir rūpesčio kalbą apie savo anūkus, Amžinybėn palydėto sūnaus atžalas, tęsia ilgaamžė.

Žarėniškė viena gyvena savo jaukiai sutvarkytame name. Dažnai sulaukia ne tik anūkų, bet ir penkiskart per savaitę, jos žodžiais, valdžios atsiųstų mergelių – dviejų darbuotojų, kurios ir spaudimą pamatuoja, ir apie savijautą paklausinėja, patarimų duoda, namus sutvarko, valgyti pagamina, o jei reikia, ir produktų suvaikšto.

Kas aplankytų, jei ne brangiausi anūkai, kurie net du iš keturių gyvena Šiauliuose, ne socialinės darbuotojos, ne gerieji kaimo žmonės, senolei nesmagu ir pagalvoti. Vienai namelyje dar sunkiau šaltą žiemą, kai reikia kūrenti ugnį.

Gyvendama ilgą gyvenimą, O. Turčinskienė daug netekčių patyrė – dukros ir sūnaus netektis iškentė, per koroną vyrą palaidojo, iš gausaus brolių ir seserų būrio ji tik viena liko – visi iki vieno išmirė – ir giminės, ir bendraamžės draugės, ir nemažai kaimynų.

Vėtyta ir mėtyta

Gyvenimas šviesuolės nelepino nuo ankstyvo amžiaus. Karo pabaigoje, 1944-aisiais, Akmenės rajone per gimtuosius Kruopius ėjo frontas, todėl gyventojų pareikalauta kuo skubiau palikti namus, slėptis miške bent kelias savaites. Ona, nors tada jai tebuvo vienuolika metų, iki šiol aiškiai atsimena nusidriekusias tankų eiles. Prisimena, kaip, laikinai aprimus šaudymams, mama iš miško kelis kartus smarkiai rizikavo parlėkti namo duonos, o kartu ir kitko prigriebdavo.

Vykę mūšiai gyvenvietę stipriai nusiaubė, sudegino namus, nuniokojo net bažnyčią. Kas nebuvo sunaikinta ir nusiaubta, tą išgrobstė Raudonoji armija.

Onai mama vėliau pasakojusi, kad rusų kareiviai ištampė „ne tik duonos kepalus, bet ir tuščiuose namuose rastus skurlius, kuriuos paskui iš užančio visiems siūlė“. Ko neišgrobstė, nesunaikino, senolės žodžiais, tiesiog „apš...“, – rusų su vokiečiais, sako, nepalyginsi, vokiečiai švarūs buvo.

Šeima namo po karo nebegrįžo. Be į karą paimtų dviejų sūnų, Onos motina su penkiais vaikais bei mamos brolis apsistojo pamiškės sodyboje Joniškio rajone. Mama, prisimena pašnekovė, tada pasakė „nuo kulkų išbėgom, bet nuo bado gal ir neišbėgsim“, taip striukai tuo laiku teko gyventi.

Dėdė (mamos brolis) buvo šiaučius, pradėjo batus siūti – kaimo žmonės už tai ir duonos, ir lašinių atnešdavo. Vaikai avis paganydavo, aplinkiniams talkindavo – vis nauda.

Bet laikai buvo įtempti, į sodybą pamiškėje vis užsukdavo partizanai. Ieškodama ramybės, šeima išsikraustė pas Gaižaičiuose (Joniškio rajonas) gyvenantį dėdę, kuris pasiturintis buvo, net pieninę turėjo. Tas giminaitis surado namą su žeme. Motina su vaikais ten ir įsikraustė.

Sykį, Onai tada buvo tik 14 metų, į sodybą vėl atėjo partizanai. Atėję stribai smarkiai šaudė, bet viduje buvusiems partizanams pavyko pabėgti. Stribai šeimą išvarė į kiemą, išvertė namus, o motiną, Oną ir jos seserį Aliukę į Kruopius, paskui į Žagarę tardyti išsivežė. Mamą paleido sužinoję, kad vienas sūnus tarnauja tarybinėje armijoje. Ona ir šešeriais metais vyresnė Elena išgabentos tolesniam tardymui Šiauliuose.

Sužinoję, kad Ona dar net paso neturi, išleido išsiimti. Paleista ji nebepasirodė. Prisiglaudė pas dėdę Gaižaičiuose. Tuo tarpu sesuo buvo nuteista kalėti lageryje 25 metus.

Elena į Lietuvą sugrįžo po trejų metų – mirus Stalinui.

O. Turčinskienė net nenori prisiminti, kaip buvo tardoma.

2003 metais Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Pasipriešinimo dalyvių rezistentų teisių komisija O. Turčinskienę pripažino laisvės kovų dalyve.

Kelias pasuko į Žarėnus

„Sesuo susirado berną Žarėnuose. Ištekėjo. Uošviai buvo seni, turėjo šiokį tokį ūkį. Pakvietė mus pareiti pas juos. Mama mokėjo gyventi, namus ištaisė, grindis padarė vietoje aslos“, – pasakoja.

O tada Ona sutiko būsimą vyrą Kostą. Jiedviem susituokus, Kostas į tarybinę armiją išėjo.

Sugrįžęs įgijo vairuotojo teises, įsidarbino Žarėnų–Latvelių tarybiniame ūkyje.

„Buvom susitaupę pinigų mašinėlei, o vietos klebonas rėkia: ne mašinėlę pirmiausia pirkite, o namą. Nelabai namo norėjau, man labiau patiko turėti mašiną. Už namą, kurio tik pamatas dar buvo, ir žemę žmogus 2 000 rublių prašė. Nusipirkom. Pasistatėm.“

Čia, šitame name Žarėnuose, iki šiol ir gyvena.

O. Turčinskienė dirbo sanitare Žarėnų medicinos punkte – žmones mylėjo ir ją žmonės mylėjo.

Ilgaamžiškumo receptas

Senolė visąlaik gyveno aktyvų gyvenimą: daug dirbo, šoko tautinius šokius, pavyzdingai tvarkėsi savo sodyboje. Onos ir Kosto namų neaplenkdavo svečiai. Senolė nesuskaičiuoja, kiek kunigų pas ją valgyti yra gavę. Onos vyras buvo zakristijonas, aktyvus bažnyčios giedorius, be to, ir choristas.

Dar visai neseniai Ona su anūke Ingrida, kuri šiuo metu gyvena Anglijoje, užsiiminėdavo grožio ritualais – abi maudydavosi šaltame kubile, grūdindavosi.

Smalsu ponią Oną detaliau paklausinėti apie šalto vandens poveikį grožiui ir kaip juodvi su anūke sveikatindavosi. O pašnekovė nedaugžodžiauja.

„Paprastai. Taigi maudymukai būdavo! Net Šakynoje žmonės kalbėdavo, kad Žarėnuose aš viena tokia. Dabar jau viskas. Anksčiau gal taip ir buvo, bet dabar tai jau viskas“, – valiukiškai nusikikena į 94 gyvenimo metus kopianti žarėniškė.

Jaunatviškam pašnekovės būdui nekliudo ne tik amžius, bet ir širdies stimuliatorius – prieš dvi dešimtis metų įdėtas pirmasis spėjo pabaigti savo amžių, tad prieš dvejus metus teko jį pakeisti nauju.

Koks žarėniškės ilgaamžiškumo receptas? Ona svarsto – gal Dievas jai davė tokią laimę.

„Kaip laimę turėjau gerų žmonių sutikti, taip ir laimę ilgiau pagyventi“, – paaiškina.

„Man ji visada buvo Žarėnų stiliaus ikona: pasitempusi, gražiai apsimezgusi – pirštinytės, kepurytė, šalikiukas, segė. Be galo inteligentiška. Aristokratiška!“ – gerų žodžių šviesuolei nešykšti Žarėnų kaimo bendruomenės pirmininkė Jolanta Gedaminskienė.

Edita AKSOMAITIENĖ / ŠIAULIŲ KRAŠTAS

Gintarės DAKNYTĖS nuotr.