Anglies kreditų šešėlis: ar perkame realų poveikį?

Dar visai neseniai anglies kreditai buvo laikomi beveik nereguliuojamais savanoriškos anglies rinkos instrumentais. Tačiau šiandien jie tampa vis svarbesne perėjimo prie klimatui neutralios ekonomikos dalimi. Tam yra objektyvi priežastis – ne visų ekonomikos sektorių dekarbonizacija šiuo metu yra techniškai įmanoma.

Iš esmės anglies kreditas yra sertifikatas, leidžiantis kompensuoti vieną toną CO₂ ekvivalento emisijų investuojant į veiklą, kuri pašalina arba sukaupia vieną toną anglies dioksido. Todėl kokybiški anglies kreditai yra ne tik tvarumo priemonė, bet ir strateginis verslo instrumentas, padedantis valdyti žaliosios pertvarkos kaštus.

Tačiau tokie kreditai negali būti kuriami bet kaip. Jie turi būti grindžiami patikima šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimo veikla ir atitikti Paryžiaus susitarimo principus. Vienas svarbiausių reikalavimų – papildomumas. Tai reiškia, kad anglies kreditai gali būti išduodami tik už tokias veiklas, kurios viršija teisės aktų reikalavimus ir nebūtų vykdomos įprastomis rinkos sąlygomis. Be to, anglies šalinimas turi būti tiksliai išmatuojamas, ilgalaikis ir teikti realią naudą aplinkai.

Šį požiūrį atspindi ir Europos Sąjungos politika. Šių metų kovą, iš dalies pakeitusi ES klimato teisės aktus ir nustatydama privalomą tarpinį tikslą iki 2040 m. grynąjį šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį sumažinti 90 proc., palyginti su 1990 m. lygiu, Europos Vadovų Taryba nuo 2036 m. leido naudoti aukštos kokybės tarptautinius anglies kreditus, tačiau ne daugiau kaip iki 5 proc. 1990 m. ES grynojo išmetamųjų teršalų kiekio.

2024 m. gruodžio 6 d. įsigaliojo Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2024/3012, sukūręs pirmąją ES savanorišką anglies dioksido absorbavimo, anglies kaupimo ūkininkavimo ir anglies kaupimo produktuose sertifikavimo sistemą (CRCF). O šių metų gegužės 7 d. įsigaliojo pirmasis pagal CRCF priimtas deleguotasis reglamentas, nustatantis metodikas ilgalaikiam anglies šalinimui – tiesioginiam CO₂ surinkimui iš oro ir saugojimui (DACCS), CO₂ surinkimui iš biomasės procesų ir geologiniam saugojimui (BioCCS) bei bioanglių gamybai ir ilgalaikiam jų saugojimui (BCR). Kitų CRCF reglamente numatytų veiklų, įskaitant anglies kaupimą ūkininkaujant ir produktuose, sertifikavimo metodikos dar tik rengiamos.

Vis dėlto, nelaukiant oficialių metodikų, pirmieji Lietuvoje sukurti anglies kreditai, pagrįsti anglies kaupimu dirvožemyje ir medienoje, jau parduodami.

Kalbant apie anglies kaupimo ūkininkavimą, papildomumo klausimas nekelia didesnių abejonių. Tokia veikla dažniausiai reikalauja papildomų, nuo įprastos žemės ūkio praktikos besiskiriančių veiksmų, kurių ūkininkai nesiimtų be papildomų pajamų iš anglies kreditų. Šiuo atveju nauda ir paskatos yra pakankamai aiškios.

Kur kas sudėtingesni klausimai kyla vertinant anglies saugojimą medienos konstrukcijose.

Pavyzdžiu gali būti naujasis medinis tiltas per Nerį Vilniuje. Mediena šiam projektui pasirinkta neatsitiktinai. Projekto autoriai ne kartą pabrėžė, kad medis ne tik dera prie sostinės Žvėryno rajono urbanistinio konteksto, slopina triukšmą ir vibracijas, bet ir veikia kaip anglies dioksido saugykla. Būtent dėl šios savybės projektas pristatomas kaip prisidedantis prie klimato kaitos švelninimo, o Vilniaus miesto savivaldybė planuoja šią investiciją vertinti kaip vieną iš savo klimato neutralumo priemonių.

Tačiau įsivaizduokime, kad šio tilto medinių konstrukcijų gamintojas nuspręstų sertifikuoti tilte ilgam laikui sukauptą CO₂ ir išleisti anglies kreditus. Ar tokie kreditai atitiktų papildomumo principą?

Vargu. Priimant sprendimą statyti medinį tiltą, galimybė ateityje uždirbti iš anglies kreditų nebuvo nei svarstyta, nei juo labiau tapo lemiamu argumentu renkantis medieną vietoje plieno ar betono. Kitaip tariant, anglies kreditų pajamos nebuvo priežastis, dėl kurios buvo sukurtas papildomas klimatui naudingas rezultatas.

Kyla ir kitas klausimas – kam tokiu atveju turėtų priklausyti pajamos iš anglies kreditų? Medinių konstrukcijų gamintojui, statytojui, projekto vystytojui, o gal savivaldybei, kuri priėmė sprendimą investuoti į medinį tiltą ir finansuoja jo statybą? O gal teise į naudą turėtų dalytis visi projekto dalyviai?

Šie klausimai netrukus taps ne teoriniais, o praktiniais. Medinis tiltas Vilniuje jau statomas, buvo planuotas ir didžiausias Lietuvoje medinis biurų pastatas, vis dažniau kalbama apie medinių daugiabučių plėtrą. Pasaulyje tokių pavyzdžių jau yra – Norvegijoje dar 2019 m. baigtas statyti 85,4 metro aukščio medinis pastatas „Mjøstårnet“.

Augant medinių konstrukcijų naudojimui statyboje, neišvengiamai didės ir siekis komercializuoti jose sukauptą anglį. Todėl papildomumo ir teisingo naudos paskirstymo klausimai taps vienais svarbiausių vertinant anglies kreditų, pagrįstų anglies saugojimu medienoje, kokybę.

Galiausiai būtina atsakyti į esminį klausimą: ar anglies kreditai atlygina už naujai sukurtą naudą klimatui, ar tik leidžia papildomai monetizuoti sprendimus, kurie būtų priimti ir be jų?

Kol į šį klausimą nėra aiškaus atsakymo, virš dalies anglies kreditų rinkos ir toliau išliks papildomumo šešėlis.

ILTE informacija