Anksčiau gynusi žmones, dabar gelbsti žaliuosius draugus

Tarsi sergantys žmonės

Miesto ir kaimo medžių poreikiai bei priežiūra yra skirtingi. Jei žmogus, tarkim, kaime turi sodybą su šimtamečiais medžiais, sodintais tėvų, senelių laikais, su šiais medžiais jis turėtų elgtis kitaip, nei tai daroma miestuose. K. Žalnierukynaitė, „Ūkininko patarėjui“ pasakodama apie skirtumus, žodžių į vatą nevyniojo: „Visų pirma, miestų medžiai labai pavargę. Neturi vietos šaknims, augavietės apribotos. Žmoniškai pasakius, jie neturi ką valgyti, yra nuolat alkani. Todėl didelių lajų neaugina ir gausu džiūstančių šakų. Kasmet reikia juos ne tik genėti, bet ir dirbtinai maitinti. O jei žiemą dar druskomis „patręšia“ – išvis tragedija“, – susirūpinimo neslėpė pašnekovė.

Arboristė neatsistebi, kad miestuose medžiai išvis kažkaip dar išlieka gyvi. O apie vargstančių medžių naudą žmogui ŪP pašnekovei kalbėti sunku: „Medžius miestuose sodina tam, kad žmonės pasijustų sveikesni, tarsi gamtoje, bet kokią energetiką gali skleisti vargstantys medžiai? Jie juk yra gyvi organizmai, jie kenčia, tai kaip gali būti laimingas po tokiais medžiais?“

Kadangi pastaruoju metu gydymasis mišku, medžiais tapo teisėta medicinos mokslo, sveikatinimo šaka, kaip ir gyvūnų terapija bei panašios, klausimas apie medžių energetiką kilo savaime. Ar tinka gydytis miesto medžių „energija“? Ar ir elgtis su tokiais medžiais reikia ne kaip su gydančiaisiais, o kaip su ligoniais?

„Prie miestų gatvių augantys medžiai yra tarsi reabilitacijos palatos ligoniai. Medžiams geriausia augti užmiestyje. Žmogiškais terminais kalbant, miestų medžiai lieka ne tik alkani ir ištroškę, bet ir neišsimiegoję. Todėl, kad vasarą, kai karšta ir įkaista asfaltas, betonas, mūro pastatai, miestų medžiai priversti save vėsinti. O miškų medžiai gyvena vėsiai ir drėgmės tiek negarina. Juk medžiai, iš žemės imdami drėgmę, taip vėsina ir save, ir aplinką. Ar pastebėjote, kad po medžiais jaučiasi drėgmė? Po skėčiu per karščius taip gerai nesijausi, kaip po medžiais. Taigi miesto medžiai tuo metu, kai jų giminės, augantys kur kas palankesnėmis sąlygomis, ilsisi, privalo save vėsinti ir dar labiau vargsta“, – tvirtino K. Žalnierukynaitė.

Ką pasakoja

Ar galima su medžiu pasikalbėti, gauti iš jo geros ar blogos energijos? Šie klausimai ir paprastiems žmonėms, ir mokslininkams seniai nedavė ramybės. Ką apie tai galvoja moteris, kuri savo gyvenimą skyrė medžių kalbos „vertimui“ į žmonėms suprantamą, o savo egzistavimo be medžių ir gamtos artumo jau net neįsivaizduoja?

„Galima kalbėtis. Jeigu nori ką nors išsakyti, bet neturi kam, gali ateiti po medžiu ir kalbėti jam. O tam, kuris su medžiais dirba ir turi daug patirties, medžiai daug papasakoja, – aiškino arboristė. – Kai prie jo ateini, žinai, kaip, bėgant metams, keitėsi medžio aplinka – iš lajos formos, kitų ženklų, kurių negali taip paprastai paaiškinti. Tu ateini ir gali pasakyti, ar tas medis anksčiau augo atviroje vietoje, ar daugiau aplinkui medžių buvo, ar anksčiau jis turėjo daugiau vietos šaknims. Bet nėra taip, kad atėjai ir jis tau guodžiasi. Aišku, jei matai nulūžusią šaką, pavargusį, tai jau guodžiasi.“

Pasak ŪP pašnekovės, miesto žmonės medžiais rūpinasi daugiau ir dažniau, tačiau miesto medžiai yra ne tų žmonių, kuriems rūpi jų likimas, o auga viešose vietose. Tad ir priežiūra bei sprendimai dažniausiai priklauso visai ne nuo to, kuriam parūpo miesto medžių ar konkretaus medžio gerovė. Bet dėl vieno dalyko ir miesto, ir kaimo žmonės sutaria panašiai – prie savo namų augančius didelius medžius labai nori išpjauti, nes jų bijo. Ir, pasak arboristės, bijo ne be pagrindo. Mat Lietuvoje prieš kokius dešimt metų nebuvo kokybiškos medžių priežiūros. Pjaustė visi apatines šakas, kiek pasiekė. Nupjaudavo dideles, storas šakas ir palikdavo milžiniškas žaizdas, per kurias medžiai imdavo pūti, todėl natūralu, kad vėliau jie lūždavo ir užgriūdavo ant stogų, automobilių ar kitų objektų. Be to, didžiuliai medžiai kartais auga visai ne vietoje. „Anksčiau lietuviui buvo labai svarbu sodyboje turėti kelis pagrindinius medžius: ąžuolą – kaip žaibolaidį, liepą – motinėlę, kuri maitino badmečiu, žmonės valgė karną, gydėsi arbatomis, valgė jaunus lapelius ir ūglius pavasarį. Dar beržą norėjo turėti sodyboje, šermukšnį – nuo piktų dvasių. Bet prie pat gyvenamojo namo medžių nesodindavo, nes kiemai būdavo nemaži, žemės ūkininkai turėjo. Sodindavo taip, kad pro langus matytų, mėgo medžių eile žymėti sklypų ribas, saugotis nuo vėjų. O kai buvo suvaryti į gyvenvietes, į 6 arus prikaišė medžių greta namų. Jie ėmė ir ant stogo linkti, ir šviesą, vaizdą per langą užstoti. Sodinusiųjų jau gal nėra, o medžiai užaugo didžiuliai. Ir nežino žmonės, ką su jais daryti. Tada prasideda apatinių šakų genėjimas, lajos kėlimas, vėliau, nors ne taip greit, ne iš karto, prasideda medžių lūžinėjimai“, – dėstė K. Žalnierukynaitė.

Pasak jos, besaikis lajos iškėlimas, paverčiant lietuviškus medžius į palmes, tampa rimta grėsme: „Įsivaizduokite, kai svorio centras viršuje, ką daro vėjas? Verčia tokius medžius net iš šaknų, ne tik nulaužia. O juk lają galima buvo protingai praretinti ir palikti tuos „išėjimus“ vėjui. Bet padaryta taip, kaip padaryta. Ir todėl mes, arboristai, turime taisyti klaidas, gelbėti žmones, o ne medžius. Nors aš esu už medžių išsaugojimą, jei nėra rimtos grėsmės.“

Apie klaidas ir mitus

Šiais laikais žmonės jaučiasi esantys visų sričių žinovai – internetas, dirbtinis intelektas ir „taip tėvai ir seneliai darė“ yra tarsi trys banginiai, ant kurių laikosi „sofos ekspertų“ žinios. Arboristai – gana nauja Lietuvoje profesija, ir sunku pakeisti nusistovėjusias medžių priežiūros praktikas. Paklausta apie dažniausiai pasitaikančias klaidas, K. Žalnierukynaitė pirmiausia pabrėžė neteisingą genėjimą, kai keliamos aukštyn lajos, padarant medžiams daugybę ir didelių žaizdų. Pasak jos, jei šaka tapo sunki ir nusviro, ėmė trukdyti, jos nebūtina pjauti, galima nupjaustyti smulkias šakeles ir šaka pakils aukštyn. Nereikia daryti 10 cm skersmens ir didesnių žaizdų.

Taip pat žmonės klaidingai galvoja, kad jei medyje yra drevė – jau tragedija. Nėra gerai, jei medis 45–50 metų, o jame yra skylė. Bet jei medžiui 100 metų, net jei išorėje nesimato jokių drevių, arboristė be jokių prietaisų gali pasakyti, kad jis viduje kiauras. Nes taip turi būti, tai yra natūralus senėjimo procesas. „Augdami medžiai storėja. Įsivaizduokite, jei viduje nebūtų kiauras, koks būtų svoris ir kokia apkrova tektų šaknims. Šaknys neišlaikytų. Ir apskritai medžiai – stebuklingi padarai, kurie patys save pamaitina. Tai, kas nuo jo nukrenta natūraliai miške, supūva ir grįžta medžiams. Ir ne šiaip supūva, o suvartoja, perdirba grybai, ir tik tada medžiai gali įsisavinti. Vidų, kurį puvinys suskaidė, medžiai atgal įsisavina – tokie savotiški kanibalai, – tikino ŪP pašnekovė. – Medžiai atsirado daug anksčiau už mus, yra protingesni už mus, tik apsiginti nemoka. Aš nesu įsitikinusi, kad labai gerai suprantu medžius, bet stebėjimas ir žinios, kurias gavau mokydamasi arboristikos užsienyje, labai pasitvirtina.“

Pasak arboristės, genėjimas anksti pavasarį ir vėlai rudenį neturi jokio mokslinio pagrindimo, kaltos tik lietuviškos tradicijos, kurių dabar laikytis nėra prasmės. „Lietuviai nuo seno kitokių medžių negenėjo, nes nesodino prie pat namų, o vaismedžių sodus genėjo ankstyvą pavasarį ir vėlyvą rudenį, nes tuo metu buvo laisvesni, nedirbdavo lauko darbų. Anksti pavasarį dar neįvažiuosi į laukus, tai gali eiti medžius genėti, o vėlyvą rudenį derlius jau nuimtas, – į klaidas pirštu bedė K. Žalnierukynaitė. – Mūsų platumoje negalima genėti medžių, kai lauke temperatūra žemesnė nei –5 °C, nes gyvybiniai medžio syvai, kurie turi užgydyti žaizdą, tik esant aukštesnei temperatūrai pakyla iki žaizdos. O žemoje temperatūroje užšąla ir sprogdina žaizdą. Genėjimui tinkama aukščiausia temperatūra yra 25 °C.“

Per karštį ir sausrą arboristai nevargina nei medžių, nei savęs, nes darbas medyje yra ir taip fiziškai sunkus. Todėl, redakcijos pašnekovės įsitikinimu, vasarą medžius genėti ne tik galima, bet ir geriausia, nes tada medis geriausiai užsigydo žaizdas. Tik jei reikia senolį medį išsaugoti, šakos pjaunamos tada, kada reikia.

K. Žalnierukynaitė piktinosi, kad pastaraisiais metais žmonės iš medžių daro savotiškus „toršerus“ – lenkia jų šakas žemyn, nors, pasak jos, medžiai turi išlaikyti prigimtinę formą. „Jeigu nori kitokios formos, nusipirk išvestą tokią veislę, bet medžio nekankink. Nes medis visada stengsis atsiauginti genetiškai užkoduotą formą. Ir medžio žeminimas yra kova su medžio prigimtimi. Jei nori medžio prie namo, bet žinai, kad jo bijai ar užstos kažką, tai pirk medį, kuris neauga aukštas. O dabar galvojama, kad pigiau bus nusipirkus liepą, kuri auga iki 30 m, ir vėliau ją ištisai kankinti. Iš obelų daro „toršerus“ – stovi monstrai žemyn nuleistomis šakomis, ir nesvarbu, kad kitais metais viršuje būna krūva atžalų. Jas pjausto – pasidaro žaizdos, kurias degina saulė“, – pastebėjo arboristė.

Anot jos, ir drevių nereikia nei užtaisyti, nei betonuoti, nei išvalyti iš vidaus puvėko, nes medis jį suvartos. Mat medis – ne žmogus, drevė nėra medžiui pūliuojanti žaizda. Todėl klysta sakantieji, kad „vargšas senolis, kokios žaizdos!“ „Kiekvienas medis yra individualybė. Ir lapų, jei įmanoma, jei nėra rimtų ligų sode, nelabai reikia švariai grėbti, nebent įsiveisia kenkėjai. Bet jei sode gera ekosistema, tai viskas gerai. Gamtoje vyrauja pusiausvyra tol, kol neįsikiša žmogus, juk purkšdamas išnaikinsi viską – ir naudingus vabzdžius, ir grybus, ir mikroorganizmus. Žmogus sugalvojo, kad geriau žino, kaip medžiams gyventi, nors medžiams – milijonas metų, ir jie iki žmogaus atsiradimo jau žinojo, kaip gyventi, kaip užsigydyti žaizdas“, – teigė ŪP pašnekovė.

Didžiausia žala

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2025 m. lapkričio 18 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.