Antys ir antininkystė: faktai ir įdomybės

Mūsų sodybų kiemuose retokai pamatysi ančių, o prekybos centruose siūloma tik įvežtinė antiena.

Ūkininkai juokauja, kad antis, padėjusi kiaušinį, tyli, o višta savo kiaušinį reklamuoja garsiai kudakuodama ir bėgiodama aplinkui. Taip pat ūkininkai mano, kad nederėtų ruošti anties mėsos Kalėdoms ir kitoms didelėms šventėms, aiškinant, kad antis kojomis žemę kapsto atgal, todėl viskas namuose vyks „atbulai“, - šmaikštauja portalas agroklub.ba.

Istorinės aplinkybės

Teigiama, jog antys atsirado daugiau nei prieš 50 milijonų metų. Kadaise tai buvo laukiniai paukščiai, gyvenę upėse, ežeruose, pelkėse. Ilgainiui jie prisitaikė prie skirtingų klimato sąlygų, paplito visame pasaulyje.

Žmonės antis medžiojo nuo priešistorinių laikų. Kasinėjimai Kalifornijoje, Egipte, Skandinavijoje, Šveicarijoje ir Kinijoje rodo, kad žmonės jas valgė jau prieš 7000 metų.

Antiena buvo svarbus baltymų šaltinis, neabejotinai pirmykštės žmonių bendruomenės maistui vartojo ir ančių kiaušinius. Neskraidančios antys buvo išnaikintos būtent todėl, kad žmonės jas sumedžiodavo lengviau nei greitai skraidančius giminaičius.

Šios rūšies paukščių auginimas prasidėjo gana seniai, antininkystė minima net senovės Egipto tekstuose. Kiekvienais metais žmonės mėsai suvartoja apie tris milijardus ančių. Plunksnos, ypač pūkai, yra labai vertinami.

Paplitimas

Antys (Anatinae), yra žąsinių paukščių (Anseriformes) būrio vandens paukščių pošeimis, kurį sudaro net 113 rūšių. Ančių pošeimiui priklauso dančiasnapiai, nardančios antys, plaukiojančios antys ir urvinės antys, nurodo Visuotinė lietuvių enciklopedija.

Daugiausia paplitusios Šiaurės pusrutulyje, mažiau tropinio klimato juostoje. Tačiau teigiama, jog tai yra itin kosmopolitiškas paukštis, aptinkamas visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Kelios rūšys netgi sugeba gyventi Oklando salose ir Pietų Džordžijoje, netoli Antarktidos. Šie paukščiai pasiekė Havajų salas, Mikroneziją ir Galapagų salas. Antys iš šaltųjų regionų migruoja, o šiltesnių kraštų populiacijos lieka žiemoti savo gyvenamose vietose.

Daugelis Lietuvos ančių žiemoja Vakarų ir Pietų Europoje, o kai kurios lieka neužšąlančiuose vandenyse, ypač miestuose.

Naminės antys kilusios iš įvairių rūšių laukinių giminaičių. Prijaukintos maždaug prieš 3000 m. daugelyje šalių. Pagal produkciją skirstomos į dėsliąsias, mėsines ir mišriąsias. Dėsliosios antys yra nedidelės, per metus sudeda 200–250 ir daugiau kiaušinių.

Iš jų labiausiai paplitusios Indijos bėgikės. Mėsinės antys yra didelės, nelabai dėslios. Svarbiausios jų: Pekino antys (labiausiai paplitusios), Ruano antys ir Eilberio antys. Mišriosios antys yra vidutinio didumo ir dėslumo. Naminės antys veisiamos visose klimato juostose.

Lietuviškos naminės antys

Lietuvoje nuo seno daugiausia augintos vietinės mėsinės antys. Po Pirmojo pasaulinio karo buvo atvežta Ruano ančių, Indijos greitųjų, Eilberio ančių, juodųjų ančių, orgpingtonų. Daugiausia ančių tuo metu buvo auginama Užnemunėje.

1930-ųjų pabaigoje antys sudarė 6,1 proc. visų Lietuvoje auginamų naminių paukščių. Po Antrojo pasaulinio karo ančių buvo labai sumažėję.

1948 m. į Arvydų žuvininkystės ūkį iš Maskvos srities buvo atvežta Pekino ančių. O 1957 m. paskaičiuota, jog Lietuvoje jau buvo 10 200 veislinių suaugusių Pekino ančių. 1963 m. į Rusnės žuvininkystės ūkį atvežta Pekino veislės vokiškosios populiacijos ančiukų.

1965–71 m. antiena sudarė 36–42 proc. visos Lietuvoje realizuojamos paukštienos. 1972–75 m. į Arnionių, Kintų ir Drevernos žuvininkystės ūkius atvežta (iš Baltarusijos ir Kazachstano) Pekino veislės angliškosios populiacijos kiaušinių ir ančiukų, į Padievyčio žuvininkystės ūkį – iš Vokietijos amerikinės populiacijos Pekino veislės ančiukų. Daugiausia ančių, ypač Pekino veislės, buvo auginama Išlaužo, Bubių, Kintų žuvininkystės ūkiuose.

Žmonės dar augina Ruano mėsinių, o iš mišriųjų ančių – chaki kambelius, muskusines antis. 1985–90 m. Lietuvoje kasmet buvo auginama 5 mln. ančių, realizuojama 11–12 tūkst. t jų mėsos. Antiena sudarė 20–22 proc. realizuotos paukštienos. Po 1992 m. žemės ūkio reformos ančių Lietuvoje sumažėjo, jų veislynai išnyko.

Šiuo metu Lietuvoje antis jau nėra toks dažnas paukštis kaip anksčiau. Teigiama, kad per metus pas mus jų užauginama tik apie 30-40 tūkstančių. Nors LR statistikos oficialiais duomenimis, pernai registruota tik 13,5 tūkst. ančių.

Antininkystės būklė Europoje

Tarptautinių rinkos informacinių sistemų duomenimis, kasmet Europoje išauginama apie 379 000 tonų antienos (skaičiuojant gyvu svoriu). Svarbiausias antienos gamintoja Europos Sąjungoje yra Prancūzija. Šioje šalyje išauginama apie 240 000 tonų antienos. Prancūzijoje laikoma apie 63 proc. visų senosiose ES šalyse auginamų ančių skaičiaus.

Antra pagal išauginamų ančių skaičių yra Vokietija. Šioje šalyje kasmet išauginama apie 50 000 tonų antienos. Vokietijoje antiena turi vis didesnę paklausą, tačiau antienos mėsos gamyba sudaro apie 3,6 proc. viso paukštienos kiekio ir turi tendencijas mažėti. Kadangi ančių augintojai čia patenkina tik 43 proc. paklausos, kita dalis importuojama, pirmiausia iš Prancūzijos. Ten Pekino antis vis daugiau pakeičia muskusinės, o pastaruoju metu – mulardai (muskusinių ir Pekino ančių hibridai).

Iš Vidurio ir Rytų Europos šalių daugiausiai ančių užauginama Vengrijoje ir Lenkijoje. Statistikos šaltinių duomenimis, Lenkijoje kasmet užauginama apie 2,2 milijonai šių paukščių, o Vengrijoje kasmet pagaminama virš 100 000 tonų antienos, kurių nemaža dalis eksportuojama į kitas ES šalis, pirmiausia Vokietiją.

Medžioklės objektas

Medžiotojai atkreipia dėmesį, jog Lietuvoje leidžiama medžioti didžiąsias, kuoduotąsias, rudagalves antis, dryžiagalves bei rudagalves krykles, klykuoles, laukius. Jos gausiausios iš visų Lietuvoje perinčių laukinių ančių.

Medžioti leidžiama nuo rugpjūčio 15 d. iki gruodžio 15 d. Antys medžiojamos sėlinant, tykojant, iš valties, viliojant (su krykštė). Galima naudoti ančių profilius, maketus. Rekomenduotina medžioti su paukštiniu šunimi, nes be šuns daug sužeistų, o ir mirtinai nušautų paukščių nesurandama, jie lieka supūti. Šaunama 3-3,5 mm šratais.

Lietuvoje aptinkama ir ne viena dešimtis ančių rūšių, kurias medžioti draudžiama. Medžiotojams būtina jas, ypač įrašytas į Raudonąją knygą, gerai pažinti ir nenušauti. Į Raudonają knygą įrašytos 7 ančių rūšys, iš kurių 4 rūšys ypatingai retos, pavyzdžiui, pilkoji, šaukštasnapė, smailiauodegė antys bei dryžagalvė kryklė.

Parengė Ričardas Čekutis