Apie česnakus, amalus, hortenzijas ir moliūgus: specialistai atsako į klausimus

„Nusipirkau askaloninio česnako sėklų, bet paskaičiusi internete nesupratau, kaip auginti. Rašo, kad tai daugiametis augalas, bet taip ir neaišku, ar pas mus peržiemoja, ar sėti tiesiai į dirvą, ar į dėžutes?“

Askaloninis česnakas (Allium ascalonicum L.) – daugiametis žolinis augalas, išaugantis iki 20–40 (70) cm aukščio. Lapai cilindriškai yliški, tuščiaviduriai, nevagoti. Svogūnėliai mažesni nei valgomųjų svogūnų, 3–4 cm skersmens. Nelygu veislė, svogūnėliai gali būti balti, gelsvi, rausvai rudi, violetiniai. Šie česnakai dar vadinami Šalot tipo, daugializdžiais ar daugiagalviais svogūnais. Yra daug veislių, kurios skiriasi svogūnėlių spalva, skoniu. Mūsų daržuose dažniausiai sėjamos iš Europos šalių – Italijos, Prancūzijos atvežtos sėklos. Sėjama tiesiai į lysvę, anksti pavasarį, šalpusniams pražydus, nes vėliau, sausringu metu, kai dirvos paviršiuje suiformuoja pluta, ilgai dygsta arba sudygsta ne visos sėklos. Lysvėje sėjama 15x20 cm atstumu, o auginant didesnius kiekius laukuose – kas 45–60 cm tarp eilių, o tarp augalų ne mažesnis kaip 10 cm atstumas. Mėgėjai, auginantys nedaug askaloninių česnakų, gali daigelių užsiauginti šiltnamyje ir juos į dirvą sodinti tokiais pat atstumais, kaip ir sėjant sėklomis. Taip pat galima sėti ir vėlai rudenį kas 15x20 cm, nes gerai žiemoja.

Po žiemos askaloniniai česnakai atželia balandžio pabaigoje, o jau gegužės viduryje stambūs lapai tinkami maistui, kai dar nėra daug kitų žalumynų. Nupjauti lapai greitai atželia ir po 14–20 dienų galima pjauti kitą derlių. Lietuvoje žydi labai retai (birželį), bet mūsų sąlygomis dažniausiai sėklų nesubrandina. Tačiau labai gerai dauginasi vegetatyviai – svogūnėliais. Geriausiai auga atviroje vietoje. Humusingoje, drėgnokoje (bet ne šlapioje), purioje dirvoje išaugina net iki 40 svogūnėlių. Rugsėjo pabaigoje–spalio pradžioje apmiršta lapai ir baigiasi vegetacija. Tuomet svogūnėlius galima nukasti laikyti per žiemą, o dalį pasodinti į paruoštą lysvę. Ir ateityje galima dauginti vegetatyviai – svogūnėliais. Labai gerai laikosi per žiemą.

Nijolė Maročkienė

„Apie amalus – daug skirtingų nuomonių. Parazitai jie ar ne? Ar kirsti sode obels šaką, ant kurios užaugo amalo kamuolys?“

Paprastasis amalas (Viscum album) – pusiau parazitinis augalas, šaknimis iš savo šeimininko siurbiantis mineralines medžiagas, bet organinių pasigaminantis pats (žaliuose lapuose ir stiebuose vykdo fotosintezę). Amalų uogas labai mėgsta lesti paukščiai, bet jų skrandyje suvirškinamas tik minkštimas, o nepažeistos sėklos kartu su išmatomis patenka ant medžių šakų. Pavasarį jos išleidžia šakneles, kurios prasiskverbia pro medžio žievę ir pradeda iš jo siurbti maisto medžiagas. Jei medį apninka daug amalų, paprastai jie taip nualina savo šeimininką, kad šis nudžiūsta kartu su savo įnamiais. Beje, amalai „mėgsta“ silpnesnes, skurstančias obelis. Patarimas tik vienas – obels šaką su amalo kamuoliu geriausia nupjauti ir sudeginti, nes nepašalinus plis ir ant kitų obelų, tad bus mažiau vaisių.

Nobertas Uselis

„Net su drauge susiginčijome – reikia pavėsio hortenzijoms ar augtų jos ir saulėtoje vietoje?“

Hortenzijos geriausiai jaučiasi šiltose, nuo vėjo apsaugotose vietose. Nedideliame pavėsyje auga vešliau ir žydi ryškiau nei saulėtoje vietoje. Tinka auginti rytinėje, vakarinėje ar šiaurinėje namo, želdyno ar tvoros pusėje. Nors hortenzijos mėgsta saulę, nereikėtų jų sodinti pietinėje sklypo pusėje, ypač jeigu žemė sausa – žiedai nusvils, o lapai bus nuolat apvytę ir nedailūs.

Puošnios stambialapių hortenzijų veislės, nežiemojančios Lietuvoje, rudens pabaigoje su vazonais sunešamos į vėsią patalpą (rūsį ir pan.). Balandį hortenzijos išnešamos su vazonais į lauką ir sustatomos palei rytinę šiltą namo sieną, kur išsprogsta pumpurai. Tuo metu pradedama laistyti ir tręšti. Kai birželį augalai sužydi, jie pernešami į šiaurinę namo pusę, kur toliau ilgai ir gausiai žydi. Laikant karštoje, itin saulėtoje vietoje, žiedai labai greitai nužydi, kartais net nudega nuo saulės.

Rima Žebrauskaitė

„Ar pražydintų gėlių svogūnėlius reikia išmesti, ar dar galima juos auginti toliau?

Po pražydinimo žiemą tulpių, narcizų ir hiacintų svogūnėlių neišmeskime, juos puikiausiai galime sodinti rudenį į gėlyną. Paauginę metus, o dar geriau dvejus, vėl sodinkime į indus pražydinti žiemą, ir džiaukimės jų aromatu ir spalvomis. Tačiau jei neturime laiko, vietos ar galimybių jų toliau auginti lauke, tuomet geriau išmeskime, o kitais metais vėl įsigysime naujų svogūnų, paruoštų pražydinti.

Pražydintus svogūnus tenka ilgai laikyti saugykloje (sandėlyje) ir todėl daug jų galima prarasti. Jų dengiamasis lukštas plonas, nepatvarus, todėl svogūnai greitai perdžiūva. Anksti pažadinti, jie linkę anksčiau šaknytis ir dygti, ypač jeigu patalpa vėsi ir drėgna. Todėl reikia pasirūpinti, kad visą laiką temperatūra siektų apie 20 °C šilumos, o santykinė drėgmė 60–80 proc. Ypač svarbu, kad rudenėjant patalpa netaptų šaltesnė.

Pražydinti svogūnai lauke sodinami kuo vėliausiai, spalio pabaigoje. Kai kas pražydintų svogūnų iš dėželių neiškasa iki rudens. Tai nepatogu, dėželės užima daug vietos, o ir svogūnai, jei žemės gerai neišdžiūsta, gali supūti.

Lengviausia išlukštenti tik ką nukastus svogūnus. Toliau auginti paliekami tik didesni nei 1,5 cm skersmens svogūnėliai, o smulkesni išmetami. Paliktieji supilami į dėžutes ir užžeriami sausomis durpėmis, pjuvenomis ar smėliu, kad neperdžiūtų. Iki pat rudens svogūnai labai gerai išsilaiko ir nelukštenti. Jie neišdžiūva, nes supa storas lukštas, tačiau jis smarkiai sukietėja ir prieš sodinimą sunkiau išlukštenti.

Regina Juodkaitė

„Pradėjau ieškoti sėklų ir matau ant jų pakelių daug neaiškių užrašų. Ką ant sėklų pakelio reiškia užrašai H, F1 ar F2?“

Tai hibridinių daržovių ir gėlių veislių sėklų žymėjimas. Prie veislės pavadinimo esančią raidę F1 pagal naująsias ES taisykles pakeitė H. Tai nuoroda, kad sėklos yra hibridinės. Jų patiems dauginti nerekomenduojama, nes antrosios kartos augalai jau neišlaiko tėvinių savybių, kai kurie hibridai net nesubrandina sėklų. Dalis Europos valstybių, užsiimančių augalų sėklų auginimu, pavyzdžiui, Olandija, Vokietija, prie veislės pavadinimo paliko raidę F1 – nepakeitė į H. Taip pat dalis Lietuvos sėklų firmų naudoja tokį pat žymėjimą – F1. F1 – tai heterozininis pirmosios kartos hibridas, o H – gali būti ir F1, ir F2 (heterozininis antrosios kartos hibridas) ar net neheterozinis hibridas. H – platesnė hibridų sąvoka. Pavyzdžiui, parduodamos F1 daržovių sėklos, o gėlių gali būti ir F1, ir F2. Įsigiję hibridinių sėklų, mėgėjai gali eksperimentuoti su antrosios kartos gautomis jų sėklomis, tačiau iš pačių pasiruoštų sėklų išaugintos daržovės menkiau derės ir bus prastesnės. Augintojai profesionalai nuolat įsigyja naujų hibridinių sėklų, eksperimentais neužsiima.

Rasa Karklelienė