Apie knygų perrašymą: iki Lietuvos ši banga dar neatsirito

21-ajame amžiuje kruopščių bei griežtų redaktorių inicijuotų pakeitimų jau sulaukė detektyvų rašytojos Agatos Kristi, „Čarlio ir šokolado fabriko“ kūrėjo Roaldo Dahlio ir kultinės „Džeimso Bondo“ sagos autoriaus Iano Flemingo darbai. Beje, nors gali atrodyti jog tokie pokyčiai – šių laikų naujovė, knygų adaptavimas siekiant, jog kūriniuose minimi žodžiai, frazės ar net veikėjai būtų pakeisti į to meto visuomenei tinkamesnius sprendimus, nėra naujas.

Dar 1818 metais anglas Thomas Bowdleris išleido šeimai skirtą Šekspyro novelių rinkinio versiją, kurioje nebeliko, jo teigimu, nederamų išsireiškimų. Iš redaktoriaus pavardės vėliau kilo ir anglų kalboje vartojamas pašiepiantis terminas „bowdlerise“, kuriuo toks redagavimas vadinamas. Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių ir menų fakulteto (KTU SHMMF) lektorė, rašytoja Aldona Tüür studentus kūrybinio rašymo moko sakydama, jog literatūra yra gyvenimo atspindys – nedidelis jo gabalėlis, todėl kūrinius išsaugoti jų originalioje formoje yra svarbu.

„Rankose laikant tam tikros epochos kūrinį, pavyzdžiui, Šekspyro sonetus ar tragedijas, tu turi ne tik siužetą, bet atspindį to, kas tuo metu vyko visuomenėje.

Jei skaitai giliai, gali atpažinti ir to meto politiką, visuomenės įsitikinimus ir papročius. Todėl literatūra yra vertinga. Kaip kitaip mes sužinosim istoriją?“, – teigia A. Tüür.

Nors apie praeities įvykius galima spręsti iš dokumentuotų to meto įstatymų, specialių aktų ar teisinių įrašų, kuriais dažnai remiasi istorijos vadovėliai, A. Tüür sako, jog net ir tokie dokumentai gali būti kažkieno interpretacija. Pastaroji ne visada yra objektyvi, nes dažnai laikosi tuo metu vyravusių ideologijų.

„Literatūros kūriniai turi tam tikros laisvės, nes tai yra menas. Menas visada susijęs su asmenine žmogaus nuomone ir išraiška apie tai, kaip tas žmogus mato pasaulį. Manau, dėl to ir yra vertinga turėti ir matyti tuos praeities atspindžius grožinėje literatūroje, jie suteikia epochos paveikslui pilnumo“, – akcentuoja rašytoja, praėjusiais metais išleidusi debiutinį romaną „Kiltų nuoma“.

Apie išvaizdą ar rasę rašyti – draudžiama?

„Išbraukytose“ kūrinių versijose yra keičiamos ištraukos, susijusios su svoriu, psichine sveikata, lytimi ir rase. Pavyzdžiui, Agatos Kristi knygoje „Mirtis ant Nilo“ vienos iš veikėjų žodžiai apie vaikų veidus, keliančius jai pasišlykštėjimą, buvo panaikinti, o plačiai besišypsantis juodaodis tarnas tapo linkčiojančiu asmeniu, kurio rasė nėra atskleidžiama. Tačiau ar tokius pataisymus daryti – etiška?

Pasak A. Tüür, vienareikšmio atsakymo nėra, mat tekstas ir šiaip nebūna publikuojamas lygiai taip, kaip parašė autorius – redaktoriai taiso kūrinį, atsižvelgdami į tai, kaip jį supras skaitytojas.

Redaktorius irgi yra skaitytojas, todėl gali autoriui nurodyti, kurios jo kūrinio vietos yra šiek tiek neaiškios, rekomenduoti kažką pridėti ar atimti. Kai autorius gyvas, jis ar ji gali sutikti arba nesutikti su šiais pakeitimais ar net sugalvoti trečią variantą, kuris priimtinas visiems. Tačiau kai autorius yra miręs ir nebegali pasakyti savo nuomonės, nesu tikra, ar etiška tokį tekstą perrašyti

Tiesa, A. Kristi darbai ir anksčiau, jai dar būnant gyvai, susidūrė su kalbos taisymu – 1939 m. parašytas apsakymas „10 negriukų“ (angl. Ten Little Niggers) 1964 m. buvo pervadintas į „10 indėniukų“ (angl. Ten Little Indians), o JAV rinkai skirtas leidimas, kurio pavadinimas naudojamas iki šiol, neturi jokios užuominos į rasę – „Ir tada nebeliko nė vieno“ (angl. And Then There Were None).

Nors rasistiniai pasisakymai literatūroje gali kelti abejonių dėl jų svarbos išliekamajai kūrinio vertei, A. Tüür mano, jog jų egzistavimas skatina pokalbius, kurie yra savaime vertingi.

„Iš vienos pusės, kai kurie dalykai jau rėžia akį ar ausį, iš kitos – literatūros kūrinys yra ir pasakojimas apie tuos laikus, kai vyravo tokios pažiūros. Jeigu tuo metu juodaodžiai buvo vadinami „negrais“, paauglys, pamatęs šį žodį kūrinyje, gali klausti „kodėl“ ir tada galima pasikalbėti apie tam tikrus žodžius, kurie šiais laikais jau laikomi nederamais“, – sako A. Tüür.

Rasistinė kalba egzistuoja ne vien A. Kristi, bet ir kituose 20 amžiaus rašytojų kūriniuose. Pavyzdžiui, Iano Flemingo knygose taip pat gausu įžeidžių žodžių, kurie, kritikų manymu, atspindi tuo metu britams būdingą imperinį mąstymą.

„Namuose turiu Harietos Bičer-Stou romano „Dėdės Tomo trobelė“ 1993 m. leidimą – jame yra vartojamas žodis „negras“. Smalsumo vedina patikrinau vėlesnius leidimus – 2011 m. bei 2020 m. leidimuose taip pat yra žodis „negras“. Nors užsienyje buvo nemažai diskusijų apie tos knygos aktualumą, turbūt į Lietuvą ši perrašymo banga dar neatėjo“, – teigia KTU kūrybinį rašymą dėstanti lektorė.

Vaikų knygos – po padidinamuoju stiklu

Šiuolaikinis knygų adaptavimas neaplenkia ir vaikams skirtų kūrinių. Šių metų pradžioje buvo paskelbta apie tai, jog Roaldo Dahlio kūriniuose „mamos“ ir „tėčio“ įvaizdžiai bus keičiami lyties atžvilgiu neutraliais terminais, o žodžio „storas“ knygose nebeliks.

A. Tüür juokauja, jog jautriems užsienio skaitytojams, kuriems yra dedikuotos šios naujosios kūrinių versijos, nevertėtų skaityti lietuvių liaudies pasakų.

„Lietuvoje turbūt dar neegzistuoja tokia kultūra, kur mus įžeistų žodis „storas“ literatūros kūrinyje. Užtenka pasiskaityti lietuviškas pasakas ir ten rasi visko: ir tos vargšės raganos, prikabintos prie deglos kiaulės lekiančios laukais, ir blizgantis sniegas ant kurio raganos taukai išsibarstė. Man atrodo, kad toks savotiškas nepadorumas, ne visiškas politkorektiškumas yra dalis smagumo tose knygose. Jeigu visa tai bus panaikinta ir palikti nugludinti posakiai, kurie nieko neįžeistų, tos knygos neteks to, dėl ko jos yra vertinamos“, – mano A. Tüür.

Viena vertus, „Čarlio ir šokolado fabriko“ veikėjas iš „storo“ tapęs „milžinišku“ didelės įtakos siužetui neturi, kita vertus, raganos, apsimetančios kasininke prekybos centre, virsmas geriausia mokslininke knygoje „Raganos“ pakeičia ne tik veikėjo įvaizdį, bet ir istoriją.

KTU kūrybinio rašymo lektorė svarsto, jog jei šios knygos neatitinka šiuolaikinių skaitytojų poreikių, galbūt jų nebereikia pakartotinai leisti. Galbūt verčiau suteikti galimybę pasireikšti naujiems autoriams, kurie rašo šiais laikais ir taip, kaip visuomenėje yra priimta.

„Jeigu jau yra taip, kad knyga tampa nebetinkama skaityti dėl savo kalbos, gal reikėtų įžangos, kuri suteiktų galimybę skaitytojams sužinoti kūrinio kontekstą. Svarbu, kad knyga vaikams būtų moraliai teisinga – blogis yra nubaudžiamas, neteisybė yra atstatoma, veikėjai laimi dėl to, kokie jie yra, kokių vidinių savybių turi. Tada butų galima privesti prie konteksto – pasakyti, kad čia yra galbūt tokių žodžių, kokius rašė rašytojai tais laikais, bet štai, vis tiek gėris laimėjo“, – sako A. Tüür.

Negalima lyginti su cenzūra

Aršiausi klasika tapusių kūrinių gerbėjai tokius perrašymus vadina cenzūra bei lygina jas su knygų, neatitinkančių valdžios nustatytų moralinių standartų, draudimu, būdingu diktatūros valdomoms šalims. Visgi, A. Tüür primena, jog gyvename demokratinėje visuomenėje, kurioje kiekvienas gali rinktis, ką skaityti.

„Tikiu, kad išbraukymas yra labiau diskusija negu cenzūra, nes iškelia į viešumą tam tikrus klausimus. Pavyzdžiui, paskelbus apie R. Dahlo knygų išbraukymus, kilo arši diskusija viešoje erdvėje, daugybė žmonių gynė autoriaus teisę turėti savo originalų balsą. Ir galiausiai buvo nutarta išleisti du leidimus – viena išbraukytą, kitą originalų, kad visi turėtų savo pasirinkimą, skaityti šiems laikams adaptuotą kūrinį, ar neadaptuotą“, – akcentuoja rašytoja.

KTU kūrybinį rašymą dėstanti lektorė sako jog ši moderniųjų skaitytojų, o kartu ir rašytojų karta geba atsirinkti tai, kas jiems yra priimtina, todėl įžeidžių žodžių savo kūryboje nebevartoja.

„Naujųjų medijų kalbos studentai, kuriems dėstau kūrybinio rašymo modulį, savo darbuose retai renkasi drąsius pasisakymus ar siužeto detales – retai išeina iš rėmų. Ir be to, jie rašo angliškai, o daugeliui jų tai nėra gimtoji kalba“, – sako A. Tüür.

Kadangi lektorė vertina literatūrą kaip laikmečio atspindį, studentų darbuose taip pat ieško realybės, žmogiškųjų patirčių. Jos teigimu, studentų kūrinių temos įprastai būna susijusios su kasdienybe, tačiau nutolusios nuo universiteto, o dažniausiai pasitaikantys žanrai – romantiškos istorijos arba fantastinio tipo kūriniai.

„Aišku, yra ir išskirtinių darbų – esu skaičiusi kūrinių apie pragarą. Dažnai studentai mėgsta rašyti apie nepagydomas ligas ir kaip jos pakeičia gyvenimą. Na, kartais man atrodo, kad su tokiomis patirtimis reikia elgtis atsargiai, todėl redaguodama studentų tekstus, nevengiu pasidalinti įžvalgomis. Tai, visgi, gal aš irgi tuos kūrinius „išbraukau“?“, – teigia A. Tüür.

KTU informacija

Pexels nuotr.