Apie Norvegijoje surastą Lietuvą

Tarp keturių darboviečių

Nors gimė ir augo Pasvalyje, Elenos šaknys – Užusienio kaime, Stapulionių tėvonijoje, aplink kurią – bekraštės lygumos, link gelžkelio vingiuojantis keliukas ir laukais laigančios avys.

Baigusi tuometę Pasvalio devynmetę mokyklą, išvažiavo į Panevėžį studijuoti muzikos pedagogikos.

– Tai buvo devintas dešimtmetis, kai atsirado kompiuteriai. Labai norėjau studijuoti informacines technologijas, tačiau pasirinkau muziką. Kodėl? Gal kad jau iki tol buvau aktyvi muzikantė – dainavau kapeloje „Svalia“, tuometės muzikos mokyklos direktorės Klimavičienės vadovaujamame chore ir t. t., – prisimena Elena.

Baigusi mokslus grįžta į tėviškę.

– Reikėjo juk įsitikinti, ar galiu būti mokytoja. Pirmąją pamoką atsimenu kaip dabar – labai bijojau atsistoti prieš vaikus… Pradėjau nuo Krinčino, vėliau dirbau Daujėnuose, Krikliniuose, Pasvalio muzikos mokykloje. Vienu metu – net keturiose įstaigose. Buvo labai įdomu. Atsikeli ryte ir nebežinai, į kurį darbą važiuoti (juokiasi). Beje – visiems žinomas ir pažįstamas Rimvydas Mitkus buvo mano pirmasis mokinys.

Tėviškėje Elena gyvens ir dirbs dar bene devynerius metus. Laisvu laiku ne tik giedos Krinčino bažnyčios chore, bet ir baigs muzikos bakalauro studijas Šiaulių universitete bei įgis edukologijos magistro laipsnį Vilniuje.

Nuo Muzikos akademijos lektorės Vilniuje iki… viešbučio tvarkytojos Norvegijoje

Septyniolika metų gyvens Vilniuje. Dirbs Jono Basanavičiaus progimnazijos muzikos mokytoja, Muzikos akademijos lektore.

Elenos vyras Skirmantas – statybų inžinierius – kažkuriuo metu gaus darbo pasiūlymą Norvegijoje. Po kurio laiko paskui mylimąjį patrauks ir Elena:

– Buvo labai sunku. Visada sakiau, kad niekada neišvažiuosiu iš Lietuvos. Kad ji man svarbi, kad negaliu taip paprastai imti ir viską palikti. Tačiau gyvenimas viską sudėlioja į savo vietas.

Moters gyvenimo pradžia svetimoje šalyje – kaip ir daugumos kalbos nemokančių emigrantų.

– Pradėjau dirbti viešbutyje. Aš tokią permainą priėmiau natūraliai. Tiesa, šokas buvo tuomet, kai gavau pirmą atlyginimą. Iš Vilniaus išvažiavau daug pasiekusi: dėsčiau Muzikos akademijoje, buvau apsigynusi muzikos ekspertės vardą, vedžiau atviras pamokas ne tik Lietuvoje, bet visame pasaulyje. Tada uždirbau 1 300 eurų į rankas ir tai buvo didžiausias atlyginimas mokykloje. Norvegijoje dirbdama valytojos darbą aš uždirbau dvigubai daugiau. Man tai buvo didžiulis vidinis šokas.

Negalima sakyti „ne“

Pramokusi kalbą Elena gavo muzikos mokytojos darbą mokykloje, kur dirbo su vaikais autistais. Dabar jau antri metai dirba muzikos pedagoge privačiame vaikų darželyje.

– Čia tik mano kelio Norvegijoje pradžia. Galvoju ir apie pedagogo darbą mokykloje, ir apie dėstytojos karjerą. Tačiau viskam – savas laikas.

Dirbant su mažais vaikais lietuvei teko patirti dar vieną atradimą.

– Jų darželyje nėra žodžio „ne“. Turi rasti būdą, kelią, viską taip „apsukti“, kad nepasakytum to žodelio. Tai leidžia vaikui padėti suprasti, kad jis auga pasaulyje, kuriame ne negatyvūs jausmai (prisiminkime dar ne tokius senus laikus, kuriais mes visi gyvenome ir kiek daug ten buvo to, kas buvo draudžiama), o galimybė rinktis. Ten stengiamasi parodyti, kad gyvenime visada gali eiti į priekį, tik yra du keliai, iš kurių privalai rinktis.

Iš tėviškės ilgesio gimusi „Gabija“

Moteris prisipažįsta – adaptacija naujajame krašte nebuvo lengva.

– Vienu metu buvo daug ašarų ir nenoro pripažinti, jog čia yra kitaip nei Lietuvoje. Ir „Gabija“ gimė iš labai didelio liūdesio, noro grįžti į tėvynę, jos trūkumo. Kai dirbau nemokėdama norvegiškai, buvo labai sunku dvasiškai. Kad užpildyčiau šią tuštumą, kažkuriuo metu ėmiau dirbti Osle įsikūrusioje lituanistinėje mokykloje „Gintaras“. Ten vaikai renkasi sekmadieniais du kartus per mėnesį. Matydavau vaikų laukiančius tėvus ir pagalvodavau – kodėl nesubūrus lietuviško folkloro ansamblio? Juolab kad nei Osle, nei Norvegijoje ko nors panašaus nebuvo. Pakalbėjau su Skirmantu (jis kilęs iš Biržų ir anksčiau daug šokęs liaudiškų šokių) ir nusprendėme pabandyti. Į pirmą repeticiją atėjo 25 žmonės. Kokia buvo mano nuostaba, kai išgirdau „Kur jūs buvote? Mes laukėme jūsų dešimt metų!“ Šie žodžiai labai sujaudino ir kartu suteikė stiprybės. Suvokėme, jog visiškai netikėtai Norvegijoje suradome Lietuvą.

Skirtinga kultūra, bet jos ilgesys – panašus

Rugsėjo 29 dieną „Gabijai“ sukaks ketveri metai. Ansamblyje – 23 nariai. Statistiškai apibendrinus – tai maždaug 40 metų amžiaus žmonės, daugiausiai, dirbantys medicinos, statybų ir kituose paslaugų sektoriuose.

– Mes – tarsi didelė šeima, kurios nariai džiaugiasi vienas kito buvimu. Ilgiau nesusitikę – pasiilgstame vieni kitų.

„Gabija“ koncertuoja ne tik Osle, bet ir visoje Norvegijoje. Dažniausiai juos kviečiasi kituose miestuose įsikūrusios lietuvių bendruomenės.

O ar įdomus lietuvių folkloras vietiniams?

– Įdomus. Vieną pirmųjų mūsų repeticijų stebėjo pagyvenę norvegai. Jie išgirdo muziką ir atėjo pažiūrėti, kas čia vyksta. Mes tų žmonių akyse išvydome ašaras. Tai buvo labai stipri emocija. Jie, kaip ir mes, ilgisi savo kultūros. Kaip ir mums Lietuvoje, taip ir jiems sunku išsaugoti senąsias tradicijas, kurios jaunimui jau ne tokios aktualios. Skirtingai nuo Lietuvos, norvegai iš vaikų darželio išeina mokėdami mažiausiai 100 liaudies dainų ir jas atsimena iki senatvės. Tačiau vėliau jaunimui jos jau nebeįdomios. Man atrodo, kad Lietuvoje mes labiau skatiname liaudies kultūrą. Juk visose mokyklose yra šokančių ir dainuojančių moksleivių. Čia to nėra. Vietinių ansamblių, su kuriais mes bendraujame, narių amžiaus vidurkis 60–80 metų. Kolektyvai sensta ir vietiniams dėl to labai neramu. Tiesa, čia labai išpuoselėta orkestrų kultūra. Gegužės 17-ąją, arba Konstitucijos dieną (tai nacionalinė norvegų šventė), grojantys orkestrai žygiuoja net mažiausiuose miesteliuose.

Apie ilgesio ašaras ir pasaulio žmones

Vienas iš Elenos gyvenimo rūpesčių – Oslo lietuvių bendruomenė.

– Nario mokestį mokančių narių yra apie penkiasdešimt. Tačiau realiai Norvegijos sostinėje gyvena keliolika tūkstančių lietuvių. Ir tai, kad jie susirenka į mūsų organizuojamus koncertus, susitikimus su žymiais kraštiečiais, rodo, kad esame reikalingi.

Paklausta, ar vis dar nubraukia ilgesio ašaras, moteris atsidūsta.

– Kartais. Ypač, kai grįžtu į Pasvalį ir aplankau neįgalią mano seserį slaugančią mamą Svetlaną Vorobjovą…

O gal planuose numatytas grįžimas į tėviškę?

– Aš vis pamąstau, kad gal norėčiau grįžti. Bet dabar gera ten, kur esu. Esame pasaulio piliečiai. Ir man labai patinka, kad būdama Norvegijoje galiu išmokti ko nors naujo, tobulėti, atrasti dalykus iš naujo. Tai neleidžia senti.

Viktoras STANISLOVAITIS / DARBAS

Autoriaus ir Elenos Valiulienės nuotr.

Titulinėje nuotr. – Pasvalietė Elena Valiulienė ir jos vyras biržietis Skirmantas Norvegijoje puoselėja lietuvių liaudies kultūrą.