Ar bus sugrąžintas Sūduvos vardas Suvalkijai?

Diskusija rengta atsižvelgiant į tai, kad dabar šis regionas oficialiai vadinamas Suvalkija (Sūduva) remiantis teisės aktais, tačiau EKGT regioninė taryba, kurią sudaro 29 atstovai iš krašto savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų, jau daugiau kaip 20 metų siekia įtvirtinti regiono pavadinimą Sūduva. Norima atsikratyti carinės Rusijos sukurtos Suvalkų gubernijos (gyvavusios 1867–1915 m.) palikimo, dėl kurio šį kraštą visų pirma pradėta lenkiškai vadinti  Suwalszchyzna, o lietuviškai – Suvalkija (pastarasis pavadinimas labiausiai įsitvirtino nuo 1977 m., kai Istorijos institute susirinkę etnologai ir kalbininkai nutarė nebenaudoti kitų pavadinimų – Sūduva, Užnemunė). Nepaisant to, krašto bendruomenė po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo vis dažniau naudoja Sūduvos pavadinimą kaip pagrindinį.

Diskusijos dalyvius pasveikino Seimo narys Juozas Olekas. Jis pabrėžė, kad norima susigrąžinti istorinį vardą Sūduva, nes Suvalkijos pavadinimas yra primestas carinės Rusijos okupacijos metais. Nors per daugelį metų pavadinimas Suvalkija tarsi prigijo, tačiau nedingo ir Sūduva: išliko senuoju pavadinimu įvardyta Sūduvos aukštuma, šiuo vardu vadinamos sporto komandos, įstaigos, įvairios organizacijos, renginiai ir kt. Šiandien šio krašto žmonės su mielu noru šį vardą vartoja, todėl jaučiama didelė pareiga susigrąžinti istorinę tiesą.

Įžanginius pranešimus skaitė EKGT pirmininkė doc. dr. Dalia Urbanavičienė ir Suvalkijos (Sūduvos) regioninės etninės kultūros globos tarybos (toliau – regioninė taryba) atstovas Gintaras Skamaročius.

D. Urbanavičienė savo pranešime „Etnografinis regionas – Sūduva ar Suvalkija? Istorinė raida ir regioninis savitumas“ pabrėžė, kad etnografiniai regionai – tai visų pirma kultūriniai regionai, kurie nebūtinai sutampa su įvairiais istoriniais laikotarpiais egzistavusių administracinių darinių ribomis. Be to, tiek etnografiniai regionai, tiek istoriniai, tiek administraciniai dariniai patyrė savo vidinę raidą, nuolat kito – ypač jų teritorijos. Nors teigiama, kad šiame krašte esą nebeliko senųjų gyventojų dėl kryžiuočių užkariavimo, tačiau nėra duomenų apie Lietuvoje esančioje senosios Sūduvos teritorijoje vykusius mūšius ir nukariavimus. Sūduvių išlikimą šiame krašte patvirtina išlikę sūduvių vietovardžiai (netgi anapus Nemuno), duomenys apie sūduvių gyvavimą XVI–XVIII a. ir vėliau, archeologų radiniai, savita šio krašto dvasinė kultūra (tarmės, senosios dainos, apeigos ir pan.). D. Urbanavičienė priminė, kad vokiečių Gertrūdos ir Hanso Mortensenų iki II pasaulinio karo sukurta „Dykros teorija“ (įkvėpta nacionalšovinistinių idėjų) jau seniai buvo sukritikuota. Taip pat D. Urbanavičienė priminė duomenis apie aktyvų Sūduvos vardo susigrąžinimą tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje, siekius po I pasaulinio karo prijungti prie Lietuvos Suvalkų kraštą, ilgą Suvalkijos teritorijos tapatinimą ne tik su buvusia Suvalkų gubernija, bet didžiąja dalimi ir su 1422 m. Melno taika apibrėžtomis Sūduvos ribomis. Ji atkreipė dėmesį, kad Suvalkijos teritorijos samprata, atskiriant nuo jos Užnemunės dzūkus, atsirado tik sovietmečiu. Svarbiausia, kad Sūduvos vardo atsisakymas ir vien Suvalkijos pavadinimo įtvirtinimas buvo priimtas tik XX a. 8-ajame dešimtmetyje, etnologams ir kalbininkams nutarus naudoti vien pastarąjį pavadinimą – tai lėmė Suvalkijos vardo įsitvirtinimą ir visuomenėje.

G. Skamaročius daugiau dėmesio skyrė Sūduvos krašto okupacijoms ir kitoms politinėms aplinkybėms, jų pasekmėms, padalijimams tarp Lietuvos ir Kryžiuočių ordino (vėliau Prūsijos kunigaikštystės) bei kitų šalių. Dabar Suvalkų miestas yra kitoje valstybėje (Lenkijoje), tikrieji suvalkiečiai yra tik Suvalkų miesto gyventojai. G. Skamaročius pabrėžė, kad Sūduvos vardą dažnai vartoja šio krašto gyventojai ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje: pavyzdžiui, Suvalkų miesto lietuvių tautiniai ansambliai vadinasi „Sūduva“ ir „Sūduviukai“ (sudaro darželinukai ir mokiniai). Šį pavadinimą savo kalbinėse formose XXI a. plačiau pradėjo vartoti ir kitų tautybių žmonės bei įstaigos, ypač kaimyninėje Lenkijoje.

Lietuvos istorijos instituto istorikas dr. Tomas Baranauskas bei Sūduvos krašto kultūros, istorijos ir mokslo draugijos vicepirmininkas Kęstutis Subačius taip pat išreiškė pritarimą dėl Sūduvos vardo sugrąžinimo šiam kraštui. T. Baranauskas atkreipė dėmesį, kad dabartinė Lenkija galėtų netgi reikšti pretenzijas Lietuvai dėl jos etnografinio regiono įvardijimo pagal kitoje valstybėje esančio miesto pavadinimą.

Suvalkijos (Sūduvos) regioninės EKGT pirmininkas Andrius Milinkevičius kvietė telktis tolesniam darbui puoselėjant krašto etninę kultūrą, siekiant teisinio Sūduvos pavadinimo įtvirtinimo.

Sūduvos vardo teisiniam įtvirtinimui pritarė ir Kauno rajono savivaldybės administracijos Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vyr. specialistė Birutė Jagrienė bei Ežerėlio kultūros centro etnografė, Suvalkijos (Sūduvos) regioninės EKGT narė Jūratė Bytautė, interneto svetainės www.miskininkas.eu vadovas Dainius Šeronas.

Deja, šiose diskusijose žadėję dalyvauti oponentai neatvyko, o Valstybinės lietuvių kalbos komisijos ryšių su visuomene vyr. specialistė Aurelija Baniulaitienė pateikė tik savo asmeninę nuomonę.

Išsakytas nuomones apibendrinęs Seimo narys Karolis Padolskis priminė, kad klausimas dėl Sūduvos vardo jau buvo svarstytas Seimo laikinosios Sūduvos krašto bičiulių grupės posėdyje, jos nariai gerbia mūsų istorines vertybes ir linkę pritarti Sūduvos krašto pavadinimo teisiniam įtvirtinimui Seime. Šio susitikimo metu išsakytos nuomonės bei informacija tik dar labiau sustiprino tokį įsitikinimą. Klausimo formalus svarstymas ir, tikimės, pritarimas planuojamas Seimo rudens sesijoje.

EKGT informacija