Ar Europos Komisija nemato tikrovės?

Atotrūkis nuo tikrovės?

Kartu su šiuo pasiūlymu pateiktos 18 vadinamųjų įgalinančių sąlygų, kurios padėtų užtikrinti, kad šis tikslas būtų pasiektas ekonomiškai efektyviai. Siūlyme išlaikomas dėmesys ES konkurencingumui, supaprastintam reguliavimui ir technologiniam neutralumui. Taip pat numatytos trys lankstumo priemonės: galimybė taikyti skirtingus tikslus įvairiems sektoriams, ilgalaikių anglies dioksido absorbentų integravimas į ES apyvartinių taršos leidimų sistemą bei galimybė naudoti tarptautinius emisijų kreditus nuo 2036 metų.

LR Aplinkos ministerija jau paskelbė, kas šiuo atveju svarbu Lietuvai: kad būtų išlaikytas 30 proc. klimato politikai skirtų išlaidų tikslas daugiametėje finansinėje programoje, o sektoriniai tikslai būtų nustatyti pagalbiniuose teisės aktuose. Taip pat būtina iš anksto įvertinti siūlomų priemonių socialinį ir ekonominį poveikį, ypač atsižvelgiant į kiekvienos valstybės narės specifines aplinkybes, bei užtikrinti inovatyvių technologijų prieinamumą ir įperkamumą.

Šiuo metu EK skelbia, jog dabar ES turi pateikti atnaujintus nacionaliniu lygmeniu nustatytus įpareigojančius veiksmus (NDC) pagal Paryžiaus susitarimą, prieš 2025 m. lapkričio mėn. Brazilijoje vyksiančią JT klimato kaitos konferenciją (COP 30). Todėl dabar Komisija bendradarbiaus su Tarybai pirmininkaujančia valstybe nare, kad būtų parengtas galutinis komunikatas dėl ES nacionaliniu lygmeniu nustatytų įpareigojančių veiksmų.

Dabartiniame Europos pramonės stagnacijos kontekste itin keistai skamba EK formuluojami lozungai: „Šiandienos pasiūlymas dėl 2040 m. ES klimato srities tikslo yra aiškus stabilumo ir nuspėjamumo ženklas Europos pramonei ir investuotojams, kad jie galėtų priimti verslo sprendimus ir investuoti. Tai rodo, kad ES laikosi aiškios pertvarkos krypties ir siekia sukurti kelią į gerovę ir konkurencingumą Europoje, remdama sąžiningą pertvarką visiems“.

Tačiau, panašu, kad tokiu optimizmu niekas, išskyrus pačią Komisiją, netrykšta, o toks vertinimas gerokai kertasi su tikrove.

Stagnacija ir laukimas

Komisijos bandymas įpareigoti drastiškiau mažinti išmetamųjų teršalų kiekį tuo metu, kai Europos ekonomika praktiškai sustojo, tėra tiesiog savižudybė, baiminasi euractiv.com.

Tačiau Italija, Prancūzija ir Čekija priešinasi tokiam Komisijos sumanymui. Dabar iškilo svarbiausias klausimas – kokiu keliu eis Vokietijos centro dešiniųjų vadovaujama koalicija, kuriai daro didelį spaudimą šalies žaliųjų lobistai.

Vokietija, kuriai tenka maždaug ketvirtadalis ES produkcijos, jau beveik penkerius išgyvena ekonomikos stagnaciją.

Apskritai visoje euro zonoje padėtis ne ką geresnė – realus augimas daugiau nei dvejus metus buvo artimas nuliui, o tai yra silpniausias rezultatas per kelis dešimtmečius. Atsižvelgiant į dar didesnio sulėtėjimo perspektyvą dėl galimo prekybos karo su JAV, vargu ar galėtų būti netinkamesnis metas uždėti papildomą reguliavimą Europos ekonomikai.

Pramoninė krizė

Nedaug Europos šalių turi pakankamai galimybių susidoroti su drastiškesnio išmetamųjų teršalų mažinimo našta. Iš 20 euro zonos narių 11 šiuo metu pažeidžia bloko fiskalinio deficito taisykles, o pagal šiuo rodiklius pirmauja Rumunija, kurios biudžeto deficitas siekia net 9,3 proc. Vyriausybės bandymai pažaboti išlaidas jau sukėlė neramumus.

Nors nuo 2015 m. gamyba Europoje sumažėjo apie 4 proc., šis kritimas ypač ryškus regiono pramonės centre – Vokietijoje, pramonė susitraukė beveik 10 proc., nes šalies ekonomikos ramsčiai – chemijos ir automobilių pramonė – pradėjo byrėti. Tai akivaizdu, patyrinėjus Eurostato duomenis.

Vokietijos krizė turėtų būti įspėjimas likusiam blokui. Kaip ir EK, Vokietijos politinis elitas daugelį metų aiškino, kad jos ambicinga klimato politika (Vokietijoje žinoma kaip „Energiewende“ arba energetikos transformacija) bus pavyzdys likusiam pasauliui. Tačiau būtent Vokietija dabar yra laikoma nesėkmingos klimato politikos pavyzdžiu, nes sunkioji pramonė ėmė trauktis iš šalies, iš dalies dėl didelių energijos kainų. Nors Vokietijos išmetamųjų teršalų kiekis gerokai sumažėjo, ši „pažanga“ lėmė jos pramonės bazės eroziją.

Mėgins išvengti muitų

ES prekybos vadovas Marošas Šefčovičius išskrido į JAV derėtis su aukštais Amerikos pareigūnais, likus vos kelioms dienoms iki Donaldo Trumpo 50 proc. bendro muito Europos prekėms įsigaliojimo.

JAV prezidentas nuo sausio mėnesio įvedė didelius muitus, įskaitant 50 proc. muitą visam JAV importuojamam plienui ir aliuminiui bei 25 proc. mokestį automobiliams. D. Trumpas taip pat pažadėjo nuo liepos 9 d. padidinti dabartinį 10 proc. bazinį muitą daugumai ES eksportuojamų prekių iki 50 proc., o tuo metu įsigalios ir „abipusiai tarifai“ daugeliui kitų JAV prekybos partnerių.

„Žinoma, mes padarysime viską, ką galime su mūsų partneriais JAV, kad šios derybos būtų kuo labiau paspartintos“, - sakė M. Šefčovičius.

Diplomatų teigimu, susitarime greičiausiai būtų numatytas bendras principų ir įsipareigojimų pareiškimas, kaip išspręsti vykstančius prekybos ginčus, taip pat pažadai panaikinti konkrečius tarifus ES eksportui.

Jei susitarimas nebus pasiektas arba nebus pratęstas liepos 9 d. terminas, ES liepos 14 d. greičiausiai įves atsakomuosius tarifus JAV prekėms, kurių vertė siekia 21 mlrd. eurų Blokas taip pat rengia atskirą tikslinių prekių sąrašą, kuris galėtų apimti JAV eksportą, kurio vertė siekia dar 95 mlrd. eurų.

Tokiu atveju, minėti EK tikslai iki 2040 m. 90 proc. (lyginant su 1990-aisiais m.) sumažinti ŠESD išmetimą atrodo kaip sąmoningas ES ekonomikos žlugdymas. Juolab, kad Europai teks atlaikyti ne tik JAV tarifų spaudimą. Pavyzdžiui, Kinija nuo liepos 5 d. penkeriems metams įveda iki 34,9 proc. antidempingo tarifus brendžio importui iš ES.

Parengė Ričardas Čekutis