Ar jau prasideda „mūšis dėl Panamos“?

Dar tolimais 1976 m. buvęs Kalifornijos gubernatorius Ronaldas Reiganas, kandidatuodamas JAV prezidento rinkimuose, pasakė įsimintiną frazę: „Kalbant apie Panamos kanalą – mes jį pastatėme, sumokėjome už jį, jis yra mūsų ir... mes jį pasiliksime!“

Šiais laikais D. Trumpui pareikalavus, kad Panama perleistų kanalą atgal Jungtinėms Valstijoms, ir grasinant panaudoti karinę jėgą, jei Panamos vyriausybė atmes jo reikalavimą, ši tema sugrįžo į pirmuosius puslapius bei žinių kanalus. Kaip rašo „Politico“, dabar tai atrodo ne mažiau keista, nei buvo prieš beveik 40 metų.

Nuomonės

Neseniai atlikta „YouGov“ apklausa parodė, kad 36 procentai rinkėjų palaiko D. Trumpo teritorinius ir ekspansinius siekius. Jiems prieštarauja taip pat 36 procentai, o 29 procentai apklaustųjų neturi nuomonės.

Tačiau kaip ir anksčiau R. Reiganas, D. Trumpas kanalą pasitelkė kaip simbolį. Aštuntajame dešimtmetyje Amerika kentėjo nuo Vietnamo karo, stagfliacijos, naftos trūkumo ir galiausiai įkaitų krizės Irane. Šios persidengiančios krizės privertė daugelį nerimauti, kad šalis silpna, nebėra savo likimo šeimininkė.

Dabar daugelis amerikiečių mato, kad pasaulinė pandemija pažemino šalį, vis dar svyruoja nuo infliacijos ir nesugeba sustabdyti dokumentų neturinčių imigrantų bei narkotikų srauto per savo sienas. Ir čia pasirodo lyderis, nevengiantis stipresnių žodžių. Ar tai bus tik žodžiai? Jau stebime ir pirmuosius veiksmus.

„Didingos Grenlandijos“ projektas

Kaip informuoja „Fox News“, respublikonas Andy Oglesas jau kuria įstatymo projektą, leidžiantį D. Trumpui pradėti derybas su Danija dėl Grenlandijos – teritorijos, esančios Šiaurės Amerikoje, bet su Europa turinčios ilgalaikius kultūrinius ir geopolitinius ryšius – pirkimo.

Pagal jo teksto kopiją, kurią gavo „Fox News“, įstatymo projektas pavadintas „Padaryk Grenlandiją vėl didinga“.

„Per pastaruosius ketverius metus Joe Bidenas paveikė mūsų reputaciją, o dar prieš pradėdamas eiti pareigas, prezidentas D. Trumpas pasauliui sako, kad „Amerika pirmiausia“ grįžta. Amerikos ekonominiai ir saugumo interesai nebebus užnugaryje, o Atstovų Rūmų respublikonai yra pasirengę tai padaryti, t. y.  padėti prezidentui D. Trumpui dirbti Amerikos žmonių interesams“, –  komentavo A. Oglesas.

Tai leistų prezidentui pradėti derybas su Danija iškart po sausio 20 d., kai D. Trumpas turi prisiekti.

„Ne vėliau kaip per 5 kalendorines dienas po to, kai buvo pasiektas susitarimas su Danijos Karalyste dėl Grenlandijos įsigijimo JAV, prezidentas perduoda atitinkamiems Kongreso komitetams susitarimą, įskaitant visą susijusią medžiagą ir priedus“, – sakoma teisės akte.

Nors jis pirmą kartą iškėlė šią idėją per savo pirmąją kadenciją Baltuosiuose rūmuose, pastarosiomis savaitėmis D. Trumpas pagausino viešų komentarų apie Grenlandijos, o taip pat kitų subjektų, tokių kaip Panamos kanalas, įsigijimą.

Šiek tiek istorijos

Jungtinės Valstijos Panamos kanalo kontrolę įgijo derindamos strateginę diplomatiją, statybines ambicijas ir politinius manevrus XX amžiaus pradžioje.

1903 m., nepavykus derėtis su Kolumbija (kuri tuomet kontroliavo Panamą) dėl teisės statyti kanalą, JAV parėmė Panamos nepriklausomybę. Kai vėliau tais metais Panama paskelbė nepriklausomybę, JAV greitai pripažino naująją valstybę ir pasirašė Hay-Bunau-Varilla sutartį su Panamos vyriausybe. Šia sutartimi JAV buvo suteikta Kanalo zonos, 10 mylių pločio žemės juostos visoje Panamoje, kontrolė mainais į 10 milijonų dolerių išmoką ir metinį anuitetą.

Susitarimas užtikrino JAV suverenitetą kanalo zonoje ir leido JAV armijos inžinierių korpusui pradėti kanalo statybą, kuri buvo baigta 1914 m. Galiausiai kanalas tapo svarbiu faktoriumi jūrų prekybai bei karinių laivų judėjimui tarp Atlanto ir Ramiojo vandenynų, stiprinant JAV strateginį ir ekonominį dominavimą.

Tačiau iki septintojo dešimtmečio Amerikos kontrolė Kanalo zonoje tapo galvos skausmu visiems kitiems prezidentams. Atspindėdami po Antrojo pasaulinio karo visame pasaulyje įsigalėjusią antikolonijinę dvasią, Panamos piliečiai piktinosi JAV buvimu jų šalyje.

1965 m. kilo riaušės, pasibaigusios keturių JAV karių ir 20 civilių Panamos mirtimi. 1968 m. generolas Omaras Torrijosas, artimas Kubos diktatoriaus Fidelio Castro sąjungininkas, perversmu užgrobė valdžią šalyje.

Pagaliau, pagal 1977 m. JAV – Panamos sutartį pats kanalas ir Panamos kanalo zonos suverenitetas 1999 m. gruodžio 31 d. atiteko Panamos vyriausybei.

Blefas ar tikrovė?

„Politico“ svarsto, ar D. Trumpas tikrai ketina pažeisti kitos tautos suverenitetą ir užgrobti kanalą? Ar jis ketina įsiveržti į Grenlandiją, kuri šiuo metu yra autonominė Danijos – NATO sąjungininkės – teritorija? Galbūt abu grasinimai yra tik derybinė poza? O gal jis nuoširdus? Kaip pats D. Trumpas mėgsta sakyti: pažiūrėsime, kas bus.

Tuo metu pačioje Panamoje daugelis dar prisimena 1989 m. gruodžio 20 d., kai JAV kariuomenės sraigtasparniai bei naikintuvai skraidė virš Panamos miesto, raketomis ir šūviais pavertę pastatus griuvėsiais.

Vašingtonas kadaise rėmė tuometinį prezidentą Manuelį Noriegą – sąjungininką, šnipinėjusį CŽV naudai, tačiau George'as Bushas pasiuntė 10 000 karių, kad nuverstų diktatorių, kai paaiškėjo jo, kaip tarptautinio narkotikų karaliaus, vaidmuo.

Tai buvo operacija „Just Cause“, per kurią žuvo šimtai žmonių – daugelis iš jų civiliai, o invazijos šešėlis vis dar kybo virš Panamos. Kaip rašo „The Guardian“, Dabartiniai D. Trumpo komentarai pakurstė nuogąstavimus, kad JAV vėl gali nukreipti savo karinius žvilgsnius į šią šalį.

Gruodį D. Trumpas pareiškė, kad jei Panama negalės užtikrinti „saugaus, veiksmingo ir patikimo vandens kelio veikimo, reikalausime, kad Panamos kanalas būtų grąžintas mums visiškai ir be jokių abejonių“.

Panamoje, kur vis dar gyja konflikto su JAV randai, D. Trumpo komentarai sukėlė didelį visuomenės pasipiktinimą. Juk bet kokia diskusija apie JAV įsikišimą daugeliui Panamoje sukelia skausmingų prisiminimų. Oficialiai per 1989 m. invaziją žuvo 300 kareivių ir 214 civilių, tačiau kai kurios žmogaus teisių organizacijos teigia, kad aukų buvo apie 1000.

Parengė Ričardas Čekutis