Ar naujoji valdžia palengvins kaimo gyvenimą?

Šimtas eurų metams bendruomenės transporto išlaidoms

Mockaičių kultūros namų direktorę ir Mockaičių bei Johampolės kaimų bendruomenės pirmininkę Ireną Sabaliauskienę šių eilučių autorės telefono skambutis pasiveja Kelmėje. Bendruomenės pirmininkė atvyko pirkti kalėdinių dovanų vienišiems savo kaimų gyventojams. Tokių senolių dešimt. Dovanas perka iš bendruomenės nario mokesčio ir 1,2 procento dirbančių žmonių aukos nuo pajamų mokesčio.

Dovanoms lėšų niekas neskiria. Bendruomenėms kompensuojamos tik komunalinės, pastatų draudimo išlaidos, šimtas eurų metams skiriama transporto išlaidoms. Norint gauti lėšų veikloms tenka rašyti ir teikti projektus.

Bendruomenių pirmininkai arčiausia kaimo žmonių. Žino jų gyvenimo subtilybes ir poreikius. Tačiau dirba visuomeniniais pagrindais. Ponia Irena nesiskundžia. Gauna kultūros darbuotojos atlyginimą. Šeima ūkininkauja. Dar įdarbina keturis kaimo gyventojus.

Kaimas netuštėja, tik vienišėja

Kiek daugiau kaip pustrečio šimto žmonių turintys Mockaičių ir Johampolės kaimai sparčiai sensta. Per šiuos metus mirė dešimt žmonių. Tačiau kaimas netuštėja. Mirus kokios sodybos šeimininkams, būstą nuperka jaunos šeimos su mažais vaikais. Moterys su vaikais lieka namuose. Vyrai traukia į užsienius. Uždirba pinigų, po truputį remontuoja ir modernina senas sodybas.

Mockaičiuose ir Johampolėje darbo beveik nėra. Duoną vietos gyventojams garantuoja tik vienas kitas stambesnis ūkininkas.

Gerai bent tiek, kad gyvenvietė įsikūrusi prie gero asfaltuoto kelio Tytuvėnai – Šiauliai. Autobusai važiuoja gal porą kartų per dieną. Tačiau jaunos šeimos turi automobilius. Važiuoja dirbti į Šiaulius, Tytuvėnus, Kelmę. Kelios moterys važinėja į Pakapėje įsikūrusią briketus gaminančią įmonę.

Be to, kaimeliuose nekilnojamasis turtas jaunoms šeimoms dar įperkamas.

„Net į Kybučius, kur autobusas važiuoja tik kartą per savaitę atsikėlė jauna šeima su maža dukryte, – mintimis apie kaimo realijas dalijasi I.Sabaliauskienė. – Gal jauni žmonės pradeda labiau vertinti kaimą, mato ne tik jo trūkumus, bet ir privalumus.

Tik bendruomenės gyvenime naujai atsikėlusios šeimos dalyvauja nenoriai. Kai nueinu aplankyti, pakviesti į bendruomenės renginius, sutinka baugščiai, nenorom įsileidžia į namus, neatvirauja.

Ir senieji gyventojai daugelis gyvena užsidarę. Nors kviečiu kone kiekvieną individualiai, pavyzdžiui į Kalėdinį bendruomenės vakarėlį pažadėjo ateiti tik 30 žmonių. Tas atsiskyrimas ypač sustiprėjo po Covid,-o.“

Uždarumas apsunkina ir kultūros nešėjų darbą. Ponia Irena stengiasi: šaltuoju periodu – spalio – balandžio mėnesiais rengia „Teatro pavakarius“. Mockaičių kultūros namuose spektaklius rodo Kelmės ir kitų rajonų mėgėjų teatrai. Ta pačia proga surengiama ir meno darbų paroda. Žmonės ateina. Salė nebūna tuščia.

Parengus projektą ir gavus lėšų, įamžintas dvarininkų Gruževskių, kurių dvare Mockaičiuose buvo įsikūrusi mokykla, o dabar įrengti socialiniai būstai, atminimas. Prie dvaro augęs ąžuolas virto monumentu šiai giminei. Tuo pačiu tai ir gyvenvietę papuošęs meninis akcentas.

Darbštuoliai įprato ieškoti išeities

Tarp Tytuvėnų ir Kelmės esanti Pagryžuvio gyvenvietė – prie gero, asfaltuoto kelio. Darbų čia taip pat beveik nėra. Pora lentpjūvių, kultūros namai, biblioteka, parduotuvė.

Anksčiau nemažai pagryžuviškių įdarbindavo dvaro pastate įsikūręs Aukštelkės socialinės globos namų padalinys. Bet nuspręsta globos namus decentralizuoti. Dvaras parduotas.

„Globos namų padalinį galėjo prijungti prie Liolių senelių namų. Turėtume daugiau vietų seneliams ir darbo vietų,“ – svarsto vietos gyventojai.

Tik niekas į logiškus ir praktiškus jų svarstymus neįsiklausė. Toli nuo Pagryžuvio, sostinės kabinetuose sėdinti valdžia manė „žinanti“ geriau.

Taigi, darbingo amžiaus vietos gyventojams belieka važinėti į darbą po keliasdešimt kilometrų. Pasisekė tiems, kurių darbovietė Kelmėje, už keliolikos kilometrų. Pagryžuviškiai dirba ligoninėje, pieninėje, savivaldybėje.

Tačiau kitiems dėl duonos kąsnio tenka važiuoti į Šiaulius arba į Raseiniuose įsikūrusią žuvies perdirbimo įmonę „Norvelitą“. Keliasi penktą – šeštą valandą ryto. Po kelias valandas per dieną praleidžia kelyje. Kartais po kelių mėnesių važinėjimo ir vargo paskaičiuoja, jog atėmus pinigus, išleistus degalams ir automobilio remontui, iš algos ne kažkas ir lieka. Supranta, jog jau nebeišeina važinėti.

Dar gerai, jei kelias asfaltuotas. O antai žalpiškiai, karklėniškiai ir daugelio kitų kaimelių gyventojai į darbus turi atkakti dulkėtais, duobėtais vieškeliais, laužyti sunkiai uždirbtus automobilius, nesijausti saugūs.

Pagryžuvyje taip pat labai greitai nuperka ištuštėjusius butus ir sodybas. Atsikelia gyventi jaunos šeimos. Kai kurios grįžusios iš užsienio. Kai kurios – vietinės ar iš kito to paties Kelmės rajono krašto. Būstas čia nebrangus. Neprabangų butą galima nupirkti ir už 7000 eurų. Be to, daugelis parduoda ir išsimokėtinai.

Dažną jauną šeimą gelbsti užsienis. „Vyrai palieka žmonas su vaikais, o patys važiuoja dirbti į Vokietiją, Norvegiją, Švediją. Pasivaro į priekį su pinigais, pasitvarko namus. Po kurio laiko vėl važiuoja. Važiuoja ir daugelis vaikus jau išauginusių moterų į Vokietiją prižiūrėti senukų,“– pasakoja vietos gyventojai.

Panaši situacija ir Pakražantyje. Prieš keliolika metų teko rašyti apie emigravusią Užmedžių gatvę, kur beveik visi gyventojai buvo išvykę į užsienį. Dabar gatvė vėl gyva. Kas grįžo, kas pardavė namus jaunoms šeimoms.

Per kelis dešimtmečius, kai kaimuose darbo vietos buvo tik naikinamos, o naujos nebekuriamos žmonės prisitaikė.

„Ne su prabanga susidurdavau“

Daugiau kaip porą dešimtmečių Pakražančio seniūnijoje specialiste socialinėms išmokoms dirbusi Elytė Kasparavičienė nuo rugpjūčio išėjo užtarnauto poilsio. Daugiau kaip keturiasdešimties metų darbo stažą turinti moteris dabar mėgaujasi ramybe.

„Ne su prabanga susidurdavau, – pasakoja Elytė. – Nei poros tūkstančių gyventojų neturinčioje seniūnijoje nuolatos būdavo 54 – 56 šeimos, gaunančios pašalpas. Kiekvieną gyventoją pažinojau. Kiekvieną seniūnijos kampelį buvau išvažinėjusi. Gyvenau nuolatinėje įtampoje. Vargo prispausti žmonės skambindavo ir vėlyvą vakarą, ir anksti rytą. Man rūpėjo, kad jie patys būtų pavalgę, kad nealktų jų vaikai, kad susimokėtų mokesčius, racionaliai panaudotų gautus pinigus. Dauguma ne iš raškažiaus sėdėdavo ant pašalpų. Penkiasdešimtmečiai, šešiasdešimtmečiai buvę kolūkio darbininkai, priešpensinio amžiaus. Tokių į darbą nelabai kas priima.“

Ir pati pedagogės išsilavinimą ir didelę socialinio darbo patirtį turinti E. Kasparavičienė sako artėjant pensiniam amžiui jautusi, jog sunku prisitaikyti prie nuolat tobulėjančių naujųjų technologijų. Todėl puikiai suprantanti, jog ne visi kaimo gyventojai, turėję stabilų darbą kolūkyje, pajėgė prisitaikyti prie pasikeitusių gyvenimo sąlygų. Vieniems trūko pasitikėjimo savimi, kiti neturėjo sąlygų važiuoti dirbti į didmiesčius ar skristi į užsienius. Treti tiesiog nebeturėjo sveikatos.

Susiformavo alergiškų darbui kasta

Tačiau, pasak socialinės darbuotojos, pastarasis laikotarpis, kai kaime neliko darbo, suformavo ir naują kastą – darbui alergiškus žmones. Kai kuriems labai patiko gyventi iš pašalpų. Net tų kelių dienų atidirbti už pašalpas nenorėdavo.

„Blakstienos prilipdytos, nagai priauginti, plaukų spalva – vis kitokia. O kai pakvieti net lengviausiam darbeliui už pašalpas, atneša nedarbingumo lapelį“, – savo darbo patirtis mena ponia Elytė.

Tą patį pastebi ir Mockaičių bendruomenės pirmininkė Irena Sabaliauskienė. „Iš pašalpų gyvenančių nemažai. Tačiau kai kurie jų jau nebenori ir nežada dirbti. Nenori atidirbti ir už pašalpas. Ieško priežasčių kad nereikėtų. O jei ateina, vienoj rankoj grėblys, kitoje – telefonas.“

Regina MUSNECKIENĖ / ŠIAULIŲ KARAŠTAS