Ar neužtrūks lietuviška karvutė?

Dėmesys kiekiui, bet ne kokybei

Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) direktorius Eimantas Bičius „Ūkininko patarėjui“ pastebėjo, kad daugelį metų Lietuvoje masiškai nyksta daugiausia tik maži pieno ūkiai, melžiantys iki 20 karvių. „Žemės ūkio duomenų centro rugpjūčio 1 d. duomenimis, per metus mūsų šalyje sumažėjo daugiau nei 2 tūkst. ūkių ir net 6 tūkst. karvių. Ūkių, turinčių 20 ir daugiau karvių, taip pat mažėja. Didžiąja dalimi tokią tendenciją lemia pieno supirkimo kainos, kurios priklauso ne nuo pieno kokybės, o nuo jo kiekio. Tai reiškia, kad net pakėlus supirkimo kainas mažesni ūkiai vis tiek gauna žemesnę kainą ir neišgyvena. Vieni pereina prie grūdų auginimo ar renkasi kitą augalininkystės specializaciją, kiti imasi auginti galvijus mėsai“, – aiškino pašnekovas.

Anot E. Bičiaus, su sunkumais susiduria ir pieno ūkių kooperatyvai, nes mažėja pieno gamintojų, uždaromi pieno surinkimo punktai, todėl sunkiau surinkti pieną. „Tačiau jei ne kooperatyvai, mažieji pieno ūkiai visai neturėtų kur realizuoti savo produkcijos. Nes pieno perdirbėjams labiau verta nuvykti pas didžiuosius ir iškart prisipilti didelį pieno kiekį“, – pastebėjo jis.

Trūksta stabilumo

Pasak LPGA direktoriaus, liūdnoka ir didesnių pieno gamintojų perspektyva. Perdirbti parduodančių pieną ūkių 2022 m. rudenį buvo daugiau nei 13 tūkst. ir jie laikė 207 tūkst. karvių, o šių metų liepos duomenimis, belikę 8,6 tūkst. ūkių ir 187 tūkst. karvių. „Stebima nerimą kelianti tendencija – stabiliai mažėja pieną parduodančių ūkių. Mūsų asociacija teikė pasiūlymus Vyriausybei, kaip būtų galima palengvinti pieno gamintojų gyvenimą, pavyzdžiui, skatinant fermų statybą ir fermų robotizaciją, nes nemenkas iššūkis ūkiams yra darbininkų paieška, – pažymėjo E. Bičius. – Deja, tam trūksta lėšų, nes per kelerius metus reikėtų 300 mln. Eur, kad stabilizuotume šalies pieno sektorių, kuris nuolat traukiasi. Ne veltui pieno perdirbėjai nemažai žaliavos įsiveža iš Latvijos ir Estijos, o iš Lietuvos jie eksportuoja pieno gaminius, kurie turi didesnę vertę. Viena vertus, tai naudinga valstybei, nes pridėtinė vertė sukuriama Lietuvoje, tačiau pieno žaliavos gamintojai iš to naudos nepatiria, todėl perspektyvos bus liūdnokos, jei nesikeis valstybės požiūris. Iš tiesų, net ir didesnėmis investicijomis sukurti kažko nauja nepavyks, bet valstybės mastu tikslas turėtų būti bent išlaikyti dabartinį pieno ūkių skaičių.“

Palengvinti naštą ūkininkams

Neseniai Europos pieno tarybos susitikime dalyvavęs E. Bičius apgailestavo, kad, turėdami palankias klimato ir geografines sąlygas, neišnaudojame galimybių stiprinti savo pieno ūkį. „Kitos šalys, pavyzdžiui, Italija, Ispanija, dėl karščio bangų susiduria su sunkumais augindamos pašarus galvijams. Lietuvoje žolės ir šieno užauginama pakankamai, todėl galėtume pieno pasigaminti ne tik sau, bet ir eksportuoti į kitas šalis. Tačiau viskas atsiremia į pinigus. Tą rodo ir pieno ūkių mažėjimo statistika – jei supirkimo kainos didesnės, po poros mėnesių jau stebimas pieno ūkių mažėjimo stabilizavimasis, o kai tik kainos krenta, fiksuojamas staigus neigiamas pokytis, – atskleidė ŪP pašnekovas. – LPGA narių nuomone, reikėtų švelninti ir kitus apribojimus, pavyzdžiui, mėšlo panaudojimo kontrolę. Ūkininkams taikoma daugybė griežtų reikalavimų, užkraunama didelė biurokratinė našta – tai ilgainiui užmuša viltį. Norėtųsi palankesnio valstybės požiūrio, Ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo (Pieno įstatymo) peržiūrėjimo, didesnių žalio pieno supirkimo kainų, tada nebereikėtų įvežtinio pieno, nes geografiškai ir techniškai turime palankias sąlygas jo pasigaminti pakankamai.“

Uždaromi surinkimo punktai

Su smulkiais ir labai smulkiais pieno ūkiais dirbančio kooperatyvo „Pieno puta“ direktorė Juratė Dovydėnienė teigė taip pat pastebinti, kad pieno ūkių labai sparčiai mažėja, dėl to susiduriama su įvairiais iššūkiais. „Nuolat uždarome pieno supirkimo punktus arba juos optimizuojame – jei buvo trys netoli vienas kito, sujungiame į vieną. Anksčiau viename punkte per dieną surinkdavome 1–3 t pieno, dabar skaičiuojame vos kelis šimtus litrų, – pasakojo ŪP pašnekovė. – Kadangi surinktą pieną transportuojame gamintojo taroje autobusiukais, norint surinkti reikiamą kiekį, maršrutas vis ilgėja, didėja išlaidos degalams. Didžiausias mūsų iššūkis yra būtent veiklos optimizavimas – kaip su mažėjančiu pieno kiekiu ir didėjančiomis išlaidomis padėti žmonėms, kurie pasiruošę dirbti. Vieni iš inercijos, kiti norėdami puoselėti tvarkingą ūkį, treti – turėdami tam tikrų įsipareigojimų. Žmonės nori dirbti, bet sudėtinga, kai reikia važiuoti keliasdešimt kilometrų, kad surastum kitą tašką, iš kur galėtum paimti pieną.“

Perdirbti neverta?

Kaip pagrindines pieno ūkių mažėjimo priežastis J. Dovydėnienė išskiria jaunimo nenorą perimti ūkio veiklos, varginantį pieno kainų svyravimą, didėjančius gamtosauginius ir veterinarinius reikalavimus. „Teisinė bazė labai sudėtinga, išplėsta, ūkininkams sunku įvykdyti visus reikalavimus, taip pat žmonės morališkai pavargę, nes nuolat kalbama, kad maži ūkiai neperspektyvūs, neturi ateities, nepatrauklūs supirkėjams. Kai tai girdi nuolat, gali dingti motyvacija dirbti, – mintimis dalijosi kooperatyvo „Pieno puta“ direktorė. – Jei ūkininkai turi bent menkiausią veiklos alternatyvą žemės ūkyje, pasirenka lengvesnį kelią, dažniausiai – grūdines kultūras.

Mums ir patiems teko keisti darbo pobūdį. Prieš kelerius metus teko atsisakyti pieno perdirbimo, nes gaminome greito vartojimo pieno produktus ir buvome per dideli prekiauti turguje, bet per maži „pasistumdyti“ prekybos centrų lentynose, o norint gaminti didesnį kiekį, reikia didelių investicijų. Pabandėme, mokame, bet tam mums stinga pinigų.“

Randa išeičių

Tauragės r. beveik dešimtmetį ūkininkaujantis Paulius Macas laiko apie 140 melžiamų karvių, o iš viso jo šeimos ūkyje – per 200 galvijų. Ūkininkas pasakojo, kad stabiliai veikiantį ūkį išlaikyti padeda modernizavimas, kitaip tiesiog pritrūktų darbo jėgos. „Ūkiui vis didėjant, su tėvais nutarėme, kad reikia imtis šiuolaikiškų sprendimų. Iš pradžių investavome į vieną melžimo robotą, o 2022 m. ūkyje pradėjo dirbti antrasis robotas. Vieni pirmųjų Lietuvoje įsigijome ir naujo modelio mėšlo surinkimo robotą, kuris mėšlą surenka ir, nuvežęs į tam skirtą vietą, išpila, – pasakojo ūkininkas. – Dabar ūkis visiškai robotizuotas ir automatizuotas – veikia ne tik melžimo sistemos, bet ir apšvietimo ir kt. Stengėmės, kad visai nereikėtų pridėti žmogaus rankų. Šiuo metu nėra geresnių sprendimų, kaip išsilaikyti, nes visur trūksta darbuotojų.“

Ateityje ūkiai tik stambės

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2025 m. rugsėjo 9 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.